Iš kur atsiranda pinigai, kokią dalį bendrojoje pinigų masėje sudaro grynieji ir kokios naujos priemonės taikomos, siekiant išjudinti finansų rinką, kai bazinė palūkanų norma JAV priartėjo prie nulio.
Autorius: Neringa Radžiuvienė, Parašyta: 2009-03-25 19:57.
URL: https://www.traders.lt/page.php?id=6959
Pinigai sukuriami vienu iš trijų galimų būdų:
- Įvedant į rinką naujai atspausdintus piniginius vienetus (popierinius ir monetas). Tai galima pavadinti tiesioginiu pinigų kūrimu, kadangi išleisti pinigų nominalai atitinka naujų pinigų kiekį.
- Suteikiant paskolas per kreditavimo sistemą (pinigų kūrimas per kreditą). Paskolos gali būti suteiktos daug kartų, realius pinigus panaudojant tik reikalingiems atidėjimams (rezervams) kaupti.
- Perkant centrinio banko ar vyriausybės vertybinius popierius. Toks pinigų kūrimo būdas įmanomas vykdant atviros rinkos operacijas ir gali būti pavadintas elektroninių pinigų kūrimu.
Šiuolaikinėje ekonomikoje tik santykinai maža pinigų masės dalis egzistuoja grynųjų pinigų (banknotai ir monetos) forma, didesnė dalis sukuriama per bankų kreditų sistemą.
Pinigai gali būti ne tik kuriami, bet ir sunaikinami. Priklausomai nuo to, kokiu būdu pinigai buvo sukurti, jie gali būti sunaikinami dviem būdais: fiziškai sunaikinant pinigus (monetas ar popierinius) arba grąžinant kreditą (jei pinigai buvo sukurti naudojantis kreditais).
Bendroji pinigų masė
Pinigai šiandien suprantami kaip aktyvai, naudojami įvairiems mokėjimams. Labiausiai mums suprantama pinigų forma – monetos ir popieriniai vienetai. Tačiau ne visi šiuolaikinėje ekonomikoje egzistuojantys aktyvai gali būti tiesiogiai naudojami atsiskaitymams. Maža to, tiesioginiams atsiskaitymams šiuo metu naudojama tik labai nedidelė bendrosios pinigų masės dalis.
Konkrečios valstybės pinigų kiekio rodiklius skelbia šalies centrinis bankas. Bendroji šalies pinigų masė (bendroji pinigų pasiūla) skirstoma atsižvelgiant į galimybes juos paversti grynaisiais. JAV skirtingoms pasiūlos rūšims apibūdinti naudojami tokie rodikliai:
M0
Apyvartoje realiai esantys grynieji pinigai bei komercinių bankų ir kitų komercinių institucijų sąskaitos centriniuose bankuose, iš kurių pinigai gali būti išgryninti per trumpą laiką. Šie aktyvai panašiausi į realius pinigus taip, kaip daugelis mūsų juos suprantame, – monetos ir popieriniai vienetai. Tokiais pinigais apmokame sąskaitas už kasdieninių poreikių tenkinimą. Visi šiam rodikliui priskiriami pinigai yra išleisti centrinio banko. Pastarasis, remdamasis nustatytomis metodikomis, apskaičiuoja ir išleidžia į apyvartą naujus pinigų kiekius. Jis vienintelis turi pinigų spausdinimo teisę. Pagal statistiką vienam amerikiečiui tenka daugiau nei 3 tūkst. JAV dolerių (daugiau nei 7,2 tūkst. litų) realiai pačiupinėjamų pinigų.
M1
M0 ir indėliai banke, debetinių kortelių sąskaitos, iš kurių vykdomos grynų pinigų operacijos, taip pat kelionių čekiai. Pinigai, kurie patenka į M1 kategoriją, nors ir yra arčiausiai grynųjų, bet didesne dalimi yra skirti ilgalaikiams kreditiniams įsipareigojimams aptarnauti (būsto, ilgalaikės vartojamosios paskolos).
M2
M1 ir kaupiamosios sąskaitos bei svarbios atsargos bankuose, taip pat terminuoti indėliai iki 100 tūkst. JAV dolerių. Šiai kategorijai priskiriami ir valstybės biudžeto įsiskolinimai privatiems asmenims (pensijos, kitos išmokos) ir juridiniams vienetams (statybų organizacijoms ir pan.).
