Žinau, kad nieko nežinau.
Jei žinote, vadinasi turite savyje informaciją, kuria remdamiesi priėjote šios išvados. Ar ne?
O aš žinau, kad kažką žinau, tik nežinau ką.
Remiuosiu tokia logika: mus supa info, ją kraunam į makofelius (toliau - galvas), mūsų galvos apdoroja info, darom išvadas.
Taigi. Jei teigiate, kad nieko nežinote, tai iš kur žinote, kad nieko nežinote, jei nieko nežinote ?

jeigu akimirkai pažvelgio į gėlės žiedą ir pasigrožiu juo tai tą akimrką aš nieko nežinodamas viską žinojau, kai tik prisiminiau, kad kažka tariamai jau "žinau" apie tą gėlę, tada praradau tikrajį žinojimą, kuris yra be jokių paaiškinimų

visas spontaniškas žinojimas pranyksta vos atsiradus minčiai galvoje

iš tikro galima bet kada dabar džiaugtis "žinau, kad nieko nežinau būsena"

zen meistrai sako, kad į tiesą galima tik parodyt (kai įsiklausai į paukčių čiulbėjimą, tada viską žinai arba kai gurkšelėji arbatos tu viską žinai jauti, viskas tau aišku) vos prasitarsi apie tiesą iškart suklysi:

„Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti”. Kiti verčia „Apie ką negalime kalbėti, turime perduoti tylėdami“. čia apie tokį žinojimą kalbu

Emocijos ir jausmai - tai dvasios kalba, kurią geriau suprasti bei sisteminti mums duotas protas. Dvasios kalba - pirminė. Mintys - tik antrinis reiškinys, atsirandantis po užplūdusių emocijų. Mintys be pirminės priežasties - nutrūkusio nuo pavadžio proto požymis. Bet jo nereikia tramdyti ar su juo kovoti. Tik stebėti.

Ceo rašai apie karį, bet karys kovoja, o kova beprasmė. Joje visada yra laimėtojas ir pralaimėtojas. Norint padaryti tvarką, reikia ne kovoti su netvarka o įvedinėti tvarką ignoruojant netvarką.

Nepaprastai daug gerų minčių CEO postuose. Didžiąją dalį priimu, kai ko lyg ne, kai ko nesuvokiu. Bet nekyla noras stipriai ginčytis, labiau yra suvokimas, jog kažko nesuprantu. Bet, ko gero, netinka žodis "nesuprantu", greičiau "nesuvokiu". Tarp "nesuprantu" ir "nesuvokiu" yra labai didelis skirtumas. Net jei tinka šis žodis. Man atrodo, jog turi būti dar ir trečias kažkoks žodis. Jau po suvokimo. Tai tada, kai "suvokimas" jau įsijungia į tavo organizmą lyg kažkokia medžiaga, kuri savaime pastoviai cirkuliuoja organizme.

Bet tų minčių tiek daug, vos ne prie kiekvienos iš jų būt galima stabtelėti ilgam, kad ji "pradėtų cirkuliuoti" organizme. O nestabtelėjus lieka pojūtis, jog daug tiesos, išminties, bet tai tik kažkur šalia tavęs, bet į tave neįsiskverbia.

Na palyginimui gal tiktų tai. Perskaitai fizikos uždavinuko sąlygą ir matai po ja sprendimą. Prabėgi per formules, viską supranti, matai atsakymą - viskas aišku. Kitas variantas, kai sprendi pats, žinodamas formules. Trečias variantas, kai sprendi, ne visas formules žinodamas. Kažką reikia išmąstyti, išsivesti...
Pirmas variantas greit išgaruos iš galvos, trečias gali užsilikti ilgam.

