Pamastymams:

Jei dievas ar visuotinė samonė, suprasdama, kad yra viskas kas yra ir žinodama, kad žino viską, sumanė pasidalinti į dvi dalis - žinančią ir nežinančią ir taip patirti pažinimo jausmą, AR TAI REIŠKIA, KAD DEIVU BŪTI NUOBODU?

yra zinojimas, yra expirensas, yra keturi law'sai... nera laiko...
is kur terminas "nuobodu"?

Manau ta - nezinancioji ir patiria save per isikunijimus - zmoniu,medziu,vabalu, zuvu......Ar zinai kiek gyvybes rusiu zemeje, o visatoje?

Tai pastovi kuryba, kada nuobodziaut? O ir laiko tam tikrai, juk nera.....

Man asmeniškai, tradinimas, investavimas tai čia jau visam gyvenimui įaugo į širdį, toks gyvenimo būdas jau bus, kuriame svarbią vietą užima šie dalykai. Kartais kai savaitgalis eina i pabaigą ir būna, kad taip nesinori tos darbo savaitės guodžia viena mintis, kad ryt atsidarys visos rikos, kurios pažers šūsnį naujienų ir biržoje bus matomas judesys. Gal, jei man tai būtų mano profesionali sritis, specialybė būtų susijusi su tuom, tai gal ir nusibostų per kurį laiką, bet kai esu visai kitos srities būsimas specialistas, man tai teikia ir teiks didžiulį malonumą

"o gal manot, jog kitaip lengvai daug ir maloniai užsidirbt neįmanoma?"

Pataisysiu, nėra čia tokia sritis, kurioje yra lengvai uždirbami pinigai. Pinigai uždirbami, maloniai, bet nelengvai

Dievas užsiima kuryba nes tai yra jo prigimtisir jis tiesiog NEGALI NEKURTI ir tai yra vienintelė priežastis - cesar teruel

šviežias atsakymas gautas skypu iš nušvitusio lūpų

Kad isvengti personifikacijos, man labiau priimtina tai, kas vadintina musuose dievas - turėti omeny -

samone. O , kadangi, samone yra visu musu prigimtis taip pat - laikyti mus lygiaverciai kurejais....

Juk be musu apreiksties fizineje realybeje, Samone niekaip saves nepatirtu. Mes esame delto labai vertingi,

tik beda, patys saves tokiais nelaikome..... ......kol esame fizineje realybeje...

taigi mums ir suteikta beribė laisvė kurti savo likimą!

kiekvienas (net ir patys menkiausi - yogananda sako, kad net noras suvalgyt ledų mus grąžintų į žemę) tro6kimas sukiles mumyse b8tinai kadanors apsireik6 tikrov4je

bėda ta kad mes labai nepastov8s. šokin4ėam nuo vieno prie kito.o kur dar abejonės... tod4l taip lėtai viskas ir gaunas. svarbiausia susitelkimas atkaklumas nuoseklumas svajonių įgyvendinime.

todėl viskas ir nusitęse per daugybe reiinkarnacijų . bet jei yra užgimęs stiprus troškimas suartėt su kūrėju tai jum jau laisvė garantuota.

.

čia vėlgi joks intelektualinis supratimas nepadės.

iš tikrųjų visi mes ir esam visos būties aukčiausiasis Dievas. tiek tu tiek aš esi Dievas

iš tikrųjų teisingai fox sakei, kad užtenka plaukt pasroviui nes mes prieš įbrisdami į upę pasirenkam viską, ką norim įgyvendint, juk upėj yra tik vienintėlė vaga.

pasaulis mus priima išskėstomis rankomis

ceo

Na kad aš teisingai sakiau - dėl to abejonių nėra bet vat dėl "vienintelės vagos" neskubėčiau tvirtinti. Kryptis - mažiausio pasipriešinimo, o vat upių vagos ima ir šakojasi. Upė ta pati, tėkmė ta pati, bet vaga jau kita. O va finalas tas pats - vandenynas.

vandenyna čia reik suprast kaip grynosios sąmonės pasiekimą, atbudimą.

daugelis mėgsta pliuškiantis upėje ir apsieina be pasiplaukijamų vandenyne

užtenka linksmybių ir upėj.

taigi, tos nesibaigiančios linksmybės plaukiant prieš srovę

Vandenyna suprantu nevien kaip atbudimo vieta. Atbusti galima ir būnant upėje. Vandenynas tai vienio expieriensas, kurį patyrus mes vėl išgaruojame, atskirais debesimis nuplaukiame ir nusėdame, kas kur, mažais vandens lašeliais suformuodami upeliukus virstančius upėmis ir ....