M3
M2 ir visos kitos banko sąskaitos (ilgalaikiai indėliai, valstybės vertybiniai popieriai, kitas mažiau likvidus finansinis turtas). M3 apima ir tokius įsipareigojimus, kaip ilgalaikiai vyriausybės įsiskolinimai, kuriuos, dažniausiai, grąžins jau ateinančios kartos.
bendroji pinigų masė iš esmės atitinka rodiklį M3.
Nuo 2005 m. pabaigos JAV centrinis bankas nustojo publikuoti M3 statistiką. Paaiškinimas buvo toks, kad daug kainuojantis apskaitos procesas nieko neduoda ekonomikos analizei. Dalis ekonomistų nesutinka su tokia Federalinio rezervų banko nuomone, manydami, jog būtent M3 geriausiai parodo vyriausybės pinigų kūrimo tempus. Todėl pastarąjį rodiklį ėmėsi skaičiuoti ir skelbti įvairios privataus sektoriaus organizacijos.
Čia apibendrinta JAV praktika iš esmės nesiskiria nuo Europos Sąjungos (taikomos ir Lietuvoje) bei kitų valstybių praktikos, visgi esama ir šiokių tokių skirtumų.
Pinigai pinigams nelygu
Kokybiškai M0, M1, M2 ir M3, sudarantys bendrąją pinigų masę, yra skirtingi pinigai. M0 – tai pinigai, už kuriuos perkam prekes ir paslaugas. M1, M2, M3 – komerciniuose bankuose esantys pinigai, kurie naudojami kitiems tikslams: investicijoms, apyvartinėms lėšoms, kaupti ir panašiai. Reguliuojant valstybės ir komercinių struktūrų balansus, šie pinigai tik nesmarkiai padidina grynųjų pinigų kiekius. Jie tiesiogiai nepatenka į kasdienėms reikmėms vartojamų pinigų kiekį ir tik labai palengva jį didina. Pastarojo proceso greitį iš esmės parodo infliacijos tempai.
„Viskas, kas nėra grynieji pinigai, priklauso nuo pasitikėjimo, todėl gali „sugriūti“. Jeigu vieną dieną nuo visos akcijų rinkos nubrauktume vieną nulį, iš esmės niekas nepasikeistų. Taip, akcijų savininkai prarastų daug pinigų, tačiau reali ekonomika to tiesiogiai nepajustų, nors finansine išraiška tai būtų šimtai milijardų dolerių“, – teigia V. Ovsianikas.
Manoma, kad šiuolaikinė ekonomika sveikai auga tuomet, kai ją lydi natūrali infliacija. „Defliacijos sąlygomis mes nemokame gyventi. Krentant produkcijos kainoms, reikia mažinti žmonių atlyginimus, prekių kainas ir savikainą. Nėra sukurto mechanizmo, kaip tai daryti. Auga socialinės įtampos, baimės. Kada žmogus pradeda išleisti mažiau pinigų, pasi tikėjimas mažėja. Ekonomika pradeda trauktis dar didesniu tempu, negu ji augo gerėjimo laikotarpiu. Kaip rodo praktika, kritimas vyksta trigubai greičiau negu išsiplėtimas.
Jeigu šalia pinigų masės augimo grafiko padėtume BVP augimo grafiką, matytume po truputį kylančią, nuoseklią BVP kreivę ir statmenai į viršų šaunantį bendrosios pinigų masės grafiką. Taigi pinigų masės ir ekonomikos augimas neproporcingi, ir tai tikrai didelė problema. Vasarą, problemoms pasiekus apogėjų, buvo kalbama, kad reikėtų grįžti bent prie dalinai auksu dengtų pinigų ir taip pristabdyti bendrąjį pinigų masės augimą“, – pasakoja „Admiral markets“ direktorius.
