Apie konkurenciją ir verslo dinozaurus - Dienoraščiai

„Esant tobulai konkurencijai, verslo dinozaurai
Ir didieji tinginai gyvena blogus laikus-
Taip jiems ir dera.“
R. H. Bork, W. S. Bowman (jaunesnysis)

Savo darbą pradėjau šia citata neatsitiktinai. Apie konkurencijos svarbą vartotojui ir visuomenei žino daugelis. Teisingą kovą šalies rinkos ringe lyg ir turėtų garantuoti naktinis sargas1, bet pasižiūrėkime į viską kitu kampu, šiek tiek iš aukščiau, per geopolitinės makroekonomikos prizmę.
Europa šiandien išgyvena šaltą ekonominį ir politinį dušą. Jai sunkiai sekasi konkuruoti su kitomis pasaulio dirbtuvėmis. Besivystančios šalys, varomos ne tik pigios darbo jėgos, bet ir ambicijų, novatoriškumo, kruopštumo tampa stipriais žaidėjais. Atrodo, net žemos palūkanų normos bejėgės prieš didelį ryžtą veržtis į priekį.Baigėsi laikai kai naujovės buvo eksportuojamos tik iš Vakarų. Šiandien senstančiai Europai reikia naujų idėjų. Euro-federalų sukurta sąjunga neatrodo tokia tvirta ir vieninga kaip buvo deklaruota iš pradžių. Krizė parodė tikrąsias mūsų bendrijos skyles. Vieni, laisvosios rinkos principus ignoruoja pažeisdami protekcionizmu ( čia galime prisiminti Prancūzų ginamos „Reno“ atvejį), kitus, prisiskolinusius- už ausų reikia ištempinėti Vokietijos mokesčių mokėtojams.
Kita vertus, konkurencingumo trukumas dar nėra taip baisu kaip jo nebuvimas apskritai. Apie Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos kalbama seniai ir garsiai. Tai užtikrina Rusijai ne tik ekonominio Monopolisto vaidmenį, bet ir politinės galios. O kas geriau už Rusiją žaidžia politiniais šachmatais? Kaip sakė W. Churchill‘is: „ Rusija- tai mįslių mįslė“. Visą reikalą dar labiau paaštrina kainų diskriminacija. Europos valstybės sėkmingai tarpusavyje kiršinamos, kai labiau pataikaujantys moka mažesnę dujų kainą už „nepaklusniąsias“ šalis. Viena išeitis yra- visos šalys turėtu vieningai mokėti tą pačia kainą už energetinius resursus pagal Europos Sąjungos vidurkį. Nors paprastą Lietuvį gali išgąsdinti net mintis už kažką mokėti pagal bendrijos vidurkį, tai už dujas, nepaisant nedidelio atstumo ir mažų transportavimo kaštų, bene brangiausiai mokančiai Lietuvai, išeitų tik į naudą. Nenuostabu kad esame taip sėkmingai tarpusavyje skaidomi kai taip skiriasi pats požiūris į Rusija. Vokietijos, Prancūzijos ar kitos valstybės pozicija šiuo klausimu visai nedera su Lenkija ar Baltijos valstybėmis.
1 Liberaliu atveju valstybė traktuojama tik kaip „naktinis sargas“ apsaugantis individo asmens veiklos laisvę.
Kaip ir minėjau, Europa jau ne pirmus metus dusta nuo konkurencijos stokos Energetikos srityje. Alternatyva šioje srityje turi tapti Nabucco. Apie šį, milžinišką projektą, kalbama jau nuo 2004 metų, kai Vienoje buvo įsteigta „Nabucco Gas Pipeline International GmbH“ kompanija. Ši apie 7,9 milijardų vertės investicija į mūsų pačių saugumą- tai 3300 kilometrų dujotiekis turintis tapti alternatyva Rusijos monopolijai. Transportuoti dujas į Europa per šį dujotieki galėtų Iranas, Azerbaidžanas ar net pati Rusija. Konkretūs darbai turėtų prasidėti 2011 metais, nors nesuinteresuota pusė iš paskutiniųjų stengiasi šią data nukelti dar ilgesniam laikui.