Gal galėtum realiais pavyzdžiais paaiškinti pojūčius vandenyne, ir kaip atrodo tie, besipliuškenantys ir besilinksminantys upėje?

Agata

Paleisk viską, kam jauti nenumaldomą norą kontroliuoti ar manai, kad tai tiesiog būtina kontroliuoti ir niekaip kitaip ir tu pamatysi realų besipliuškenančio upės tėkmėje pavyzdį - save.

Pojūčiu vandenyne paaiškinti negaliu, nes to kolkas nepamenu, o jei ir prisiminčiau, pojūčiu paaiškinti nesugebėčiau. O tie, kurie suvokė, kad irimasis prieš srovę niekur nenuveda ir pasileido pasroviui - išoriškai atrodo lygiai taip pat, bet žymiai labiau pasitikintys ir ramesni.

Fox,
na tu čia ir parašei, lyg būtum mane pirmą kartą išvydęs (ekrane ). Lyg nebūtume niekad diskutavę

Aš niekad neplaukiu prieš srovę. Nematau tam prasmės. Tik plaukimą pasroviui kiek skirtingai suprantame. Man artimas CEO suvokimas šiuo klausimu. Visada plaukiu pasroviui, tik visada stengiuosi suprasti ir numatyti, kas bus srovės priekyje, kur yra tikimybė alkūnes nusibrozdinti. Pirmiausiai stengiuosi to išvengti, tačiau, jei ir nusibrozdinsiu alkūnes man numatomoje vietoje, į paniką nepulsiu. Prieš pavojingą ruožą visad užsidedu gumines apsaugas

Na, jei žiūrėti iš skirtingo plaukimo pasroviui taško, tai, manau, jog vienodai abu yra pasitikintys savimi ir ramūs. Tik vienas iš kvailumo, kitas iš situacijos suvokimo .


O čia tai išvis vos nenugriuvau nuo kėdės Atiduočiau viską už galimybę nieko nekontroliuoti. Tai vargas ir nemaloniausias darbas Tačiau visi juk mes turime kažkokias pareigas. Į mano pareigas įeina kontroliuoti savo darbo sritį. Atlieku pareigą, ir tiek. Jokios kitos kontrolės manęs išvis nedomina, o tu rašai apie nenumaldomą norą Matai - medyje gyventi mes neturime jokios galimybės. Ne tie laikai ir ne tas klimatas

Tačiau aš savo postą vakar vakare parašiau visai dėl kitos priežasties. Na taip mandrai išraitei, kad nusijuokiau perskaičiusi net prieš miegą Na, arba tai tuščiažodžiavimas, arba tu turi būt pasiekęs tą vandenyną. Tai vat ir įdomu pasidarė, kaip gi tam vandenyne yra. Na aš, suprantama, tai tik pliuškenuosi upėje
Aš jau pripratau prie tokio savęs vertinimo
Ir dar nesuprantu, ko gi taip veržtis į tą vandenyną? Na man tokie norai nekyla, nes aš nežinau, kas gi ten tokio nuostabaus. Ir kaip gi tada gaunasi - tu vis deklaruoji gyvenimą šiam momente, čia ir dabar... bet jei svajoji apie vandenyną, tai gyveni ne čia, ir ne dabar. Ne upėje. O man gerai ir upėje. Reiškia, gyvenu čia ir dabar
Na, man kažkodėl viskas susidėlioja taip

CEO,
neredaguotoje tavo žinutėje man buvo viskas aišku ir suprantama. Tik skubotai perskaičiau. Gaila, kad ištrynei.
Dabar per daug moksliškai

žmogus valdydamas gyvenimą turi norą kaip įmanoma greičiau gaut tai ko jam labai trukstą ir taip pat nori būt tobulas tuoj pat. taip jis neigia patį gyvenimą, nes reškia nepasitenkinimą esama savo padėtim jam viskas lyg tyčia trukdo gauti tai, ko jis taip trokšta, nes jis tai pernelyg sureikšmina.

o žmogus kūrėjas supranta, kad jis šią akimirką yra tobulas ir vientisas. jis taip pat laimingas, nes jis moka džiaugtis paprastais dalykais. tokios būseno0s apimtas žmogus pačiu lengviausiu būdu įgyvendinas visas savo svajones, o jei ir neįgyvendina jis dėlto per daug nenusimena, nes mato gražų pasaulį.