Krenta su trigubu pagreičiu
Pasak V. Ovsianiko, sistema, kai bankai, gavę indėlį, jį pasilieka kaip rezervą ir kartu įgauna teisę perskolinti dešimtkart daugiau pinigų, yra mechanizmas, galintis ekonomikai augant greitai sukurti tiek pinigų, kiek reikia. Tačiau toks „kortų namelis“ ekonomikai traukiantis byra su triskart didesniu pagreičiu. „Jeigu mes iš pinigų rinkos apyvartos ištraukiam vieną tūkstantį, tai visa ta piramidė, kuri yra pastatyta virš jos už dešimt tūkstančių, irgi sugriūna. Bankui po kiek laiko tiesiog pritrūksta pinigų. Ši krizė prasidėjo nuo finansų rinkos krizės, kurios pagrindinė prie žastis – nekilnojamojo turto paskolų krizė. Jei kas nors laiku negrąžina nustatytos pinigų sumos už gautą kreditą, o bankas jau buvo suplanavęs gautą įmoką išduoti kaip kreditą, jis neišduoda planuotų kreditų. Maža to, bankui iš kažkur reikia gauti pinigų išduoto kredito užstatui padengti. Išeina atvirkštinė piramidė, kokią ir matėme praeitais metais“, – susidariusią situaciją komentuoja V. Ovsianikas. Jis taip pat cituoja Woreną Bafetą, kuris teigia, jog išvestinės finansų priemonės yra kaip pragaras – įeiti lengva, o išeiti neįmanoma.
Valerijaus Ovsianiko manymu, kredito krizė negali būti ilgalaikė, nes pinigus galima prarasti tik vieną kartą. Aišku, kadangi kalbame apie labai didelę rinką ir daug bankų, tai tas procesas tęsiasi ilgą laiką. Tačiau po finansinės krizės ateina ūkio krizė „ir tai, ką šiuo metu išgyvename, yra kur kas baisiau“. Finansai, anot Valerijaus, pirmiausia reikalingi realiai ekonomikai aptarnauti. Bet šiuo metu, pvz., Amerikoje, finansų sektorius sudaro dvidešimt procentų bendrojo vidaus produkto. „Jeigu manysim, jog finansai tik aptarnauja realią ekonomiką, tai jie patys negali sudaryti penktadalio tos ekonomikos. Faktas tas, kad proporcijos turėtų keistis ir pūstas burbulas turėtų subliūkšti.“ V. Ovsianiko tvirtinimu, vyriausybių kuriami gelbėjimo planai taip pat gana kontraversiški, nes klausimas, kas geriau: ar leisti bankams griūti, ar užšaldyti ekonomikos problemas gelbėjant bankus, vis dar išlieka iki galo neatsakytas.
Naujo burbulo nuojauta
Dar vienas pinigų kūrimo būdas – vyriausybės vertybiniai popieriai. Šiuo būdu pinigus kuria centriniai bankai. „Tai dar vie nas pinigų kūrimo būdas, kuris kaip tik šiuo metu aktyviai naudojamas, – teigia V. Ovsianikas. – Dalį Amerikos išleistų obligacijų perka kitos šalys: Rusija, Brazilija, Kinija – taip pinigai pritraukiami iš išorės. Likusią dalį iš vyriausybės gali išpirkti Federalinis rezervų bankas – JAV centrinis bankas. Štai tuomet pinigai tiesiog „spausdinami.“
„Esama situacija iš esmės skiriasi nuo Didžiosios depresijos laikų, kai pinigai buvo padengti auksu ir buvo neįmanoma išleisti daugiau pinigų. Norint tai padaryti, reikėjo daugiau aukso. Dabar pinigai nėra padengti realiomis vertybėmis – jų vertė nustatoma rinkoje“, – pasakoja V. Ovsianikas. Dabar pinigų kiekį bei jų vertę reguliuoja centrinis bankas. „Jo užduotis – reguliuoti pinigų kiekius taip, kad ir ekonomika augtų, ir nebūtų didelės infliacijos. Kaip teigia dauguma ekonomistų, išanalizavusių Didžiosios depresijos situaciją, jeigu pastarosios laikais vyriausybė būtų turėjusi galimybę išleisti didesnį kiekį pinigų, būtų buvę galima jei ne išvengti, tai bent jau smarkiai sušvelninti Didžiosios depresijos padarinius“, – teigia V. Ovsianikas. Dabartinė situacija, pasak pašnekovo, tuo ir yra gera, kad pinigai nėra susieti nei su auksu, nei su kita realia vertybe. Todėl vyriausybės turi pinigų emisijos galimybę parduodamos centriniam bankui iždo obligacijas. Taip ekonomikoje atsiranda naujų pinigų ir prasideda normalus jų ciklas. „Pinigai yra ekonomikos kraujas. Jeigu kraujo nėra, tai ir kūnas numirs“, – vaizdžiai iliustruoja ponas Valerijus.
