Straipsniai » Ekonomika » Lietuva ir Danija iš arčiau (3 dalis)

Lietuva ir Danija - tai dvi mažosios Europos šalys, tiesa, vienas esminis skirtumas tarp jų yra tas, kad mūsų valstybė vis dar mažiau išsivysčiusi nei minima Skandinavijos kaimynė..
Autorius: traders.lt, Parašyta: 2018-02-03 20:42.
URL: https://www.traders.lt/page.php?id=26721


Lietuva ir Danija - tai dvi mažosios Europos šalys, tiesa, vienas esminis skirtumas tarp jų yra tas, kad mūsų valstybė vis dar mažiau išsivysčiusi nei minima Skandinavijos šalis. Taigi, per ekonominių rodiklių prizmę mes palyginsime šias dvi valstybes, t.y. kuo jos panašios ir kuo skiriasi bei tuo pačiu pabandysime išsklaidyti kai kuriuos steoretipus arba kaip tik juos patvirtinsime.

Po antrosios dalies (nuoroda į antrą dalį) pristatome trečiąją dalį apie Lietuvą ir Daniją. Nagrinėsime pagrindinius šių šalių oficialiai pateiktus ir žinomus ekonominius duomenis per laikotarpį nuo šio amžiaus pradžios iki dabar.

Pinigai

Nagrinėjant pinigų dalį, visų pirmą norėtųsi apžvelgti abiejų šalių užsienio valiutų rezervus ir jų pokyčius nuo šio amžiaus pradžios. Gruodį Lietuva turėtų užsienio valiutų rezervų už 3,711 mlrd. dolerių, tuo tarpu Danija - už 468,4 mlrd. kronų (apie 78,2 mlrd. dolerių). Taigi, Skandinavijos šalies rezervai šiuo metu yra virš dvidešimt vieno karto didesni. Tuo tarpu 2000 metais mūsų šalies užsienio valiutų atsargų vertė siekė 1,253 mlrd. dolerių, Danijos - 148,557 mlrd. kronų (dabartiniu kursu - 24,8 mlrd. dolerių), t.y. skirtumas siekė 19,8 karto. Nuo šio amžiaus pradžios Lietuvos rezervų vertė pašoko tris kartus, o kitos šalies - 3,2 karto.



Lietuvos užsienio valiutų rezervų vertė nuosekliai ir gan sparčiai augo nuo pat 2000 metų iki 2008 metų, kuomet jie buvo pakilę net virš aštuonių milijardų dolerių. Kriziniu laikotarpiu atsargos ėmė mažėti bei vienu metu buvo nukritę žemiau šešių milijardų dolerių ribos. Po to jie kurį laiką svyravo maždaug 6 - 8 mlrd. dolerių ribose, na o didžiausia jų vertė buvo pasiekta 2013 metų vasarį, kuomet jie pakilo iki beveik devynių milijardų dolerių, t.y. iki 8,958 mlrd. dolerių. Esminis mūsų šalies rezervų sumažėjimas fiksuotas 2015 metų sausį, kuomet jie palyginus su ankstesniu mėnesiu, krito nuo 7,176 mlrd. dolerių iki 830,8 mln. dolerių. Būtent nuo 2015 metų pradžios Lietuva įstojo į euro zoną ir kaip įmoką į Europos Centrinio banko kapitalą bei kaip įnašą į šio banko užsienio atsargas panaudojo savo turėtus užsienio valiutų rezervus. Po to mūsų šalies rezervai kurį laiką svyravo maždaug 1 - 2,5 mlrd. dolerių ribose, na o dabartinė jų augimo tendencija prasidėjo nuo praėjusių metų rudens. Danijos atveju, užsienio valiutų rezervai nuo šio amžiaus pradžios iki 2000 metų rudens kiek sumažėjo, tačiau po to ėmė augti ir ši tendencija tęsėsi iki pat 2003 metų vidurio. Vėliau jie kurį laiką svyravo gan nedideliame diapazone, o po to nuo maždaug 2005 metų ėmė nuosekliai mažėti ir tokia tendencija fiksuota iki pat paskutinės pasaulinės finansų ir ekonominės krizės, kurios metu šios šalies užsienio valiutų rezervai, skirtingai nei Lietuvos atveju, ėmė nuosekliai didėti ir pikas buvo pasiektas maždaug 2013 metais. Toliau jie gan nedaug svyravo, išskyrus vienkartinį šuolį 2015 metais iki rekordinio 737,2 mlrd. Danijos kronų lygio, kuris buvo trumpalaikis.

