kodėl tarybinė pramonė negalėjo būti perorientuota Lietuvai tampant ES nare

Taip. Pramonė turėjo būti suanikinta, nes:
1. Europai nereikia konkurentų.
2. Jei rusai kada vėl grįš į Lietuvą, tai neberas pramonės ir Lietuva jiems bus tik balastas, o ne saldus kąsnelis.
3. Bet kuriame kare, pirmiausia sugriauni priešo teritorijos ekonominę bazę.

Perorientuoti pramonę jokių problemų.
Pvz. Vilniuje buvo kelios staklių gamyklos, ten tokie metalo apdirbimo įrengimai buvo, kad galėjo gaminti bet ką. Įrengimai buvo pardavinėjami už metalo laužo kainą. Lenkai juos supirkinėjo, kažką išvežė į Vokietiją, kažką pasiliko Lenkijoje.
----
Kitas pavyzdys. Buvau UK vienoje presafimo formų gamykloje. Jie gyrėsi, kad turi vieninteliai UK tokias koordinatines stakles. Mūsiškiai vyrai pažiūrėjo į jas ir prisiminė, kad Panevėžio kompresorių gamykloje tokių buvo gal 10 vnt. Ekrane gal 5 vnt. O vienos presavimo formos kaina yra lygi naujo prabangaus Mersedeso kainai. apie 50-70k EUR. Va ir visa matematika.

Neįmanoma perorientuoti.

Tarkim žymiosios "piatiorkės" gamino ten kažką Rusijos armijai. Kad "perorientuoti" reikėtų kreiptis... na gal į Vokietijos ginybos ministeriją, kad ji tuos prietaisus pradėtų naudoti savo armijoje. Su rusiška elektronika, rusiška automatika ir t.t. ???? Pagal GOST'ą ??? Titaniškas uždavinys viską perdaryti taip, kad tiktų Bundesverui, o svarbiausia - kaip prikalbinti Vokietijos ministrus, kad jie visą šitą darbą padarytų ????

Gerai, pusė Lietuvos dirbo Rusijos armijai. Kita pusė - ne. Tai limonado, alaus fabrikai juk ir išliko. Ir majonezo. Na, o staklių gamyklos - ne. Nes japonai tada gamino stakles nepalyginamai geresnes ir vėlgi prikalbinti juos, kad perimtų mūsų staklių gamyklas - uždavinys iš fantastikos srities.

Kas galėjo būti perorientuota, tas ir persiorientavo.

"Perorientuotojams" siųlau atsakyti į elementarų klausimą: ar šiandien rinktumėtės "Ladą" ar Toyotą už tą pačią kainą ?

O teignys, kad ta pramonė sunaikinta, nes Europa bijojo konkurencijos - idiotizmas. Pamanyikit tik, būtume užvertę ją dulkių siurbliais "Saturnas" , visi Elektroliux bankrutuotų

... keista, kaip čia dar Samsungas su Miele nebankrutavo - juk Snaigės šaldytuvai gaminami po šiai dienai.

Nereikia aukštinti japonų staklių. Esu dirbęs pramonėje. Ekrane. Tai buvo ten ir rusiškų ir japoniškų ir amerikietiškų įrengimų. Kokių tik nori.
Tai apie japoniškas stakles:
Buvo japoniškos ir rusiškos analogiškos staklės. Japoniškos buvo lengvutės - rusiškos sunkios. Japoniškų atsparumas buvo suskaičiuotas 1,5 ir padidinus apsisukimus iki 1,5 - jos lūždavo. Rusiškų atsparumas buvo suskaičiuotas 3 , padidino apsukas iki 5 ir jos vis dar laikė. Japoniški įrengimai neturi atsparumo rezervo, rusiški įrengimai turėdavo milžinišką atsparumo rezervą.
------------------------------
Tikrai nereikėjo nieko prikalbinti perimti mūsų gamyklų. Savas gamyklas reikėjo patiems ir valdyti. Kas čia per nesąmonė: Užsienietis šeimininkas geresnis už lietuvį.???

Snaigė ir gamina Miele, Samsungus ir t.t.
Šiaulių tauro televizoriai irgi gamino visems Europos brandams.
Panevėžio Ekrano kineskopai buvo ir Philipsuose ir Samsunguose, ir Panasonic'uose ir Sharp - atrodo tik Sony nepirko.

