Organizacijos drakonai, arba kodėl misija svarbiau už viziją - Dienoraščiai

Kai mirė kalas Drogas, piktosios raganos Mirri Maz Duur apgauta, Daneiris Targariant prarado savo kūdikį, tačiau įžengusi į laužą ji prikėlė drakonus ir tapo Drakonų motina. Kartu su drakonais, kurie buvo brangiausias Daneiris turtas, ir ištikimaisiais savo chalasaro žmonėmis, bei kraujo broliais, Daneiris įžengė į dykumą.
Daug dienų, svilinami kaitrios saulės, kamuojami troškulio ir išsekę, jie klajojo po dykumą, tačiau smėliui ir dulkėms nebuvo pabaigos. Žmonės silpo ir krito, baigėsi maisto atsargos ir niekas nežinojo kurion pusėn traukti. Netgi ištikimasis Daneris draugas - Džora Marmontas negalėjo nieko gero patarti. Gimusi iš Audros, Drakonų motina - Daneiris Targarian pasikvietė savo kraujo brolius, davė jiems geriausius žirgus, maisto bei vandens ir išsiuntė juos ieškoti: vieną karį pasiuntė į šiaurę, kitą į rytus, trečią į vakarus. Daug dienų praėjo belaukiant, kol vienas kraujo brolis sugrįžo ir pranešė - radau turtingą miestą, kur jie galėtume rasti prieglobstį, maisto ir vandens.

Anksčiau ar vėliau, kiekvienas iš mūsų gali atsidurti savo dykumoje, kur visko trūksta, kamuoja troškulys ir alkis. Tačiau ne tai baisiausia - baisiausia yra nematyti išeities ir nežinoti kur yra dykumos pabaiga. Ką tokiu atveju daryti? Daneiris surado išeitį - ji pasiuntė savo ištikimiausius vyrus į tris puses, ištirti vietovės, kurioje chalasaras dar nebuvo buvęs. Jie negalėjo grįžti atgal, kadangi ten laukė pražūtis.
Kodėl daugelis organizacijų taip ir neranda dykumos pabaigos, kodėl kažkada labai sėkmingos įmonės, praranda savo sėkmę, o kitos rodos niekada nepaleidžia sėkmės iš savo rankų? Kodėl didelės įmonės vietoj trijų Daneiris kraujo brolių nepasiunčia šimtų žvalgų į skirtingas puses, kad surastų kelią?
Visi dalykai turi pradžia ir pabaigą - gimsta ir miršta. Mes taip pat mirsime, todėl, kad gimėme, toks visų žmonių likimas, toks visų sistemos komponentų likimas, tačiau sistema, nebūtinai turi mirti: jei sistema nepraranda sugebėjimo keistis, adaptuotis ir atnaujinti komponentus - ji gali gyvuoti ilgai, kaip Drakonas. Tos organizacijos, kurios sugeba nuolat ieškoti inovacijų, kurios turi kultūrą, paremta įvairove - išlieka ir atranda dykumos pabaigą.
Taigi, ko reikia, kad žvalgai grįžtų su vertingu radiniu, užuot išsilakstę į skirtingas puses, ir palikę savo draugus pražūčiai? Visų pirma - reikia joje turėti kažką vertingo, tai, kur slypi organizacijos jėga, kaip Daneiris didžiausias turtas ir jėga buvo drakonai.
Antra - organizacijoje visi turi būti laukiami, ir organizacijos vienetai neturi kovoti tarpusavyje, o tai neišvengiama, jei organizacija neturi vienijančio tikslo - misijos, kiekvienas skyrius, kiekvienas organizacijos narys susikuria savo nuosavą tikslą, dėl ko konfliktai tampa neišvengiami. Apskritai konfliktai savaime nėra blogis - tai neišvengiamybė, nes organizaciją sudaro žmonės, o žmonėms reikia dramų, reikia kovos, kurioje gėris nugali blogį - nes taip teisinga, o teisingumas svarbu - žmonėms teisingumo reikia labiau nei pinigų ar kitų materialinių gėrybių.
Taigi, dar kartą - materialinės gėrybės, tai pagunda, todėl visada misija yra svarbiau už viziją - nes vizija tai viso labo ateities pagunda, kuri negali būti svarbesnę, už tai kas suteikia prasmę.
Ar jūsų organizacija žino, kas yra jos Drakonai? Ar ji turi vienijantį tikslą - misiją, kuri apibrėžia kas ji yra? Ar jūsų organizacijos kaip sistemos komponentai - padaliniai, skyriai ir žmonės turi užduotis tam tikslui pasiekti?

Neverta koncentruotis vien į pinigus, ar kitokius materialius ir todėl tumpalaikius paskatinimus, reikia turėti prasmę, kuri gyvens ilgiau nei visa kas padaryta iš medžiagos, nes bet kuri dykuma, netgi pati didžiausia taip pat turi pabaigą.