Kalbant apie aukso atsargas, belieka konstatuoti, kad abi nagrinėjamos šalys nėra šio tauriojo metalo gerbėjos, tačiau danai jo turi gerokai daugiau nei mūsų valstybė. Taigi, Lietuva valdo 5.82 tonas aukso, tuo tarpu Danija - 66.55 tonas, tačiau šis kiekis nekinta nuo pat 2004 metų, o mūsų šalyje - nuo 2009 metų.



Šio amžiaus pradžioje Lietuva turėjo 5.79 tonas aukso, t.y. faktiškai tiek pat kiek ir dabar, o nagrinėjama Skandinavijos šalis - 66.6 tonas, arba labai nežymiai daugiau nei dabar. Kaip minėta, per visą nagrinėjamą laikotarpį pokyčiai buvo labai nedideli bei simboliški.

Dar vienas svarbus rodiklis, kurį norėtume apžvelgti - tai namų ūkių bendra skola lyginant su šalies metinio bendrojo vidaus produkto verte procentine išraiška. Lietuvos duomenis pateikiami nuo 2003 metų ketvirtojo ketvirčio, kuomet minimas rodiklis siekė vos 1,39 procento, o Danijoje tuomet namų ūkių bendra skola jau faktiškai prilygo šios šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertei, t.y. santykis siekė 98,2 procento. Naujausiais duomenimis, šiuo metu šis rodiklis atitinkamai sudaro 22,61 ir 117,2 procento. Mūsų valstybėje jis per lyginamąjį laikotarpį pašoko net 16,3 karto, o kitoje šalyje - gerokai mažiau, t.y. 19,4 procento.



Akivaizdu, jog Danijoje namų ūkių bendros skolos lyginant su šalies metinio bendrojo vidaus produkto verte rodiklis procentine išraiška visuomet buvo gerokai didesnis nei Lietuvoje, tačiau jo kitimas iš esmės buvo labai panašus. Jis abiem atvejais augo nuo 2004 metų iki pat 2009 metų ketvirtojo ketvirčio, kuomet pasiekė rekordinį lygį, kuris mūsų šalyje siekė 32,6 procento, o kitoje valstybėje sudarė net 139,5 procento metinio bendrojo vidaus produkto vertės. Tiesa, Lietuvoje jis per minimą laikotarpį pašoko net 23,5 karto, o Danijoje - tik 42,1 procento. Vėliau šis rodiklis kriziniu laikotarpiu abiem atvejais ėmė mažėti. Mūsų šalyje kritimo dugnas buvo pasiektas 2015 metų pradžioje, kuomet bendra namų ūkių skola sudarė 21,47 procento šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertės, t.y. rodiklis pasikoregavo žemyn kiek daugiau nei trečdaliu, ir nuo to laiko kiek atsitiesė. Tuo tarpu Skandinavijos atstovėje jis ir toliau mažėja bei nuo buvusio piko jau smuktelėjo žemyn šešiolika procentų.

Bazinė palūkanų norma abiejuose analizuojamose šalyse kaip matome iš pateiktų grafikų kito labai panašiai. Kaip žinome, po mūsų šalies įstojimo į euro zoną, pas mus galioja Europos Centrinio banko nustatoma bazinė palūkanų norma, kuri šiuo metu sudaro apvalų nulį, t.y. ji yra rekordinėse žemumose, tuo tarpu Danijoje ji yra dar žemiau, t.y. neigiama ir sudaro 0,65 procento, tiesa, 2015 metų vasarį ji buvo nuleista dar žemiau iki 0,75 procento. Abiem atvejais palūkanų normos iki tokių lygių buvo nuleistos siekiant skatinti ekonomikų augimą.



Šio amžiaus pradžioje buvo vykdomas monetarinės politikos griežtinimas, po to nuo maždaug 2001 metų vidurio prasidėjo priešingas etapas, t.y. pinigų politikos švelninimas, kuris tęsėsi iki pat maždaug 2003 metų vidurio. Toliau padidėjus infliacijai ir siekiant ją stabilizuoti nuo maždaug 2006 metų prasidėjo naujas bazinės palūkanų normos didinimo etapas, kuris tęsėsi iki pat kilusios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės. Tuomet norint su ja kovoti buvo pradėta švelninti pinigų politika, t.y. 2008 metų spalį bazinė palūkanų norma euro zonoje sudarė 4,25 procento, o Danijoje - dar didesnė ir siekė 5,5 procento. Tad dabartinė ekspansinės monetarinės politikos fazė yra tęsiama iki šiol.