O tai kur dėti pagamintą produkciją ? Kur parduoti povandeninių laivų prietaisus ? Kur parduoti perfokortų įrenginius arba žolės miltų agregatus ? Turint omeny, kad viskas pagaminta iš rusiškų komplektuojančių dalių.

Įsivaizduokite esate "Vilmos" direktorius 1990 metais ir norite vakaruose, arba netgi Rusijoje pardavinėti kasetinius magnetofonus ir/arba įrenginius povandeniniams laivams. Ką darytumėte, kai rinka užversta "Sharpais" ir JVC ? Viską valdote pats. Jokių kooperacijų su JVC, Sharp, Grundig ir t.t.

Aš asmeniškai tai eičiau lengvesniu keliu, negu "viską pats valdyti". T.y. kreipčiausi į visus tuos gamintojus ir sakyčiau - "dw chebra aš gaminsiu pas save jūsų Sharp'us ir pardavinėsiu čia aplink su jūsų prekiniu ženklu. Ir jums "navaras" ir man gerai ".

Tą patį reikėjo daryti, ką darė ir Šiaulių Tauro televizoriai. Gaminti toliau elektroniką, jei savo brendo neturi , tai gamini kitiems pagal jų dizainą ir poreikius. Jokių problemų.
---------
Beje kiekviena gamykla dar turėjo ir savo metalo apdirbimo cechus. Šiaulių tauro televizorių metalų apdirbimo bazėje atsirado "Kalvis" katilų gamintojas. "Vilmos" atvejo konkrečiau nežinau, nesu buvęs joje, bet įrengimų bazės turėjo būti kaip ir kiekvienoje gamykloje.

Man prieštaraujate ir staiga su manimi sutinkate Jei gamini pagal svetimą brendą vadinasi jau "nevaldai viską pats", o derinį viską su to brendo savininku.

Apie tokią vieną iš išnykusių sovietinių gigantų "Kuro aparatūra":

Aš prisimenu tokią velniškai greitai po Nepriklausomybės atgavimo užsilenkusią Vilniaus įmonę – Kuro Aparatūros Gamyklą. Ji gamino praktiškai visas Sovietų Sąjungos dyzelinių variklių sistemas, kur reikdavo didesnio tikslumo ir kruopštumo. Tai buvo įprasta Sovietų Sąjungoje – kokybės reikalaujančias gamyklas statyti kažkur Pabaltijyje, nes čia buvo kiek aukštesnė gamybos kultūra. Taigi, aukšto slėgio dyzelinio kuro siurbliai buvo gaminami Vilniuje. Tai labai tikslūs įrenginiai, kai kurioms jų detalėms pakakdavo dešimtadalio milimetro nuokrypio, kad siurblys neveiktų.

Labai gerą dieną tų pagamintų siurblių broko dalis svyruodavo apie kelias dešimtis procentų, su sąlyga, kad niekas nespausdavo ir darbuotojai turėdavo laiko. Tačiau artėjant ketvirčiui prie pabaigos, imdavo spausti planas. Ir tada visi patobulindavo procesą: pvz., kai kurias surenkamas dalis, kur surinkt būdavo sudėtingiau, užkaldavo vieną ant kitos plaktukais. Deformacijos būdavo tokios, kad tie kuro siurbliai iš juos gaunančių gamyklų keliaudavo į šiukšlynus, net nebandant jų įmontuoti į traktorius ar tankus: broko dalis produkcijoje sudarydavo lygiai 100 procentų.

Kokybės kontrolieriams būdavo nuleidžiamas įsakymas broką praleidinėti. Gamykla vykdydavo planą. Ir visi žinodavo, kad visi užsakovams išsiųsti kuro siurbliai neveiks. Įsivaizduokite, per mėnesį gamykla pagamina kokius 10000 (taip, dešimt tūkstančių) kažkokio modelio kuro siurblių, o iš jų – nei vienas neveikia. Bet visa tai gaminama ir siunčiama užsakovams.

Sovietmečiui pasibaigus, Kuro Aparatūros Gamykla užsilenkė neįtikėtinai greitai: net pinigų nemokančios skaičiuoti ir valiutos neturinčios Kirovo ir Minsko traktorių gamyklos tiesiog primetė, kad geriau gaminti važiuojančius traktorius su 10 kartų brangesniais vakarietiškais kuro siurbliais, nei dėti į juos siurblius, pagamintus Vilniuje. Nors formaliai tų siurblių charakteristikos buvo labai panašios, iš Lietuvos geriausiu atveju buvo įmanoma gauti vos nedidelę dalį darbingų.