Arba tarkim skaitome knygą. Tam tikrą laiko tarpą tavyje viskas gyva, po to blėsta po truputį, kai galiausiai belieka tik kažkokia pagrindinė mintis. Bet čia mes mažiname apimtį. Vien iš minties ją reikia didinti.
Kai suvokiau, jog tiek daug išgaruoja iš skaitytų knygų, pradėjau dėti prie gerų minčių neryškias varneles pieštuku paraštėse, jei knyga nuosava. Kartais man patinka paimti tokią skaitytą knygą ir perbėgti tik per tas pažymėtas vietas. Įdomus dalykas gaunasi. Mintį skaitau su išblėsusiu ir nutolusiu knygos turiniu. Ir tada ta mintis tampa kur kas platesnė ir universalesnė. Ji prisitaiko jau prie tavo gyvenimo, o ne prie knygos veikėjų. Gali net visiškai išsikreipti. Tai lyg ir rodytų, jog tam tikri dalykai tarytum šokinėja laikmetyje, tarp skirtingų žmonių....

Aš šioje srityje neturiu karkaso. Todėl save vertinu kaip neišmanančią šios srities.
Ten, kur turiu karkasą, aš tarytum tik kabinėju žaisliukus prie to karkaso. Matau pačią esmę(karkasą), o žaisliukus - kuris čia tinka, kuris ne. Kuris gražus, kuris spalvotas, kuris didelis... Kabinu arba ne.

O neturint karkaso, viskas gaunasi atvirkščiai. Daug žaisliukų - įvairių skaitomų minčių, kūrinių - bet nežinau, kokį karkasą aš susilipdysiu, arba ne...
Ir tokiu atveju vien logika ir tegali būti pagrindiniu pagalbininku. Tarytum uždavinio sprendimas, nežinant visų formulių. Bet man įdomu tą uždavinį spręsti, aš nesustoju ar nemetu vien todėl, kad nežinau daugelio formulių. Bet tokiu būdu yra tikimybė, jog karkasą susilipdysiu savitą, gal kitokį, nei egzistuoja jau kažkieno paruošti gatavi.


.................................
Aš nežinau, ar jie dabar tebekeliauja toliais,
O gal jų nė seniai gyvų nėra.
Tačiau vis tiek paduok man savo ranką, broli,
Jeigu ne laimės, tai prasmės ieškot ir mes eime!

Tai kas, kad jie, galbūt, priėjo tik mirties bedugnę,
Tai kas, kad nepalaidotus jų kūnus draskė sakalai.
Čia niekas neįstengs mums užgesint širdy troškimų ugnį,
Čia visada kančios bus per mažai.

Eime! Juokies, sakai: ir mes nerasim nieko,
Ir, kai išvargsim, mus priglaus tiktai nakties tamsa.
Eime vis tiek! Tu klysti!! Visados kažkas dar lieka:
Tai mirti savo mirtimi! Tai ne kitų! Tai mirtimi sava!

(Vytautas Mačernis)

http://www.traders.lt/forums.php?m=posts&p=91195#91195

Šiose Tingus mintyse aš gerai suvokiu (bent galvoju) padalijimą į dvi dalis. Tai žinau, mačiau ir matau. Tris skirtingus variantus. Kai tai perskaičiau šiais žodžiais, tapo dar aiškiau. Aiškus mechanizmas,priežastys, pasekmės. O perskaičius tai kito žmogaus mintyse, tai man tapo netgi patvirtinimu to,jog teisingai suvokiau.

Tačiau tas trečias ego? Na niekaip aš jo neįpinu. Reiškia, aš nesuvokiu to ego. Žodžiais įvairiai tai aiškinama, bet vidumi nejaučiu. Na baisi spraga Bet tai tiesa. Man taip atrodo.
Na tas ego visur vaizduojamas kaip blogis, niekšas, visa ko blogo priežastis. O aš jo nesuvokiu ir nežinau, ar jis išties toks jau ir niekšas

Gal kas išaiškinsit - dlia osobo tupych? ( )

Ego yra tik mūsų neprižiūrėtas protas.

protu mes dažniausiai išvis nesinaudojam - tai jis mumis naudojasi

mes tikime, jog esame savo protas.(tai ir yra ego) tai yra saviapgaulė. mes patekom savo instrumento valdžion.