Be jokios abejonės nagrinėjant pinigų sritį, būtina apžvelgti ir taip vadinamą pinigų pasiūlą. Mūsų dėmesio centre pinigų pasiūlos M2, kurį sudaro apyvartoje esantys banknotai, monetos ir kitas į jas lengvai konvertuojamas turtas bei trumpalaikiai terminuoti indėliai bankuose, rodiklis. Tiek Lietuvoje, tiek Danijoje šis rodiklis nuo pat 2000 metų, išskyrus krizinį laikotarpį, nuosekliai didėja bei šturmuoja vis naujesnius rekordinius lygius.



Taigi, šiuo metu Lietuvos pinigų pasiūlos rodiklis M2 siekia 24,128 mlrd. eurų, kai šio amžiaus pradžioje sudarė tik 2,545 mlrd. eurų, o tai reiškia, kad nuo to laikotarpio jis pašoko net 9,5 karto. Minimoje Skandinavijos šalyje 2000 metais pinigų pasiūla M2 sudarė 535,342 mlrd. Danijos kronų, o šiuo metu jau siekia 1,295 trilijonus kronų, t.y. šis rodiklis pašoko 2,4 karto, arba pastebimai mažiau nei mūsų valstybėje.

Indeksai ir reitingai

Dažnai yra kalbama apie konkurencingumą, taigi, kaip vertinamas Lietuvos ir Danijos konkurencingumas. Šį palyginimą mes atliksime panaudodami taip vadinamą konkurencingumo indeksą, kurį kasmet skelbia Pasaulio ekonomikos forumas. Vertinant šalių konkurencingumą maksimaliai galima surinkti septynis balus. Remiantis naujausiais duomenimis, mūsų šalis surinko 4.58 balus, arba kiek mažiau nei praėjusiais metais, tuo tarpu Danijos minimas balas paaugo ir eilinį kartą buvo didesnis nei Lietuvos, t.y. siekė 5.39 balus. Tai reiškia, kad minima Skandinavijos šalis laikoma esanti konkurencingesnė.



Duomenys apie konkurencingumo indeksą yra pateikiami nuo 2007 metų. Lietuvos konkurencingumo indeksas per krizę pasikoregavo žemyn, tačiau 2010 metais pasiekęs dugną (4.29 balai) pradėjo po truputį stiebtis į viršų. Tuo tarpu Danijos atveju didžiausias minimas balas fiksuotas 2009 metais, kuomet jis siekė 5.58, vėliau jis ėmė nuosekliai mažėti ir dugną pasiekė 2014 metais, kuomet sudarė 5.17 balų. Tačiau po to šios šalies konkurencingumo indeksas ėmė didėti ir ši tendencija tęsiasi iki šiol.

Konkurencingumo reitinge šiuo metu mūsų šalis užima 41 vietą, tuo tarpu Danija tarp 137 pasaulio šalių yra pastebimai aukščiau, t.y. jai atiteko dvylikta vieta. Praėjusiais metais Lietuva šiame reitinge buvo aukščiau bei užėmė trisdešimt penktą vietą, o tarpu kitos valstybės vieta per metus išliko nepakitusi.



Duomenys apie šį reitingą pateikiami nuo pat 2007 metų, kuomet mūsų šalies vieta jame buvo kiek aukštesnė (38), tuo tarpu Danija pagal konkurencingumą pasaulyje buvo net trečioje vietoje. Vėliau Lietuva konkurencingumo reitinge buvo nukritusi dar žemiau, pavyzdžiui per pačią pasaulinę ekonomikos krizę 2010 metais mūsų šalis buvo iškritusi iš pirmojo penkiasdešimtuko (53 vieta). Nuo 2015 metų prasidėjo Lietuvos pozicijos augimas konkurencingumo reitinge, tuo tarpu nagrinėjamos Skandinavijos šalies atveju, jos konkurencingumas per pasaulinę krizę irgi mažėjo, t.y. 2014 metais ši valstybė jau buvo atsidūrusi vos penkioliktoje vietoje ir nuo to laikotarpio kiek pagerino savo pozicijas.

Negatyvus reiškinys yra korupcija, kuri vyrauja kiekvienoje šalyje, tiesa, yra nevienodo lygio. Egzistuoja taip vadinamas korupcijos indeksas, kurį sukūrė Transparency International, ir pagal jį galima palyginti analizuojamas dvi šalis. Iš šimto balų (skalė nuo nulio iki šimto balų ir kuo daugiau balų surenkama, tuo mažesnė korupcija yra šalyje) Lietuva 2016 metais surinko daugiau nei pusę, t.y. 59 balus, tuo tarpu Danija - net 90 balų, t.y. ji laikoma kur kas mažiau korupcinė nei mūsų atveju. Ir taip buvo nuo pat šio amžiaus pradžios.



