Tiesa, "nuotakai" jau (tssssss....) tūkstantis metų, bet pastaruosius 20 metų ji viešai apsimetinėjo vainikėlio dar nepametusia jaunamarte
Įvyko tai, apie ką aš jau kelis metus rašau ir kas buvo neišvengiama: "tektoninis" Lietuvos užsienio politikos lūžis. Kalbu apie tai, jog Prezidentė D.Grybauskaitė per penkias pokalbio su Rusijos prezidentu D.Medvedevu minutes susprogdino visą "didingą" begalinės kvailybės rūmą, kurį mūsų oligarchai, jų valdomos ekonominės monopolijos, jas aptarnaujantys politikai-kyšininkai bei visa parsidavusi paranojiškoji purvasklaida su lopatologais priešakyje kantriai rentė ištisus 20 metų. Kaip kadaise sakydavo M.Gorbačiovas, "процесс пошёл"
Vyksta karšti ginčai, ką Rusija norėjo pasiekti mūsų vežėjų ir pienininkų diskriminacija. Staiga iš kanapių iššokęs mafijos klounas A.Valinskas riktelėjo, kad tai buvo "politinis susidorojimas". Kai kas naiviai teigia, kad priežastys vien ekonominės ir kad lietuviai "patys kalti". Ir nė vienam rusų meškos "žinovui" netopteli į galvą paprastutė mintis, jog Kremliaus strategai beveik niekada nešauna į vieną zuikį. Suprantama, kad buvo išsikelti ir politiniai, ir ekonominiai tikslai, ir - kaip taikliai pastebėjo prof. V.Landsbergis - tuo pačiu "patestuota" naujoji Lietuvos prezidentė. Be abejo, skirtingai negu mūsų kažkada buvęs "gudrusis šachmatininkas", Maskva numatė ir atsitraukimo kelius, ir gynybos strategijas, ir apskaičiavo daugybę ėjimų į priekį.
Pagrindiniai Rusijos politiniai tikslai buvo ir išlieka tie patys: pasitaikius progai "pamokyti" mažąją politinę chuliganę; baigti sugriauti "dar nepribaigtų" bušistų mitą apie "aukščiausias ir galutines vertybes"; suaktyvinti labai stiprias, bet Baltijos šalyse vis ujamas atvirai prorusiškas jėgas; užsitikrinti palankesnę baltijiečių poziciją savo atžvilgiu; paruošti politinį placdarmą ekonominės įtakos Pabaltijyje maksimaliam padidinimui; užsitikrinti nuosaikesnę, bailesnę, "europietiškesnę" Lietuvos laikyseną Rusijai "triūsinėjant" kituose "savo" aplinkiniuose daržuose; sustiprinti ir taip stiprią kultūrinę ir subkultūrinę Rusijos įtaką Baltic'e. Kaip matote, tankams vaidmuo plane nenumatytas
Ekonominiai svertai turėjo pasitarnauti tik kaip "papildomas įrankis" politiniams tikslams siekti. Rusijos vadams visiškai nusispjauti į šimtus (pamanykit, skaičius Rusijai!) darbo netekusių savo vežėjų, nerūpi jiems ir keli mikrogramai tetraciklino lietuviškame kefyre, kuriuo rusai godžiai gaivinasi "после вчерашнего"
Ką daryti, paklausite jūs, negi tikrai "rusai puola" ir nėra kur nuo jų pasislėpti?
O daryti tai, ką daro ir tikiuosi toliau darys (kad ir vien dėl to, jog dabar nėra kitos išeities), mūsų išmintingoji Prezidentė. Kada mūsų šaliai naudinga, "patikėti", kad kylančios problemos "tik tarpžinybinės"; neišduodant savų kertinių principų siekti kuo didesnės materialios naudos Lietuvai ir ja tinkamai pasinaudoti; mandagiai, maksimaliai pagarbiai, bet oriai bendrauti, bendradarbiauti, gal net "draugauti" su Rusija ir kitomis posovietinėmis šalimis.
Ir tuo pat metu, vis nepaliaujant gudriai šypsotis, atkakliai ir nespygaujant siekti savos valstybės strateginių tikslų: skaidyti "vietines" monopolijas ir skatinti konkurenciją; diversifikuoti energetinę priklausomybę ir diegti alternatyviąją energetiką; vystyti gamybą ir intelektualizuoti ekonomiką; maksimaliai kreipti ekonomiką link Vakarų ir likusio pasaulio; rimtai imtis korupcijos, tame tarpe politikoje, teisinėje sistemoje bei žiniasklaidoje; labai ir labai susirūpinti niokojama gimtąja kalba, aukštąja kultūra bei ekologija pačia plačiausia prasme. Rusijos atžvilgiu reikia naudotis (jeigu patiems neužtenka proto sugalvoti) JAV Prezidento Baracko Obamos "atrasta" magiškąja "suomiška" formule: "Spręsti problemas, dėl kurių interesai ir pozicijos sutampa ir atidėti tas, dėl kurių kol kas susitarimas neįmanomas".
Štai ką tik Vytautas Landsbergis gyrėsi, koks jis įžvalgus strategas ir puikus šachmatininkas. Ir kad šachmatų lentoje būtina įgyti ir žūtbūt išlaikyti iniciatyvą. Tai kad ne, brangusis profesoriau! Šachmatuose, kaip ir politikoje bei kitose strategijose, svarbus ne tik beatodairiškas puolimas, bet ir laviravimas, manevravimas, atsitraukimas, protingi kompromisai ir gera gynyba. Ypač žaidžiant juodosiomis figūromis... Svarbiausia laimėti arba bent jau nepralošti partijos!
Tikėkimės, kad ne šachmatininkė Dalia Grybauskaitė tai supranta žymiai geriau, negu šachmatininkas Vytautas Landsbergis