- būtinai perskaityk šios akimirkos jėga, tada tikrai nebekils jokių neaiškumų dėl ego

nėra jokio ego, - tik klaidingas savo tikrojo Aš (sąmonės)sutapatinimas su tuo, kas nesi(su apraiška - protu emocijom ir kūnu) -teruel



visų reiškinių bei daiktų šaltinis yra dieviškumas (dvasia, sąmonė), o jų kūrimo bei atsiradimo procesas - dieviškumo dvelksmas (protas)

trys sudedamosios tikrovės dalys - dvasia, protas ir kūnas (stebėtojas, stebėjimo procesas ir stebimasis) - savo kilme yra tas pats reiškinys - D.Chopra

Galvoju, jog taip.
Mano galva, šios neapykantos buvimas ar nebuvimas yra tiesiogiai proporcingas žmogaus išsilavinimui. Tik žmogaus išsilavinimas nėra lygus diplomo turėjimui. Kartais žmogus, neturintis jokio diplomo, gali būti labiau išsilavinęs už turintį. Žodžiu, diplomas - tai nėra automatiškai lygu išsilavinusiam žmogui. Aš pagal šią sritį kartais įvertinu mažiau pažįstamo žmogaus išsilavinimo lygį. Ir...vėliau pasitvirtina Suprantama, neegzistuoja taisyklių be išimčių.

Na, o daug važinėjant, keliaujant, paprasčiausiai pasipildo žmogaus išsilavinimas. Pereina į kitokį lygmenį - teorija pasimato praktikoje. Žmogus praktiškai pamato ir pats įvertina, ar tai, ką skaitė vadovėlyje, išties yra taip, ar tai, ką girdėjo per mass media - atitinka ir kiek tikrovę, ar nuomonė, suformuota tavo "kaime" ar tave supančioje siauroje žmonių aplinkoje jam beatrodo tokia pat, kaip iki šiol... O ką bekalbėti apie visai naujus suvokimus, apie kuriuos nei skaitė, nei girdėjo...

Tolerancijos stoka ar pertvinkimas neapykanta rodo žmogaus siaurą akiratį ar akiplotį, ko priežastis yra žinių, patirties trūkumas, arba paprasčiausiai ribotas jo proto imlumas, net bandant gauti žinias ar patirtį.

Jei lįsti giliau į patį žmogų, tai pas tokius žmones garantuotai gali būti
-kažkoks nepilnavertiškumo kompleksas, kurio jis pats nesuvokia ar nepripažįsta ( o dažniausiai to žmogus nepripažįsta arba neturi drąsos pripažinti). Nors jei pakaktų proto ir noro pasikapstyti savyje ir suvokti tą nepilnavertiškumo kompleksą, jo kilmę ir priežastis, žmogus galėtų jo atsikratyti. Ne tik jo gyvenimas taptų lengvesnis ir malonesnis, bet ir jo aplinkos žmonių. Kompleksuotas žmogus neskleidžia aplink save geros energijos ir nuotaikos.
-noras pačiu paprasčiausiu būdu atrodyti prieš save ir kitus be jokių sunkesnių savo pastangų vertingesniu už kitus. Na, jei pasakiau, jog anas bezdžionė, tai aš jau automatiškai esu gražus angeliukas, jei pasakiau, jog anas juodašiknis, tai aš jau automatiškai skaisčiašiknis...ir t.t. ir t.t. ... čia iki begalybės. Jei esi tave palaikančiųjų aplinkoje(tarp tokių pat) - tai gaunasi labai ir labai paprasta.

Reakcija tų iš mano paliestų kategorijų į šį mano postą tegali būti labai aršiai ir audringai priešiška. Kadangi ir šis jausmas gyvenime būna išreiškiamas labai aršiai, audringai ir karštai.