Tiesa, štai 2000 metais Danija iš šimto galimų balų buvo surinkusi net 98, tuo tarpu Lietuva - mažiau nei pusę, t.y. 41. Nuo minimų metų Skandinavijos šalies surinktų balų skaičius korupcijos indekse po truputį mažėjo, tačiau ir toliau išliko itin aukštas, o mūsų šalies padidėjo, o esminis augimas fiksuotas nuo 2011 metų.

Kalbant apie korupcijos reitingą, kurį sudaro ta pati Transparency International organizacija, 2016 metais tarp 175 pasaulio šalių Lietuva užėmė 38 vietą, o Danija atiteko pati aukščiausia pirmoji vieta, t.y. remiantis minėta organizacija, ši valstybė yra pripažinta mažiausiai korumpuota, be to, jau net penktus metus iš eilės. Metais anksčiau Lietuva buvo aukščiau, t.y. 32 vietoje.



Šio amžiaus pradžioje mūsų šalis korupcijos reitinge užėmė žemesnę vietą, t.y. 43, o Danijai tuomet atiteko antroji pozicija. 2002 metais Lietuva jau buvo pakilusi iki 36 vietos, tačiau vėliau ėmė praradinėti turėtas pozicijas bei 2008 metais buvo atsidūrusi tik 58 vietoje. Nuo to laiko mūsų valstybė vėl ėmė kilti aukštyn korupcijos reitinge, kas, žinoma, yra pozityvu. Danija irgi panašiai, iš pradžių taip pat buvo kiek smuktelėjusi minėtame reitinge iki ketvirtos vietos, bet vėliau padėtis pagerėjo.

Sąlygos plėtoti verslą - tai dar vienas svarbus rodiklis, kurį mes norėtume apžvelgti ir kurį šiuo atveju sudaro Pasaulio bankas. Remiantis naujausiais duomenimis, 2017 metais tarp 190 reitinguotų pasaulio šalių Lietuva užėmė šešioliktą vietą, kai metais anksčiau - 21 vietą, tuo tarpu analizuojamos Skandinavijos šalies vieta reitinge nepakito ir buvo aukštesnė, t.y. trečia.



Duomenys apie sąlygas plėtoti verslą yra pateikiami nuo 2008 metų ir per visą šį laikotarpi jos Danijoje buvo visą laiką vertinamos palankiau nei mūsų šalyje. Tiesa, abi valstybės nuo minėtų metų, kuomet jos reitinge užėmė atitinkamai 5 ir 25 vietas, pagerino savo pozicijas jame, o tai reiškia, kad jose sąlygos plėtoti verslą tapo dar labiau palankesnės.

Abi nagrinėjamas šalis taip pat palyginome ir pagal būsto nuosavybės rodiklį. Danijos atveju tokio pobūdžio duomenys pateikiami nuo 2004 metų, o mūsų šalies - nuo 2006 metų. Taigi, per palyginamąjį laikotarpį Lietuvoje būsto nuosavybės rodiklis visuomet buvo didesnis nei minimoje Skandinavijos šalyje, kitaip tariant mūsų valstybėje daugelis būstų, kuriuose gyvena žmonės, priklauso jiems patiems.



Praėjusiais metais Danijoje būsto nuosavybės rodiklis siekė 62,4 procento, o metais anksčiau - 62 procentai. Tuo tarpu Lietuvoje šis rodiklis 2016 metais buvo faktiškai trečdaliu didesnis ir sudarė net 90,3 procento, t.y. absoliučiai didžioji dalis būstų priklauso gyventojams. Per visą pateikiamą laikotarpį mūsų šalyje šis rodiklis svyravo gana nedidelėje amplitudėje, t.y. tarp 88,3 ir 93,6 procento, o Danijoje - tarp 62 ir 68,7 procento.

Taip pat kalbant apie būstus panagrinėjome ir jų kainų pokyčius. Tam pasitelkėme abiejų šalių būsto kainų indeksą. Mūsų šalies duomenys pateikiami nuo maždaug 2006 metų, o Danijos - nuo 2005 metų. Taigi, per palyginamąjį laikotarpį šis indeksas abiem atvejais kito gana panašiai, tiesa, mūsų šalyje jo svyravimo ir pokyčių amplitudė į abi puses buvo kur kas didesnė.