Tačiau šis procesas sukūrė dar vieną milžinišką – iždo obligacijų – burbulą. Pirmiausia jis atsirado Amerikoje, kur šiuo metu daug skolinamasi ir numatyta pasiskolinti dar apie tris su puse trilijonų dolerių. Vargu, ar Kinija, Rusija, Brazilija galės nupirkti tokį kiekį obligacijų. Nupirks tik dalį. Likusią dalį greičiausiai pirks Amerikos centrinis bankas. Ir tai bus jau nebe pinigų pritraukimas, o tiesiog pinigų kūrimas „iš oro“.
Skolos procentai – 400 mlrd. JAV dolerių
Pirmasis bet kokio burbulo požymis – sektorius ar sritis auga sparčiau negu bendroji ekonomika. „Istoriškai visi burbulai bliūkšta. Dabar matome Amerikos iždo obligacijų burbulą, kuris pučiasi jau daug metų ir pastaruoju metu įgauna didelį pagreitį. Šiuo metu JAV biudžete numatyti keturi šimtai milijardų dolerių vien skolai aptarnauti. Žiūrint į JAV bendrąjį vidaus produktą, kuris yra apie keturiolika trilijonų dolerių, tai nėra kritiškai daug. Tačiau tai yra tik skolos procentai. 1998 m. Rusija per ją ištikusią krizę turėjo pripažinti, kad nebesugeba aptarnauti savo skolos.
Manau, JAV neprieis iki tokio taško, ir tikiu, jog jie sugebės ne tik aptarnauti, bet po kiek laiko ir mažinti skolą. Tačiau faktas tas, kad dabartinė ekonominė krizė lemia tolesnį obligacijų burbulo pūtimą. Vyriausybė neturi teisės pati kurti pinigų, todėl sukūrė netiesioginius būdus: išleidžia obligacijas, perduoda jas centriniam bankui, šis į komercinius bankus perveda milijardus, kurie parašyti ant vyriausybės vertybinių popierių, komerciniuose bankuose atsiranda finansiniai įrašai apie milijardus dolerių, priklausančių federalinei vyriausybei. Po to centrinis bankas kreipiasi į komercinius bankus – vyksta obligacijų išpirkimas jau realiais pinigais. Vyriausybė įkeičia obligacijas, gauna pinigus, bet skolos niekur nedingsta, jos kaupiasi. Taip dabartinės skolos užkraunamos būsimoms kartoms kaip įsipareigojimas. Jeigu vertinsime dabartinį JAV deficitą (jis sudaro 9,5 trilijono JAV dolerių), tai kiekvienas amerikietis likusiam pasauliui šiuo metu skolingas apie du šimtus tūkstančių dolerių, skaičiuojant ir vaikus, ir senelius. Taip padidėjęs pinigų kiekis neišvengiamai veda į didėjančią infliaciją. Tai nauja sisteminė JAV ir viso pasaulio finansų krizė, kurios vienas iš gundančių sprendimo būdų – skolų nurašymas spartinant infliaciją.
