"Tai pagalvoju ar toks genofondas labai jau būtų laimingas,jei vietoj atsakomybės prieš šeimą,giminę,draugus,tautą,darbdavį ir galimybės realizuot šitą bruožą,sudarytume jam galimybę ištisas dienas gurkšnot vynelį kokiose nors maljorkose.Net nežinau."

Geriau yra kazka daryt nei vyneli gurksnot, bet tas darymas neturi taves suriest i streso raga. Tai turi but tavo stichija ir tada gali nuveikt isties daug, skirdamas tam nedaug laiko. Tada liks laiko ir vyneliui ir progresas judes i prieki.

"toks jausmas gali atsirasti tik bijant dėl saugaus rytojaus"

Deja, bet is dalies taip. Ypac turintys paskolas ir/arba seimas.

Mano dukra vos tik pamato C avatara puola juoktis - sako "žiūrėk su ragais".

Ar teisingai suprantu, kad tau svarbiau, jog vaikas, o ne tu išmoktum mėgautis gyvenimu? Kodėl prioritetą atiduodi vaikui?

Nebūtina būti vergu ir "nes gyvename fiziniame pasaulyje" išties nėra jokiu argumentu.

Kaip tai nera argumentu - neplanaves prisidarysi vaiku ir busi savo seimos vergas. Aisku, pasak taves, galima nebut tuo vergu, vaikus i vaiku namus ir viskas. Visada yra iseitis..

Pirma, mano vertybės žymiai pasikeitė nuo to laiko, kai “pats buvau auklėjamas”.
Antra, aš nenoriu “perduoti” savo vertybių sistemos, tegu vaikas pats sprendžia ir pats susikuria savo vertybių sistemą. Aš tik noriu atkreipti vaiko dėmesį į tai, kas man atrodo svarbu ir vertinga, bet toliau jau tegu pats vaikas sprendžia, kas jam tinka ir kas netinka.

Musulmono ir negro vertybės gali sutapti su manomis, vien buvimas musulmonu ar negru neatima jiems galimybės turėti gerų vertybių.
Laikmečiai turi savo madas, savo standartus. Bet tai nereiškia, kad kažkokiu laikmečiu galima pateisinti blogus dalykus. Kiekvienas pats sau nusistato vertybes, o ne laikmetis. Jei kažkas nori prisiimti aukos poziciją ir nusimesti atsakomybę, tai tam nereikia teisintis laikmečiu.

Aš neturiu sodybos. Savo sodą auginu uošvių sodyboje kaime.
Kokia prasmė kelti klausimą, kieno sodyba kam yra vertingesnė? Čia ne varžybos ir ne turgus, nėra prasmės lygintis. Ir ne turėjime esmė. Sodyba (ar kokia nors erdvė) kažko verta tampa tik tada, jei joje kuri kažką gero ir iš jos gauni kažką gero atgal. Mano sode man ir mano vaikams gera ir puiku, tad jis mums vertingas, o tau mano sode nėra ką veikti, tad jis tau nulio vertės.

Keli absoliučius klausimus. Galima būtų pasverti tas moteris ir tiksliai atsakyti, kurios iš jų masė kilogramais yra didesnė. O va vertingumas yra sąlyginis dalykas ir atsakymai priklauso nuo to, kas kokiu požiūriu lygina, tad neįmanoma į tokį klausimą absoliučiai atsakyti. (Minėto filmo nemačiau.)


Didele dalimi tau pritariu ir todėl vienas iš mano devizų, kurį net savo skype profilyje buvau įrašęs, vadinasi „čia ir dabar“. Klaida fiksuoti dėmesį praeityje ar ateityje, reikia jį skirti dabarčiai. Ir, antra, aš taip pat renkuosi džiaugtis dabartimi.

Primenu, kad mano kūrinys yra sodas, o ne sodyba. Savaime nerealu, kad ims ir sudegs keliasdešimt vaismedžių, vaiskrūmių ir kitų augalų, kurie normaliom sąlygom yra nedegūs ir auga pakankamai atskirai vienas nuo kito. Ok, tarkim, ateis koks piktas žmogus ir specialiai sunaikins visus mano augalus. Būtų liūdna, bet tai atstatoma. Ir esu tikras, kad naujas kūrimas vėl teiktų daug džiaugsmo.

O man patinka Anastasijos versija, kad (perfrazuoju) dievas mums davė viską, kad patys savimi pasirūpintume ir nereikėtų laukti kažkada dievo malonės.