Prieš 2008 metų rudenį kilusią pasaulinę finansų ir ekonomikos krizę abiejose minimose šalyse fiksuotas būsto kainų indekso augimas, kuris beje Lietuvoje tęsėsi kiek ilgiau. Taigi, nuo 2006 metų iki 2008 metų vidurio būsto kainų indekso reikšmė mūsų šalyje pašoko net 55,3 procento iki 134.49 punktų, o Danijoje - tik kiek daugiau nei šešiais procentais iki 103.56 punktų. Bet kitą vertus, kriziniu laikotarpiu Lietuvoje šis rodiklis per trumpiau nei dvejus metus driokstelėjo žemyn net 38,5 procento žemiau 2006 metų pradžioje buvusio lygio, o minimoje Skandinavijos šalyje susitraukė pastebimai mažiau, t.y. 17,2 procento, tačiau būsto kainų indekso kritimas ten užtruko ilgiau. Žinoma, po krizės šis rodiklis vėl ėmė augti abiejose šalyse bei remiantis naujausiais duomenimis Lietuvoje šiuo metu sudaro 116.66 punktus, t.y. nuo pasiekto dugno atsitiesė keturiasdešimt vienu procentu, o minimoje Skandinavijos valstybėje sudaro 110.8 punktus, arba nuo pasiektų žemumų pakilo 29,2 procento. Esminis skirtumas tarp šalių yra tame, jog būsto kainų indeksas Danijoje jau yra pakilęs virš prieš krizę buvusio lygio, o Lietuvoje - ne.

Mokesčiai

Kaip ir įprasta apžvelgsime ir dar vieną svarbią skiltį, t.y. mokesčius. Šiuo atveju, kas itin svarbu, nebus įvertintos įvairios išlygos ir lengvatos. Pradedame nuo abiejose šalyse taikomo pelno mokesčio. Šiuo metu mūsų šalyje standartinis pelno mokesčio tarifas siekia penkiolika procentų. Duomenys apie šį mokestį pateikiami nuo 2006 metų, kuomet jis irgi siekė penkiolika procentų. Per visą minimą laikotarpį Lietuvoje pelno mokestis buvo padidintas tik vieninteliais 2009 metais, t.y. per krizę, kuomet jis buvo kilsteltas iki dvidešimt procentų, tačiau jau kitais metais vėl grįžo iki penkiolikos procentų ir toks rodiklis išlieka iki šiol. Tuo tarpu Danijoje pelno mokestis dabar ir per visą palyginamąjį laikotarpį visuomet buvo didesnis nei mūsų šalyje. Šioje Skandinavijos šalyje šiuo metu pelno mokestis siekia dvidešimt du procentus, t.y. septyniais procentais daugiau nei Lietuvoje, kai dar šio amžiaus pradžioje jis buvo dar didesnis bei sudarė 32 procentus. Tačiau nuo to laiko šis mokestis Danijoje ėmė nuosekliai mažėti. Štai jau 2001 metais jis smuktelėjo iki trisdešimties procentų, 2005 metais krito dar dviem procentais, po dviejų metų sumažėjo iki dvidešimt penkių procentų. Toks šis pelno mokestis išliko iki pat 2014 metų, kuomet sumažėjo iki 24,5 procento, na o po metų krito dar vienu procentu, o 2016 metais buvo sumažintas iki dabartinio lygio.

Kalbant apie gyventojų pajamų mokestį, tai šiuo atveju pateikiamas maksimalus koks yra galimas abiejose nagrinėjamose šalyse. Tad nuo pat šio amžiaus pradžios iki pat dabar šis rodiklis Danijoje yra gerokai didesnis nei mūsų šalyje, tačiau bendra yra tai, kad per minimą laikotarpį gyventojų pajamų mokestis šiose valstybėse per kelis kartus buvo mažinamas. Štai minimoje Skandinavijos šalyje dar 2000 metais šis mokestis siekė 62,9 procento, o dabar jau sudaro 55,8 procento. Tuo tarpu Lietuvoje gyventojų pajamų mokestis šio amžiaus pradžioje siekė trisdešimt tris procentus, o dabar yra daugiau nei perpus mažesnis ir sudaro tik penkiolika procentų. Be to, bendra šioms nagrinėjamoms šalims yra ir tai, kad esminis šio mokesčio mažinimas buvo atliktas per paskutinę buvusią pasaulinę ekonomikos krizę.

Pagrindinis pardavimo arba pridėtinės vertės mokestis (PVM) Danijoje nuo pat 2000 metų nekito bei sudaro dvidešimt penkis procentus, tuo tarpu mūsų šalyje per visą nagrinėjamą laikotarpį jis buvo mažesnis, tačiau padidėjo ir šiuo metu siekia dvidešimt vieną procentą. Nuo šio amžiaus pradžios iki 2009 metų pridėtinės vertės mokestis Lietuvoje siekė aštuoniolika procentų, na o po to per du kartus jis buvo kilsteltas iki dabartinio lygio.