Kaip ir kiekvienas monopolininkas, Gazpromas netoleruoja pasikėsinimo i jo rinkos galią- atsakas buvo duotas greitai. Tai kontraversiškai vertinamas 7,4 milijardų eurų vertės Nord-Stream dujotiekis, aplenkiantis Rytų Europos valstybes ir turintis Rusiškomis dujomis aprūpinti daugiausia Vokietijos vartotojus. Kažkur girdėta Vokietijos ir Rusijos draugystė?
Įdomu tai, jog nepaisant projekto sudėtingumo tiesiant jį per tarptautinius vandenis ir žaliųjų pasipriešinimo, beveik dviem metais vėliau suprojektuotas „Nord Stream„ planuojamas užbaigti tais pačiais 2011 metais. Statybai vadovauja įsteigtas konsorciumas, kurio 51% sudaro Rusų firma „Gazprom“, po 20% partneriai iš Vokietijos „Wintershall“( priklausantis BASF) ir E. ON „Ruhrgas“ ir 9% Olandiškas N.V „Nederlandse Gasunie”. Taip pat šis konsorciumas turi stambų politinį ir ekonominį užnugarį, ypač Kremliaus. Brangaus statybų kaštų ekonominis racionalumas aiškinamas tranzitinių muitų nebuvimu ir ilgalaikės perspektyvos investicija. Neseniai vyko Baltarusijos ir Gazpromo konfliktas dėl įsiskolinimų. Taip ir neaišku kas kam ir kiek skolingas, tačiau Baltarusijai nutraukus tranzitą per jos teritoriją, nors tai ir ne šildymo sezonas, sukruto visa Europa. Pikti liežuviai plaka kad tai dar viena iš anksto sutarta kremliaus provokacija norint parodyti Baltarusijos pseudo nepatikimumą projekto priešininkams importuotojams ir dar greičiau „prastumti” savo Nord Stream.
O dabar laikas nusileisti iš debesų. Kol Lietuvos valdžia ir toliau aiškinasi su savo principais ir kitų primestais politiniais žaidimais, dabar, prie jos likimo vairo sėdi taip vadinami „pilkieji generolai”. O vairuoti nuostabu, ypač jei vairuoji likimo markės automobilį.
Laikas pasvarstyti konkrečius darbūs, kuriuos Lietuva nudirbo sugedųs „Draugystei”. Čia kaip visada atsiskleidžia tikrosios problemos- didelės svajonės ir mažai pinigų. Nekalbėsiu nei apie atominės elektrinės projektą, nei apie Rail Baltica, butų renovaciją ar nacionalinį stadioną. Neužsiminsiu net ir apie valdovų rūmus. Lietuvos premjeras užsimojo iš Lietuvos padaryti Aukštųjų technologijų šalį-eksportuotoją. Aišku kalba eina apie aukšta pridėtinę vertę, pažangias technologijas, mokslą. Kaip Lietuvoje reta, žodžiai greitai tapo veiksmais. Nežiniai kiek prie to prisidėjo Vyriausybė ( oficialūs skaičiai nebuvo pateikti), tačiau Žveryno gyventojai netrukus pamatė gražųjį stiklinį Barclays dangoraižį. Atrodo tai dar ne pabaiga. A. Kubiliaus vyriausybė dar ir su tarptautinė technologijų ir IT korporacija IBM pasirašė protokolą dėl bendro mokslinių tyrimų centro Lietuvoje steigimo. Ūkio ministro, Dainiaus Kreivio žodžiais: „Tai realus žingsnis, priartinantis mus prie išsikelto tikslo – jau 2020 metais tapti regiono inovacijų centru“. Taigi, mažoji mūsų Lietuvėlė meta iššūkį daugiausiai gyventojų turinčiai pasaulio demokratijai jų pačių arenoje? Drąsu, drąsu. Kaip visi žinome ekonominė nauda priklauso nuo specializacijos. Ji lemia aukštą pragyvenimo lygį išsivysčiusiuose šalyse. Tarptautinė prekyba kaip žinome vyksta dėl lyginamojo pranašumo, kitaip ji būtų ne tokia naudinga. Kaip rašė John‘as Dryden‘as:
„Gėrybių prikrauti laivai panyra į prekybą,
Susiedami tolimiausius žemės kampelius,
Paversdami miestą visatos dalimi,
Kažką praturtindami ir visus viskuo aprūpindami.“
Taigi, viską apibendrinus, Lietuva, šalis, kurioje aukštųjų technologijų srityje dirba tik apie 2,7 proc. darbuotojų ( bene mažiausiai Es) tikisi gaminti efektyviau,pigiau ir greičiau? Atsakau: esame išsilavinę, kvalifikuoti, mokame daug kalbų. Todėl iš anksto nurašyti nenorėčiau. Nors aišku, paprasčiau yra ieškoti tų sričių, kuriuose jau esame labai geri. Krepšinis čia nelabai būtų geras pavyzdys, be to pirmaujame dar ir pagal savižudybes...