P.S.: Mano nuomone, praeities nuopelnai yra nulis, ir viską lemia dabartinis esamas žmogaus sąmoningumas bei santykio su pasauliu harmoningumas. Čia nustatau kriterijus, pagal kuriuos turėtų teisti dievas.

Tai dar vienas patvirtinimas, kad svarbu tik esamas laikas, tai, ką darai dabar, o ne istorija bei praeities nuopelnai. Jei atiduosi maksimumą širdies esamuoju momentu, tai būsi pasiruošęs mirti bet kurią akimirką ir nereiks gailėtis, kad planavai dar daugybę gerų dalykų dešimčiai metų į priekį, bet nespėjai nieko padaryti, kad mylėjai dešimtį žmonių, bet nė vienam iš jų nespėjai nei nusišypsoti, nei gerą žodį pasakyti...

aš tai eičiau miegot, bet tie priedurnisi neina. ..

Šios žinutės puikiai atspindi ilgaverčių tikslų neturėjimą mūsų visuomenėje. Taip, mes masiškai neturime ilgalaikių vertingų tikslų. Tiesa, galbūt daugelis žmonių turi tokių tikslų kaip tapti turtingais, įgyti valdžios, užimti aukštą poziciją visuomenėje, bet išties tai nėra ilgaverčiai tikslai. Ilgaverčių tikslų neturėjimas yra tapęs norma mūsų visuomenėje, bet argi taip gerai? Manau, kad ne. Ilgaverčiai tikslai galėtų paskatinti mus permąstyti savo gyvenimus ir, galbūt, gana žymiai juos pakeisti.

Mano pasaulyje vaikų neranda kopūstuose. O jei neranda kopūstuose, tai tada jau be tavo paties veiksmų, kuriuos kontroliuoji, vaikų neatsiras. Antras dalykas, kad nei vaikai, nei šeima negali tavęs padaryti vergu. Vergu žmogų gali padaryti tik jis pats. Taip, visada yra išeitis gyventi sąmoningai ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

noriu kažką parašyti, bet nežinau ką. ... viskas einu guldyt PANAUDOSIU JÈGĄ

O kaip pats apiprėži "ką darai dabar"? Jau kas buvo prieš 5 min yra praeitis, netgi dabar mano prieš tai rašytas žodis (žodis) yra praeitis

Prieš mėnesį man pačiam teko patirti stiprų šio efekto poveikį. Stovėjau prekybcentryje eilėje prie kasos ir skaičiau nuo stovo pasiimtą žurnalą, horoskopų skyrelį. Ten radau 2014-ųjų metų horoskopą pagal pirmąją vardo raidę. Ties mano raide buvo pakankamai optimistinis tekstukas, skirtas pasyvaus gyvenimo būdo žmonėms, - tokiems mieliems tinginėliams vienžo. Ajajai, pagalvojau, kaip man tinka, koks mielas horoskopas, kaip tiksliai apibūdina mane, ir kokios neblogos metų prognozės. Užmečiau dar vieną žvilgsnį į tekstą ir susigriebiau - ajajai, tai klaida! Aš perskaičiau ne VARDO, bet PAVARDĖS raidei skirtą horoskopą. Tuoj pat perskaičiau vardui skirtą tekstą. Ajajai, - vėl pagalvojau, ir vėl man labai tinka, vėl tiksliai apibūdina mane, ir kokios dar puikesnės metų prognozės. Ir visai nesvarbu, kad ten buvo prognozė labai aktyvaus gyvenimo būdo žmonėms, visiška priešingybė pirmajam tekstui.

Vienas dalykas, kad nereikia nustatinėti kažkokių griežtų rėmų, geriau būti lanksčiam. Bet šiaip tai "dabartis" yra tai, ką dabar darai ir ką gali paveikti. Jei prieš 5 min. ant savo marškinių išliejai kavos, tai kaip nebūtų apmaudu, bet to jau nebegali pakeisti ir nebėra prasmės dėl to visą dieną graužtis. Geriau jau dabar dėmesį kreipti į kitą kavos puodelį, kai jį pilsiesi.
Kastaneda sako, kad daugumos žmonių bėda yra ta, kad jie gyvena tartum būtų nemirtingi ir daugelį dalykų, kuriuos norėtų padaryti, atideda ateičiai. Tokį gyvenimo būdą mums galėtų padėti pakeisti suvokimas, kad bet kada galime mirti kaip ir minėtu atveju, kai sutraiško mašina.