Dar vienas mokestis pagal kurį norėtume palyginti dvi nagrinėjamas šalis - tai socialinės apsaugos. Šiuo atveju padėtis yra kardinaliai priešinga nei pajamų mokesčio atveju, t.y. Lietuvoje socialinės apsaugos mokestis yra gerokai didesnis nei Danijoje bei šiuo metu siekia 39,8 procento, kai Skandinavijos šalyje sudaro vos aštuonis procentus. Akivaizdu, kad Danijoje dalis socialinio mokesčio yra prijungta prie pajamų mokesčio, tuo tarpu mūsų valstybėje jis atskiras, tad dėl to ir egzistuoja toks didelis skirtumas. Lietuvoje 30,8 procento socialinio mokesčio sumoka darbdavys, o likusius devynis procentus - darbuotojas. Tuo tarpu Skandinavijos šalyje šį mokestį moka tik darbuotojas. Joje duomenys apie šį mokestį turimi nuo 2001 metų ir nuo to laiko nei pats mokestis, nei jo mokėjimo tvarka nepakito. Lietuvoje duomenys apie socialinį mokestį yra pateikti nuo 2004 metų. Taigi, nuo minimo laikotarpio iki pat 2008 metų jis buvo mažesnis nei dabar ir siekė 34 procentus (darbdavys mokėjo 31 procentą, na o likusius tris procentus darbuotojas). 2008 metais jis buvo sumažintas iki 33,9 procento, tačiau jau po metų padidintas iki 39,98 procento (darbuotojo mokama dalis kilstelta nuo 3 iki 9 procentų, o darbdavio padidėjo tik 0,08 procento). Šis mokestis toks išliko iki pat 2015 metų, kuomet jis sumažėjo iki dabartinio lygio (darbdavio mokama dalis sumažėjo 0,18 procento, o darbuotojo - nepakito).

Finansų ir valiutų rinkos

Danija išsiderėjo specialią išimtį Mastrichto sutartyje, kuri leido jai išlaikyti kroną, kai daugelis kitų šalių įsivedė eurą 1999 metais. Po metų surengtas referendumas parodė, kad piliečiai euro nepalaiko, o vėlesni bandymai surengti kitą referendumą žlugo. Vis dėlto, Danijos vyriausybė yra įsipareigojusi kada nors įvesti eurą. Šiuo metu Danijos kronos ir euro santykis yra 7.46038 DKK = 1€, t.y. tampriai susietas, na o toleruotinas arba leidžiamas valiutos vertės svyravimas į abi puses sudaro 2,25 procento.



Pažvelgus į abiejų šalių pateiktus valstybinių dešimties metų trukmės obligacijų pajamingumų pokyčius, matome, jog ciklai, nors ir su tam tikrais vėlavimais, tačiau sutapdavo. Lietuvos duomenys yra pateikiami nuo 2003 metų pavasario. Per visą palyginamąjį laikotarpį Danijos minimos trukmės valstybinių obligacijų pajamingumas visuomet būdavo mažesnis ir jo svyravimo amplitudė taip pat kuklesnė. Tai susiję su tuo, kad mūsų šalis yra laikoma kiek mažiau išsivysčiusia, tad tuo pačiu jos obligacijų rizikingumas yra didesnis.



Danijos dešimties metų trukmės valstybinių obligacijų pajamingumas iš esmės mažėja nuo pat šio amžiaus pradžios, išskyrus kriziniu laikotarpiu, kuomet sumažėjus rizikos toleravimui, tuo pačiu pakilo ir obligacijų pajamingumas, kuris faktiškai buvo pasiekęs penkių procentų lygį. 2003 metų pavasario pradžioje šis pajamingumas siekė 4,13 procento, o šių metų vasario antrą dieną sudarė 0,78 procento. Rekordiškai žemas lygis, kuris buvo neigiamas, buvo pasiektas 2016 metų rugsėjį, kuomet minėtos trukmės skolos vertybinių popierių pajamingumas siekė -0,02 procento. Lietuvoje dešimties metų trukmės valstybinių obligacijų pajamingumas per palyginamąjį laikotarpį krito nuo 5,6 iki 1,2 procento lygio. Kriziniu laikotarpiu 2009 metų balandį mūsų šalies minimos trukmės obligacijų pajamingumas buvo pašokęs net iki 14,23 procento, na o rekordiškai žemas lygis fiksuotas 2016 metų rugsėjį, kuomet jis sudarė vos 0,4 procento. Po pasiekto pajamingumo dugno abiejų šalių obligacijų pajamingumas per pastaruosius daugiau nei vienerius metus po truputi didėja.