Net musulmoniškose valstybėse, kuriose istoriškai būdavo daugiau kitataučių, tolerancija yra didesnė. Net atskiruose valstybių regionuose, kuriuose daugiau kitataučių - taip pat. Tik čia pavyzdys ne kada žmonės patys keliauja ar važiuoja, o pas juos atkeliauja/atvažiuoja.
Na o JAV situacija šiuo aspektu...

gal tiksliau būtų pasakyti, jog tai priklauso nuo žmogaus išmintingumo.Protingas žmogus dar nėr išmintingas.o daugiausia išminties žmogus įgyja gaudamas meilės Kai žmogaus gyvenime daug meilės, tai jam ir visas pasaulis bei žmonės nuostabūss



joks keliavimas po pasaulį nepakeis žmogaus. nes tik pasikeitus pačiam atitinkamai pasikeis ir pasaulis..

viskas jau yra tavyje (neapykanata šiou atveju) ir ji visur ras būdų save atpsindėti kituose.

pasaulis pats prie tavęs prisitaiko, kad ir kur beeitum.

Bet išmintingumas savaime gal neateina....


Esmė ne kilometrų kiekyje. Vien skaitymas nesuteikia pilno suvokimo. Stebėjimas ir matymas, ką skaitei. Tiesiog "keliavimu" aš gal pavadinau didesnį ir platesnį stebėjimo lauką.Nes keliaujant išties, jis didėja.

Tai, ką parašiau, aš čia ne šiaip iš lubų sugalvojau. Aš tokią susidariau nuomonę, stebėdama "keliaujančius" žmones ir ne. Pati "keliaudama".


"tik pasikeitus pačiam atitinkamai pasikeis ir pasaulis.."
...taip, jis pasikeis tau. Tu jį kitokį matysi. Na tiesiog prieš akis matau vaizdą, apie ką dabar diskutuojame. Žmones, kuriems pasaulis neįmanomas atrodyti gražus. Jei bus taip, tai reiks kitaip. Jei bus kitaip, tai reiks taip. Liūdna man tai matyti. Jei kas pasakys tai, nepatikės, bet garantuotai supyks. Pykčio išraiška - užries aukštai nosį Kam kitiems to reikia? Temato tą pasaulį, kokį nori...Paprasčiausiai visi mieliau aplenkia tokius.
O kaip tokiam pačiam pasikeisti? Tik matymas kitokių žmonių - gal vienintelis įmanomas vaistas.

P.S. Nors taip Kitas "keliaudamas" gali ir nieko "nematyti".

kaip jūs manot? ar gali nušvitęs žmogus tiek daug lupt už tokią nesavanaudišką veiklą? nors jo knygos ir rodo, jog jam kompetencijos tikraijam nestinga, bet kodėl jis taip branginas?

the profiteering! A 2009 Australian two-day retreat costs $685 (USD)

I see Eckhart Tolle filling the niche left by Jiddu Krishnamurti

ar ir krishnamutri taip pat pelnoydavosi iš to?

http://www.spiritualteachers.org/eckhart_tolle.htm

Nežinau kaip jūs, bet aš pastebiu tokia tendenciją(gal mano akys per daug mato )...vos tik kas nors "nušvinta", atranda meile/Dievą savyje, iškart atsiranda seminrų ciklai ir t.t., nesakau kad tai blogai. Bet tai jau tampa mass-media....antra TV.

Nors jei naudosimės tuo dėsniu: pirma turi duoti (susimokėti už žinias), tik tada gauni CD/DVD/knyga (įsisavinti info) ...tai viskas atrodo logiška

Bet susidaro tokia išvada - klausimas: nušvitimas - tai komercija ir prieinama/tampama nušvitusiu kiekvienam CD/DVD/Knygų pavidalu ??? Ar tai tik paklydusių avelių ganymas

"the profiteering! A 2009 Australian two-day retreat costs $685 (USD)"

Visiska komercija, daugiau nieko negaliu pasakyt. Rimtos storos knygos apie tradinga tokiu sumu nesiekia, o cia...