Sako, vėliau Kuro Aparatūros Gamykla pasiskaičiavo, kokia būtų kokybiško kuro siurblio savikaina ir gavosi, kad jis būtų kelis kartus brangesnis už analogišką vokišką. Viskas – dėl broko: jo dalis mūsiškėje gamykloje buvo keletą tūkstančių kartų didesnė. Kaip nors sumažinti broko dalį, man rodos, jie nei nebandė. Iki kokių nors procesinių valdymų jiems buvo kaip vėžiu iki Magadano.

Koks skirtumas. Turi gamyklą ir gamini produkciją tam ar kitam brendo savininkui ar pardavėjui. Visur tas pats. Yra ir lietuviškų ir latviškų mobilių telefonų, kurie visi yra pagaminti Kinijoje. Yra kinijoje gamykla, kuri gamina kompiuterius visiem ir IBM ir Apple. Kam kokio pavadinimo reikia ir kokių charakteristikų.
Brendas nėra svarbiausia - svarbiausia yra turėti su kuo pagaminti.

Čia ne gamykla kalta, čia kalti buvo direktoriai, kurie organizavo darbo procesą. Bet su tokiu kiekiu įrengimų gamykloje dabar būtų galima gaminti bet ką ir savininkas būtų milijardierius.

Krosneles.eu: Mudviejų diskusija prasidėjo nuo to, kad paneigėte tai, ką dabar teigiate. Kadangi dabar jau esame tos pat nuomonės, tai viskas OK

Žinoma nesipyksime dėl niekų. Tik aš vistiek nelaikau lietuvių durnesniais už užsieniečius ir mums svetimų ponų nereikia.
Lietuva bus turtinga tik tada, kai grynai lietuviškos pramonės savininkais bus lietuviai.
Bet... todėl dabar ir yra kaip yra.

Kuro aparatūra bankrutavo būdama akcine bendrove, o ne valstybine įmone, ar tiesiog "gamykla".

Na ką gi, Pundzius krito iš konservu partijos, prognozuoju, nenusileis ir Seime. Šalis valosi.

tas aišku gerai. Tačiau manau kad šiuo atveju konservai pasielgė kaip ir Masiulis. Tiesiog nebuvo kur dėtis. O vat ką jie galvojo jį priimdami, čia jau kitas klausimas.

Kai pretendentai į seimo narius, už savo pažadus,atsakys ne tik de jure, bet ir de facto,tada norinčiųjų bus mažiau-pažadų irgi.O dabar kaip lažybose: yra laiminčioji pusė ir ne. Tik ,šiuo atveju, laimi pretendentai, o tikintieji ,po rinkimų, ieško "pernykščio sniego vasarą". Visada tikisi,kad kažkas už juos turi padaryti, o ne jie patys.

Na kolei statistinis lietuvis (na ne jūs žinoma) manys kad jo pilietinė pareiga apsiriboja tiktai varnelės pažymėjimu rinkimų biuletenyje tol dekadansas tęsis. Populiacijos IQ ir mental retardation visgi yra rimtas dalykas iš esmės sąlygojantis visą šalies raidą.

Remdamasis savo 20 metų sėkmingo darbo, anot Krosneliaus, "sugriautoje" lietuviškoje pramonėje patirtimi, galiu pasakyti, kad efektyviausias sovietinių įrengimų panaudojimo metodas gamyboje - supjaustyti į metalo laužą.
Mažiau reikia tikėti sovietinėmis legendomis, o labiau domėtis, kokius išūkius sprendžia lietuvos pramonė besiruošdama Industry 4.0.

Nežinau ne vieno atvejo, kada iš rusų lietuvių perimta įmonė dirbo geriau (visomis prasmėmis - ir darbuotojui ir biudžetui), nei ta kurią perėmė užsieniečiai.
Tamsta teisus tik vienu aspektu - nori būti turtingu nedirbk samdomo darbo o kurk verlsą - čia problema yra mūsų mokesčių sistemoje, o ne tame, kas turi valdyti verslą - lietuviai ar užsieniečiai.

Nežinau ar populiacijoje kurioje average IQ yra 81 kažką įmanoma dėl Industry 4.0 spręsti kas savaime yra išūkis tokiai populiacijai. Ir tas išūkis manau labiau yra kultūroje kuri netoleruoja inleligencijos, įžvalgų. To labai pavojingai daug lietuvių laudies folklore.