Lietuvos akcijų rinkos pagrindinis indeksas yra OMX Vilnius. Šiuo metu jis yra augimo kanale, kuris prasidėjo dar 2011 metų pabaigoje bei šturmuoja vis naujesnius rekordinius lygius. Nuo šio amžiaus pradžios iki 2001 metų rudens minimas indeksas pasikoregavo žemyn kiek daugiau nei trečdaliu, bet pasiekęs dugną jis ėmė palaipsniui atsitiesti ir kilti bei ši nauja jo augimo fazė tęsėsi iki pat 2005 metų spalio. Per šį laikotarpį jo vertė pašoko net 8,4 karto. Po korekcijos OMX Vilnius atsitiesė ir 2007 metų spalį pasiekė savo naują rekordinį lygį. Vėliau jo vertė vėl ėmė palaipsniui kristi, na o nuosmukis dar labiau įsibėgėjo prasidėjus pasaulinei finansų ir ekonomikos krizei. Kritimo (jo metu indekso vertė susitraukė net keturis kartus) dugnas buvo pasiektas 2009 metų kovą ir nuo šio laikotarpio OMX Vilnius indekso reikšmė jau pašoko net 4,6 karto.



Šis Danijos akcijų rinkos indeksas OMX Copenhagen Benchmark šiuo metu taip pat yra augimo kanale, kuris prasidėjo dar 2009 metų kovą. Tiesa, dabar kaip tik testuoja jo apatinę dalį. Nuo minimo laikotarpio jo vertė jau pašoko net 5,5 karto, arba labiau nei mūsų indekso. Minimas indeksas nuo 2002 metų iki 2003 metų vasario smuktelėjo kiek daugiau nei trečdaliu, tačiau po to iki 2007 metų spalio pašoko į viršų net keturis kartus. Kriziniu laikotarpiu jo vertė pasikoregavo žemyn net 60,7 procento arba 2,5 karto.



Nuo šių metų pradžios mūsų indekso vertė pakilo 5,1 procento, o Danijos OMX Copenhagen Benchmark vertė priešingai - krito 5,1 procento. Per pastaruosius vienerius metus pirmasis indeksas paaugo 21,5 procento, o antrasis - beveik per pus mažiau, t.y. 11,3 procento. Kalbant apie ilgesnę perspektyvą, tai per pastaruosius trejus metus OMX Vilnius indeksas ūgtelėjo 47,8 procento, danų mažiau, t.y. jo vertė paaugo 30,1 procento. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos akcijų rinkos indekso vertė padidėjo 83,8 procento, o OMX Copenhagen Benchmark pašoko labiau, t.y. beveik du kartus arba 98,3 procento, tuo tarpu per paskutinius dešimt metų - Danijos akcijų rinkos indekso vertė pašoko gerokai labiau, t.y. 2,7 karto, kai OMX Vilnius paaugo tik keturiasdešimt šešiais procentais. Nuo 2001 metų pradžios jų vertės atitinkamai pašoko 4,9 karto ir 7,4 karto, tad akivaizdu, jog šiuo atveju mūsų akcijų rinkos grąža buvo gerokai didesnė.


Trečios dalies trumpos išvados:

Danijos užsienio valiutų rezervų vertė yra ir per visą laikotarpį buvo gerokai didesnė nei mūsų šalies, tačiau Lietuvoje nuo pat 2000 metų šis rodiklis nuosekliai ir gan sparčiai augo, kriziniu laikotarpiu kiek pasikoregavo, tačiau esminis atsargų kritimas fiksuotas 2015 metų sausį, kuomet mūsų šalis įstojo į euro zoną ir sumokėjo įmoką į Europos Centrinio banko kapitalą ir pervedė savo įnašą į šio banko užsienio atsargas. Tam panaudojo didžiąją dalį sukauptų rezervų, kurie nuo praėjusių metų rudens ėmė nuosekliai didėti;

Abi nagrinėjamos šalys nėra aukso gerbėjos, nes jų turimas šio tauriojo metalo kiekis per analizuojamą laikotarpį iš esmės nepakito, bet Danija aukso turi gerokai daugiau nei mes;

Analizuojamoje Skandinavijos šalyje namų ūkių bendros skolos ir metinio bendrojo vidaus produkto santykis rodiklis procentine išraiška visuomet buvo gerokai didesnis nei mūsų šalyje (danai gerokai labiau prasiskolinę), tačiau iki krizės jis Lietuvoje paaugo pastebimai labiau, bet po to irgi pasikoregavo daugiau, bet Danijoje jis ir toliau mažėja;

