Perskaičiau gana protingo (nes savo straipsniuose visada užduoda daugiau klausimų negu pateikia atsakymų) "Lietuvos ryto" žurnalisto Mariaus Laurinavičiaus straipsnelį "Baltarusijos lošimas". Nežinau kiek kam bus naudinga, bet pabūsiu neprotingu ir į iškeltą pagrindinį klausimą pabandysiu atsakyti.
Iš karto pasakysiu, kad su dalyku esu susipažinęs, nes peržiūrėjau ir abi "Крестный батька" dalis (iš neturėjimo ką daug pasakyti antroji dalis beveik dubliuoja pirmąją), atidžiai seku šio "karo" eigą, jo priešistorę, ir manausi žinąs jo priežastis. Juo labiau esu priverstas tai daryti, nes tai puikūs praktiniai "pragmatiškos" (kai kas pasakys amoralios, ciniškos, prisitaikėliškos) politikos pavyzdžiai, iš kurių turėtų mokytis ir Lietuva (žinoma, niekada nepamindama ir savų "vertybių", jeigu tokių dar likę). Taigi pradedam (Mariaus klausimas išskirtas kursyvu, atsakymas parašytas Normal šriftu). "O ar pati Lietuvos valdžia turi santykių su Minsku strategiją apskritai? <...> Aišku tik viena – politika „mano priešo priešas yra mano draugas“ mums tikrai netinka." Lietuva negali ir neturi turėti kokios nors santykių su Minsku ilgalaikės strategijos. Baltarusijos režimas nepatikimas, ekonomiškai neefektyvus ir istoriškai pasmerktas. Laikosi tik ant A.Lukašenkos genialaus sugebėjimo visada išpešti naudos sau iš didžiųjų valstybių tarpusavio trinčių, prieštaravimų ir jų ideologinių-istorinių kompleksų. Rusai yra paskaičiavę, kad per 15 metų įvairių kainų nuolaidų būdu sušelpė Baltarusiją penkiasdešimčia milijardų dolerių (daug daugiau, negu analogiška Rusijos šalpa Baltijos šalims kartu sudėjus). Žinoma, rusai nieko neprarado, nes Aleksandras Grigorjevičius beveik nieko dar "neišbazarijo" - kai "demokratiškai" pasikeis Baltarusijos valdžia, Rusija viską "savo" ras "vietoje". Net A.Lukašenkos sau ir savo sėbrams užsieniuose "juodai dienai" pasidėtus milijardus Rusijos agentai, kurių knibždėte knibžda Baltarusijos KGB (beje, kaip ir Lietuvos bei Latvijos VSD) išsikrapštys, net jeigu ir antrą Aleksandrą tektų pavaišinti arbatėle su "priedais" Kadangi ir Vakarams dabartinė Baltarusija joks ne draugas, Lietuvai bandymai kaip tam uodui lįsti tarp dramblių neišvengiamai baigsis dar aukštesnėmis energijos resursų kainomis ir "garbingo" politinės nevykėlės vardo patvirtinimu. Todėl Lietuvai protingiausia išlikti neutraliai, nepraleidinėti progų patylėti ir ieškoti tik trumpalaikės naudos santykiuose su Baltarusija. Už kantrybę bus atlyginta. Jeigu kam įdomu, pasakysiu ir kokia juoda katė "netikėtai" perbėgo tarp buvusių "neišskiriamų draugių". Tos katės vardas - Ukraina. Kadangi lietuvių tauta nuo seno karinga, panaudosiu karinę terminologiją. Kuomet nuo per didelės dozės "demokratijos" nusilpusi Rusija pagal visą perimetrą buvo apsupta "priešų", jos nedideli placdarmai ir įsiskverbimai už "fronto linijos" Abchazijos, Pietų Osetijos, Padniestrės ir ypač Baltarusijos pavidalu buvo strategiškai svarbūs. Analogiški "skaldantys" placdarmai užimti ir Europoje Vokietijos, Prancūzijos bei Italijos pavidalu. Suprantama, Rusija niekada nepraleido progos ir kiek išplėsti savo "pleištus", bet tik taktiniais sumetimais. Dabar, kuomet fronto linija pralaužta "на линии Первого Украинского Фронта", kai kurie mano išvardinti ankstesni placdarmai tampa antraeiliais, suprantama, išskyrus Vokietijos, Prancūzijos bei Italijos "kryptis". O Rusijai brangiausiai kainuojantis, neefektyviausias bei labiausiai neprognozuojamas iš senųjų placdarmų yra Baltarusijos. Todėl dabar Rusija savo "kariuomenę su visa amunicija" iš Baltarusijos perdislokuoja į Ukrainą, o Baltarusijoje Rusijai dabar reikalinga nauja "okupacinė-marionetinė" Vyriausybė, gali būti ji vadinama nors ir "demokratine" Nors ir pakalbėjau karinėmis kategorijomis, tai visai nereiškia, kad Rusija turi kokių nors agresyvių karinių kėslų savo kaimynių atžvilgiu. Žinoma, ji "artimajame užsienyje" siekė, siekia ir visada sieks visokių savo įtakų padidinimo (tai daro visos didžiosios pasaulio valstybės), bet strateginis Rusijos tikslas yra ekonominė nauda ir jos pačios saugumas, sukuriant panašią į Europos Sąjungą savanorišką posovietinę sąjungą. Jeigu žvelgti dar toliau, tos Rusijos sutelktos Naujosios Sąjungos vėlesnis tikslas bus asocijuotis su didžiosiomis ES šalimis ir tuo, kas liks iš Europos Sąjungos po dramatiškų pastarosios transformacijų. Minimos transformacijos vyks didžiausio ekonominio efektyvumo vektoriaus kryptimi, atsikratant amžinų išlaikytinių (kai kurias šalis-nevykėles gal net "perleidžiant" naująjai Rusijos sąjungai). Jeigu ir dabar dar kam neaišku koks Rusijos "galutinis" tikslas, tai akivaizdu jog jis paprastas ir senas kaip pati žmonija: taika, savos šalies ekonominis klestėjimas ir jos saugumas. Pabaigai apie Lietuvos dabar jau strateginę teisingą politinę liniją, nors ir rizikuoju būti apmėtytas beretėmis Ši teisinga strategija irgi paprasta ir sena kaip pasaulis: šlietis prie potencialiai stipriausių geopolitinių srovių. O tai reiškia pirmiausia puikius santykius (išvardinta prioriteto mažėjimo tvarka) su Vokietija, Rusija, paskui su ES šalimis-neišlaikytinėmis ir galiausiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Ir ateities Lietuva, pagaliau ėmusi mąstyti pozityviai bei pragmatiškai, atsikračiusi savo "istorinių" kompleksų (jokiu būdu ne istorinės atminties!) galės išdidžiai tarti: - Lietuvos draugių (Vokietijos, Rusijos, JAV) draugės (Ukraina, Prancūzija, Baltarusija, išvengusios bankroto ES šalys) yra ir Lietuvos draugės! Ir niekas Lietuvos nebegėdins dėl praleistų progų prikąsti liežuvį.......
2.
Parašė indenas 2010-08-13 16:40
Taip, lietuvio būdas, jo mąstymas, galų gale jo politika, valstybės valdymas bei visa veikla yra orientuoti į rimto pono pateiktą maksimą (nepainioti su "Maxima").
3.
Parašė indenas 2010-08-13 16:41
<Pabaiga>
4.
Parašė lorpak 2010-08-13 18:38
Kaip nekeista, tačiau tavo sarkazme aš matau daug tiesos... |
|