Pinigų masės kontrolė
Pinigų masės kontrolės funkcija priklauso vyriausybėms ir centriniams bankams. Pinigų masę savo veiksmais tiesiogiai veikia centrinis bankas, atlikdamas tai vienu iš dviejų būdų: normaliomis ekonomikos sąlygomis jis reguliuoja bazinę palūkanų normą, o krizės laikotarpiu ar kitomis kraštutinėmis ekonomikai sąlygomis vykdo tiesioginę intervenciją pirkdamas arba parduodamas didelį kiekį valiutos. Tuo siekiama pakeisti valiutos kursą pageidaujama linkme. „Pvz., Rusija neseniai pardavė didžiulius JAV dolerių kiekius ir supirkinėjo rublius tam, kad rublio kursas nekristų taip smarkiai. Tai jau vadinama intervencija, tiesioginiu įsikišimu. Tokie dalykai vyksta tik kraštutiniais atvejais. Normalioje ekonominėje situacijoje pinigų masė reguliuojama bazine palūkanų norma.“
Įkvėpė Japonijos pavyzdys
Pirmą kartą šiandien naudojama pinigų kūrimo schema panaudota Japonijoje 2000-aisiais. Japonijos centrinis bankas sumažino bazines palūkanų normas iki 0,15 proc., tačiau ekonomika nepagyvėjo, šalyje prasidėjo defliacijos procesai, stumiantys šalies ekonomiką į vis gilesnį sąstingį bei nuolatinį smukimą. Bazinės palūkanų normos mažinimas kaip finansų valdymo priemonė nebeteko galios, pinigų pasiūla nuolat mažėjo. Siekdama išjudinti ekonomiką, Japonijos vyriausybė pradėjo spausdinti pinigus tiesiogine to žodžio prasme, kad užlietų finansų rinką grynaisiais likvidžiais pinigais. Po šio sprendimo rinkoje atsirado didesnis valiutos kiekis, tačiau sumažėjo jenos vertė, šalyje išaugo infliacija. Situacija tu rėjo ir neigiamų padarinių. Pirmaisiais pinigų kūrimo ar, ekonomistų apibūdinimu, „pinigų atlaisvinimo“ metodikos taikymo metais jenos kursas, palyginti su JAV doleriu, nukrito 18,5 proc. Nors jena vėliau krito dar daugiau, tačiau Japonijos ekonomika stabilizavosi, defliacijos procesas buvo sustabdytas.
Ekonomistai tvirtina, jog Japonijoje metodas pasiteisino, bet procesas buvo ilgas ir neturintis kito precedento. Šiuo metu Japonijos ekonomika būtent dėl pasiteisinusios „atlaisvintų pinigų“ politikos iš lėto atsigauna. Tokią pačia politiką dabar vykdo ir JAV.
JAV vyriausybė su centriniu banku stengiasi panaudoti visus įmanomus „pinigų atlaisvinimo“ būdus: leisti naujas iždo obligacijas, sukuriančias daugiau grynųjų, gelbėti stambius bankus nuo finansinių bėdų, išperkant blogas skolas ir kt. Žinoma, Amerikai greičiausiai nepavyks išvengti dolerio kurso smukimo, tačiau „pinigų atlaisvinimas“ turėtų stabdyti defliacijos procesus ir išjudinti skolinimąsi, be kurio šiuolaikinės ekonomikos nebeegzistuoja.
Netikri pinigai
„Kalbant apie situaciją JAV, ten „atlaisvinami pinigai“ yra bankiniai pinigai – egzistuojantys bankų balansuose. Centrinis bankas su teikia komerciniams bankams kreditinę liniją, tarkim, šimtui milijardų dolerių, kuriais jie gali disponuoti. Tačiau šiandien bankų problema – grynųjų rezervų trūkumas, todėl skirtos kreditinės linijos nepatenka į ekonomiką, nusėda bankų balansuose kaip rezervai“, – susidariusią situaciją komentuoja V. Ovsianikas.
Kita problema, kad bankai nebepasitiki vieni kitais, todėl bijo skolinti. Jie labiau linkę pirkti vyriausybės vertybinius popierius negu suteikti naujus kreditus. Vyriausybės vertybiniai popieriai suteikia labai nedidelį, bet garantuotą procentą, ir tokiu būdu užtikrinama, kad gautieji pinigai niekur ne-dings. „Išeina uždaras ratas: vyriausybė duoda bankams pinigų, bankai už tuos pinigus perka vyriausybės obligacijas ir pinigai niekur neiškeliauja. Tačiau, iš kitos pusės, yra labai gerai, kad šitie pinigai nepavirsta grynaisiais, nes infliacija būtų milžiniška“, – apibendrina V. Ovsianikas.
Investuotojams
Kuo pinigų masė svarbi investuotojams? Pasak V. Ovsianiko, ilgalaikiams investuotojams labai svarbu, kokia valiuta perkamos jų investicijos. „Pirkdami JAV iždo obligacijas, investuojame JAV doleriais. Laikotarpio pabaigoje toks investuotojas gaus didesnį kiekį dolerių. Ar jie bus verti daugiau? Tai priklausys nuo infliacijos lygio ir valiutų santykio. Taigi investuotojams itin aktualu prognozuoti valiutų kursus, o pinigų kiekiai yra vienas svarbiausių rodiklių, lemiančių ilgalaikį valiutų kurso pasikeitimą“, – mano Valerijus Ovsianikas.
Neringa Radžiuvienė
Žurnalas „Investuok“