Bazinė palūkanų norma abiejuose analizuojamose šalyse kito labai panašiai. Šiuo metu ji Lietuvoje sudaro nulį, o Danijoje yra dar žemesnė, t.y. neigiama. Kitaip tariant tęsiasi ekspansinės monetarinės politikos fazė;

Tiek Lietuvoje, tiek Danijoje pinigų pasiūlos M2 rodiklis nuosekliai, išskyrus krizinį laikotarpį, didėjo nuo pat šio amžiau pradžios, tačiau jis mūsų šalyje šoktelėjo gerokai labiau;

Lietuvos konkurencingumo indeksas visuomet buvo mažesnis nei analizuojamos šalies iš Skandinavijos;

Danijos pozicija konkurencingumo reitinge yra gerokai aukštesnė nei mūsų šalies ir taip buvo per visą pateiktą laikotarpį, tačiau palyginus su 2007 metais, Skandinavų atstovai prarado gan daug pozicijų;

Nagrinėjamoje Skandinavijos šalyje korupcijos lygis yra mažiausias pasaulyje, tuo tarpu Lietuva remiantis korupcijos indeksu pastebimai šioje srityje atsilieka, tačiau nuo 2000 metų padėtis pagerėjo.

Per visą analizuojamą laikotarpį sąlygos plėtoti verslą Danijoje, kuri šiuo metu šiame reitinge užimą net trečią vietą, buvo vertinamos palankiau nei Lietuvoje, tačiau abi valstybės nuo 2008 metų jas dar labiau pagerino;

Per palyginamąjį laikotarpį Lietuvoje būsto nuosavybės rodiklis visuomet buvo pastebimai didesnis nei minimoje Skandinavijos atstovėje;

Būsto kainų indeksas per analizuojamą laikotarpį abiejose šalyse kito gana panašiai, tačiau Lietuvoje jo svyravimo amplitudė į abi puses buvo pastebimai didesnė, na o dabar esminis skirtumas yra tame, kad pas mus jis dar nepasiekė prieš krizę buvusio lygio, o Danijoje - jau jį viršijo;

Danijoje pelno mokestis per visą palyginamąjį laikotarpį buvo didesnis nei mūsų šalyje, tačiau ten jis nuosekliai mažėja nuo pat šio amžiaus pradžios;

Maksimalus taikomas gyventojų pajamų mokestis nagrinėjamoje Skandinavijos šalyje visą laiką buvo pastebimai didesnis nei Lietuvoje, tačiau bendra yra tai, kad jis abiejose šalyse nuo šio amžiaus pradžios sumažėjo, bet mūsų valstybėje labiau, be to, esminis mažinimas buvo atliktas per paskutinę pasaulinę krizę;

Danijoje pagrindinis pridėtinės vertės mokestis visada buvo didesnis nei Lietuvoje, tačiau mūsų šalyje jis per krizę buvo padidintas;

Socialinės apsaugos mokesčio atveju padėtis kardinaliai priešinga nei kalbant apie pajamų mokestį, t.y. jis Lietuvoje yra gerokai didesnis nei Skandinavijos šalyje, kur jį moka tik darbuotojas, ir tai susiję su kiek kitokia mokesčių struktūra. Mūsų šalyje šis mokestis prieš krizę buvo mažesnis, bei buvo kilsteltas 2009 metais, t.y. iš esmės padidinta tik darbuotojo mokama dalis. Jis kiek sumažintas 2015 metais;

Mūsų euro ir Danijos kronos valiutos kursas yra tampriai susietas, na o leidžiamos svyravimo ribos į abi puses sudaro 2,25 procento;

Lietuvos dešimties metų trukmės valstybinių obligacijų pajamingumas visuomet buvo didesnis palyginus su analizuojamos Skandinavijos šalies, be to, jo svyravimo amplitudė taip pat buvo platesnė. Nuo 2016 metų rugsėjį pasiekto dugno abiejų šalių obligacijų pajamingumas po truputi didėja;

Nuo 2001 metų pradžios mūsų akcijų rinkos pagrindinio indekso grąža buvo didesnė, kaip ir trumpalaikėje bei vidutinėje perspektyvoje, tačiau nuo paskutinės pasaulinės krizės pabaigos laikų Danijos akcijų rinkos indekso vertė pašoko labiau.



Dar daugiau informacijos ir straipsnių ekonomikos tematika rasite mūsų tinklapio straipsnių skiltyje Ekonomika (bei nuspaudę šią aktyvuotą nuorodą).