Teko skaityti kad Lietuva perveža daugiau krovinių nei Rusija, o logistiką galima apskritai vadinti Lietuvos vizitinė kortele. Tad kodėl nesužaidus šioje srityje? Pranašumai yra aiškus- Valstybė yra jūrinė, geografinė padėtis puiki, keliai- na ne Vokietijos Autobahn‘ai bet ir ne Šiaurės Lenkijos vieškeliai. Kiti ūkio ramsčiai išgyvena irgi negeriausius laikus. Staigaus pramonės atsigavimo nė kvapo (~20%)1, statyba (~6%)
1 BVP pridetinės vertės struktura, 2009.
savo aukso amžių jau išgyveno,o jos imtis šiomis dienomis gali tik verslininkas turintis Don Kichoto užsispirimą. Prekyba (~16%) gal ne tiek sumažėjo, kiek bėga į šešelį. Gal tik Žemės ūkis (~2 %) dar duoda koki minimalu derlių.
Šią vasarą išmokau žaisti pokerį. Šis žaidimas neįtikėtinai panašus į ekonomiką, kuri yra reguliuojama. Lygia taip, kaip spekuliantiškai elgiasi valstybė keisdama palūkanų normas ir pūsdama burbulus, taip ir pokeryje ateina laikas kai kažkuris žaidėjas ištaria lemtingąjį „all in“. JAV centrinis bankas, labiau žinomas kaip FED‘as nusipelnę vieno iš krizės kaltininko vardo. Vietoj to kad leisti laisvai svyruoti palūkanų normoms,jis, bandydamas ištraukti šalį nuo galimos recesijos po vadinamųjų dot.com akcijų kracho bei teroristų išpuolio rugsėjo 11, sužaidė kaip prastas spekuliantas.
Tarkime kad A šalyje išaugo labai gausus kviečių derlius. Kviečių kaina rinkoje staigiai krito. Tada mūsų spekuliantas sumanė sužaisti „va bank“ ir supirko daug kviečių taip užkeldamas kainą ir apsaugodamas gamintojus. Jis išgelbėjo A šalies ūkininkus. Bet štai atsitiko nenumatytas dalykas-kitais metais derlius išaugo dar didesnis,o spekuliantas planavęs ne tik stabilizuoti kainą rinkoje išpardavęs praeitų metų derlų bet ir užsidirbti grubiai suklydo. Kainai nukritus labai žemai,jam teko parduoti praeitų metų kviečius ir taip žemą kainą numušė iki kritinės ribos. Taip, tik sudėtingame modelyje FED‘as ir kiti ūkio reguliuotojai prisidėjo prie krizės sukūrimo, jej laikytume kad FED‘as yra spekuliantas o ūkininkai ekonomika. Tai aišku iki minimumo supaprastintas pavyzdys. Bet viskas įvyko labai panašiai.
Kaip jau galima buvo suprati iš anksto, manau kad laisvos rinkos konkurencija ir ekonomikos naudingumas yra du medžio kamienai išaugę iš tų pačių šaknų. Todėl pasisakau už sveikos, liberalios konkurencijos didinimą. Žaidimo taisyklės yra paprastos kaip du kart du- arba gamini greitai,pigiai,kokybiškai ir efektyviai, arba išeini iš žaidimo ir užleidi vietą kitam,kuris tą padaryti sugeba geriau. Todėl leisdami kurtis trestams, monopilojoms, monopsonijoms, protekcionizmui ir kitkam kas kertasi su prekybos laisve, daromu daug nuostolio sau ir kitiems. Bet čia prasideda įdomioji politika o ji kartais būna teisinga, kartais akla o kartais ja galima apibūdinti R. Reagan žodžiais: : „ Politika yra antra pagal senumą profesija pasaulyje, deja, ko gero labai panašia pagal specifiką su pirmąją.“