Svajonės, mano galva, yra žmogaus pagrindinė varomoji jėga. Tik jos kartais būna sunkiai įgyvendinamos. Tačiau kaip bevyk tą atsiradusią svajonę šalin, bandyk sau įteigti, jog tai nesąmonė, tai neprotinga, kam to man reikia...visvien ji užsislėpusi kaišios galvą, kojos nejučia eis ta kryptimi. Man patinka toks metodas - protui įteigi, jog tau ta svajonė nėra svarbi, o jei kojos pačios link jos eina, tu jų perdaug nebari. Na eikit pačios, jei nueisite, pagirsiu jus O jei nenueisit - tai aš nė neturėjau tokios svajonės Ėjimo laikotarpiu nebūna vidinių prieštaravimų, plėšymosi, neigiamų emocijų. O kai kojos nueina...aaa...visgi nuėjot...aš tokia laiminga dėl jūsų - tai buvo mano svajonė

Tik aš galvoju, jog žmogaus gyvenime yra labai daug svajonių, didesnių ir mažesnių, net visai mažų, ir jos egzistuoja visos vienu metu. Kažkada išsipildo maža svajonė, kuri suteikia taip pat džiaugsmo, ir tai vyksta pastoviai...visam kely daug mažų džiaugsmų kelyje į didesnį džiaugsmą. Bet čia matau paradoksą - kuo mažesnė svajonė, tuo džiaugsmas tą akimirką stipresnis. Nes ji reikalauja mažai pastangų.Neišsekina. O jei didelė - reikalauja daug pastangų, pasiekęs tuo momentu gali visai to džiaugsmo nebepajausti Vėliau, aišku, pajausi.

Štai kodėl aš niekaip negaliu suprasti egzistavimo vienintelės didelės svajonės, įvardijamos net taip sunkiai suvokiamu pavadinimu - įsiliejimu į vandenyną... Ir visam kely į jį sunkumai, savęs ribojimas, griežta disciplina.... O jei taip ir nerasi to vandenyno? O jei jis išvis neegzistuoja? O jei jis ne toks, kokiu jį įsivaizdavai? O jei po ilgo laiko galiausiai ištarsi - negi visa tai tik dėl to? O gyvenimas tai praėjo....

Agata

Apie vandenyną svajoti ar į jį veržtis neverta - ten vistiek anksčiau ar vėliau papulsi. Sugryžimas užprogramuotas. Pats didžiausias malonumas - kapanotis prieš srovę ir supratus, kad tai beprasmiška, pasileisti pasroviui. Klausimas - ar visiškai atsiduoti srovei ir visai "nevairuoti"? Aš kolkas "vairuoju", bet stengiuosi tai darydamas sprendimus priimti jausmais o ne protu. Vis labiau leidžiu dvasiai mane vesti (juk ji turi padaryti tai, ką sumaniusi). Jei reikėtų rinktis ar lipti į autobusą su girtu vairuotoju - tai bet koks blaivaus mastymo žmogus remdamasis protu pasakys - nelipu! Bet tai bus proto sprendimas. Jei jausmas man sakys - lipk, aš lipsiu.

Supainiojot mane galutinai. Visa tai panašu į žodžių žaismą, kurio dėka atsiranda painiava, kurios dėka dingsta pati esmė, apie ką išvis diskutuojame. Siūlų kamuolio vėlimas taip, kad neliktų siūlo galo.

Kam gi reikia kapanotis prieš srovę, kad suprasti, jog tai beprasmiška? Argi tai ir taip neaišku? Ar yra noras įsijausti į visišką kvailiuką, kad patirti tau nebūdingą jausmą?


O kodėl nederinti jausmų su protu? Galiausiai jausmai - tai emocija. Protas ne. Tai skirtingi dalykai.


Tai tam, kad paklustum jausmui, tau būtina nuprotėti? Juk gali būti lygiagrečiai ir jausmas, ir protas. Tik vienas dominuos, kitas tuo metu ne.

Žodžiu, visiškos kvailystės Tik marūdini man galvą Tokia mano nuomonė
Bet tai tik mano nuomonė

Manau kiekvienas kiek atidžiau stebintis kas vyksta aplinkui, pastebi, kad nuo kiekybės pradedama linkti prie kokybės. Tai pamažu vyksta visose gyvenimo srityse.

Pvz. anksčiau buvo manoma, kad daug valgysi - sveikas būsi. Dabar jau pamažu bandoma griauti šį mitą.

Pratesiant ceo mintį pridursiu: troškimas esmingiausias, bet troškimas kilstantis iš samoningo žmogaus. Pvz. Kad ir paliečiant tą patį maistą. Troškimas būti sveiku, nesamoningą žmogų skatina valgyti daug o samoningą - vis mažiau. Pamažu suprantama, kad mažiau yra daugiau. Galų gale, mažiau - reiškia lengviau, paprasčiau ir trumpiau. Šiam procesui įsibėgėjus ateina laikas ir kokybei. Nes kai susifokusuoji į mažiau, tai daugiau pradedi pastebėti.