Tapti nusvitusiu jums kainuos visai nedaug - tik 685 zaliu.

Kaina vienokia ar kitokia sumokėti prisieis....

Ar "praregesi" po traumuojancio ivykio, ar po seminaro....spresti paciam.

p.s. zmoniu tokia logika - kas gaunama veltui - nevertinama.

Tik ką skaičiau šį postą, tik nikas buvo lorpak.
Bet tai neturi reikšmės.

Ir kodėl pas tave tokie grąsinantys postai? Traumuojantys įvykiai...

Juk šiaip propaguoji meilę. O čia jau "praregėjimas" iš baimės.

Tradicinę religiją taip pat neigi. O joje išties randu toje tremtinių ranka rašytoje Biblijoje:
Šv. Augustino malda:"Padaryk, Viešpatie,...kad drebėčiau prisiminęs tavo teismą..."

Na, o pagal tavo logiką iš serijos "Pats kvailys", kai parašiau, jog nesu priklausoma nuo kavos, man parašei, jog aš ir esu priklausoma nuo kavos, nes parašiau, kad nesu. Tai išeitų, jog tu pati bijai traumuojančio įvykio. Į "praregėjimą" eini iš baimės, o ne iš meilės.

juk ji persunkta baimės, be to manau, kad atsidavę krikščionys yra šiek tie kvailinami, be to jie neskatinami kritiškai mąstyt.)

kol jausies nuodėmingu, tol nesužinosi, kas esi.

krikšionybė nėr tobuliausia religija, vien dėl to kad joje niekur neskelbiama apie reinkarnaciją.
vėliausias budos mokymas skatina atgimti tol, kol visi atbus.
budizmo sekėjams nuoširdus rūpestis visomis gyvomis būtybėmis yra vienas pagrindinių dvasios raidą skatinančių veiksnių bodhisatvos įžadai: kol padangė švyti, kol gyvena pasaulyje būtybės, tol ir aš nuolatos teatgimsiu sklaidyti vargo ir kentėjimo tamsų.

Tai kokiai religijai priklauso lorpak- zeropoint?
Nes tai kartojasi periodiškai.

Man regis berods C# minejo - zmones ateina i dvasinius seminarus dazniausiai po kokiu tai dramatisku isgyvenimu...Tai tikrai taip. Kai esi laimingas - negalvoji apie nieka, iskaitant ir dvasinius dalykus....

Sukretimai psichiniai, fiziniai zmogui "padeda" surasti nematerialu pasauli....Ir tik nedidele dalis zmoniu samoningai renkasi dvasini kelia.

As neispazistu jokios religijos. Argi religija vienintelis kelias i dieva?!

o man atrodo, kad į dvasinius seminarus ateina žmonės, kurie nori atrasti kuo tikėti. Tik 95 % pamiršta, kad reikia tikėti savimi...jie lengviausiu keliu pasirenka bažnyčią.

O tada prasideda per mišias...esu kaltas, esu kaltas, esu kaltas....taip kartojant tris kartus per savaite (7ieniais) ir 54 savaites...gali žmogau pagalvoti, kad tikrai tu kažkoks kaltas be kaltės. Žinoma skamba juokingai, bet realybėje tai tikrai nejuokinga. Nesu nusiteikęs prieš maldas ir visa kita, bet kai teko būti giminės laidotuvėse, tai šitas kažkaip užkliuvo mano ausims...bet neėmiau į galvą ...supraskite mane teisingai

Žmonės, kurie tiki savimi (atrade savyje kažką daugiau nei kūną ), kažkaip laisviau bendrauja, jie labiau open-mind'ai, jie toleruoja viskokias tiesas ir t.t. ...