Spektrai, nesutinku, aš tai matau truputį kitokiu požiūriu. Jei Lietuvoje būtų tikrai daug atsakingų asmenų, nebūtume mes tokia apgailėtinai verklšenanti tauta, kuri viskuo skundžiasi. Jei asmuo priima atsakomybę už savo veiksmus, jis nesiskundžia dėl rezultato. O dabar patys nieko nedarom, tik skundžiamės, tai valdžia bloga, tai saulės mums per mažai, tai vaikai neklauso, ar viršininkas atlyginimo nemoka... Aš bent taip galvoju, kad tas DARBO aukštinimas yra auklėjimo pasekmė. Kai buvo sakoma, kas daug dirba tas daug turi ir tas iki kaulų smegenų įskiepytas pareigos jausmas, kad REIKIA, VIS MES KAŽKĄ PRIVALOME DARYTI.

C
Tęsiant temą, dėl gyvenimo džiaugsmo. Pas jus įsivaizdavimas toks, kaip linksmybės iki paryčių su saule, gražiomis mergomis, ir martiniu rankoje. O be šių dalykų ar negalima džiaugtis gyvenimu, vis mums kažko reikia. Va vyrui mano reikėjo namo, tik tada pradėsime laimingai gyventi, kai pastatysime namą. Du metai statybose, santykiai su šeima atšala, nes nėra jiems dėmesio, galiausiai milžiniška paskola ir ką jau čia bus laimė. Kai matai tik tikslą, ypač išoriniuose dalykuose, užmiršti patį gyvenimą, nes nėra kada džiaugtis su vaikais, esi pavargęs, tada galvoji, kaip daugiau pinigų uždirbti ir juos išleisti. O kur dar paskola, kaip virvė ant kalo užkabinta. Nereikia man tokios laimės. Aš apie save taip galvoju, va kelionėse esu laiminga. O ką nekeliaudama jau negyvenu. Va ir kur ta asmeninė atsakomybė dėl savo elgesio, grynai nemąstančio individo paskendusio savo amžinuose troškimuose leisti pinigus daiktams. O verslininkai protingi žino, kaip veržti tą pąskolų kilpą ant kaklo. Nenoriu likti, kaip toj pasakoje apie auksinę žuvelę prie suskilusios geldos.

Matyt esi kada siekęs idealo, nepasiekei, ir is to susikrimtimo paneigei tikslu buvimą.

Na tikslas nebutinai yra idealistinis, pvz jei šaldytuve nerandu salotų, mano tikslas bus tiesiog nueiti i parduotuve.

Gali pasidalinti savo istorija. Scenarijų aukščiau isvedziau is to, kad neigimas yra ego gynyba nuo nemaloniu patirčių, vadinasi tau greičiausiai nesisekė įgyvendinti idealistiniu tikslu.

Spektras teisus, dauguma užsieniečių su kuriai tenka bendrauti pabrėžia lietuvių atsakingumo jausmą. O skundai, yra ne dėl, kad trūksta atsakomybės - trūksta "galios" ką nors pakeisti, trūksta krypties, kurios trūksta nes trūksta lyderystės. O tie kas turi galią, neturi valios ir noro. Šiuo atveju akivaizdus skirtumas tarp visuomenės lūkesčio ir lyderių galimybių noro ir valios. Tai tesiant toliau naujo lyderio/ių paieška yra nenutrūkstamas procesas, deja kol kas nerezultatyvus
Skundas/nepasitenkinimas yra pirmas žingsnis į pokyčius, bėda, kad nes nesugebam suformuluoti sekančio žingsio - patrauklios ateities vizijos.

O man atrodo, kad tai ne atsakomybė, o vergo- baudžiauninko sindromas išlikęs nuo senų laikų, daryti viską, kas liepiama iki galo, kad tavęs nenubausti, t.y.grynas išnaudojimas, ir tie patys užsieniečiai tuo labai naudojasi. Va čia ir pasireiškia, asmens atsakomybė, kad kad mes neprisimame atsakomybę už savo elgesį, o permetame vadovimą mums kitam asmeniui, nes patys neišmokome kurti savo gyvenimo, kaip tu sakei trūksta mums valios. O iš kur tos valios mums bus jei mes kitaip nemokame, ištisus šimtmečius buvome taip auklėjami.