(10)
Štai svarstom vėl įstatymus naujus, kaip žemės užsieniečiams už jokius pinigus neatiduot. Nepaisant to, kad Sąjungoj Europos, nėra savų ir svetimų, mes straipsnių ieškom tobulų, kaip Hansui, Ole, Jacekui, Ivanui neleisti žemės įsigyt.
Prieš daugel metų, kunigaikštis didis - Gediminas - rašė laiškus ir kvietė užsieniečius prie Vilniaus įsikurt. Amatininkų ir pirklių jis laukė rankom išskėstom, žadėjo privilegijų, nuo mokesčių atleist...
O dar vėliau, kai baudžiavą čia panaikino, valstiečiams žemės nedavė jokios, bet leido išsipirkt, už kainą daug didesnę, nei ponams ji kainavo.
Vėliau Smetona Lietuvoj į karą kvietė savanorius, ir už karinius nuopelnus visiems - po sklypą žemės dovanojo; kaip Gediminas kažkada, senais laikais, didikams.
Bet Leninas paskui, sumąstė kurti komunizmą, ir paskelbė, kad žemė turi būt valstiečių - tų kas dirba, ir fabrikai visokie turi būti darbininkų... Nors nepatiko šios idėjos ponams tų laikų, juos greit visus nutildė, ir atėmė jų turtus ir sau pasidalino.
Po to jau Stalinas nuožmus, susitarė su Hitleriu, ir Lietuvą su Lenkija pasidalino. O tuos kur buvo kiek turtingesni, ir savanorius, ir šviesuolius - juos visus - suvarė į vagonus gyvulinius ir išvežė į Sibiro miškus. Ten teko jiems šalčius didžius iškęst, ir malkas kirst, ar dar kitaip vergaut. Dar kolūkius įkūrė, kur pirmininkai, šimtus hektarų valdė ir lažą vertė eit už šimtą rublių.
Valdžia pasikeitė ir vėl, už nuopelnus didžius po sklypą žemės signatarams padalino, o vargšams paprastiems, kur kolūkiuos ilgai plušėjo, paskyrė po hektarus tris, kad karvę, kiaulę sau galėtų užauginti, ir bulvių, morkų su svogūnais galėtų pasisėt. Reforma žemės prasidėjo - grąžino žemę vaikaičiams tremtinių... ir išvadas grąžino... ir leido tuos sklypus mainyt...
Tuo tarpu kolūkių pirmininkai, iš jų už butelį degtinės, vis mainė pajus ir kitus popieriukus, kol tapo jie naujaisiais dvarininkais ir ūkininkais save pasivadino.
Ir vėl iš naujo argumentai jų, kad žemė - tiems kas dirba - turi atitekt, nes maža vis, nes ūkiai stambūs turi būt. O iš tikrųjų, mąsto jie: mums gaila pinigų, kad žemę pirkt, ir anūkams tų, kur sugrįžo iš Sibiro miškų - nėr reikalo brangiau mokėti mokėt, ir taip už dyką gavo... Tiksliau mokėti sutinka, bet nedaug, simboliškai, jie sako - pailginkim draudimą užsieniečiams žemę pirkt, kad žemė dar nebrangtų, gal spėsim prisidurti dar prie savo keleto šimtų hektarų dar dešimtį, gal kitą...
Taip laukia jau visi ilgai - vieni vis nesulaukia kainos padorios, kiti vis laukia kol pirmiesiems nusibos, pasens ir atiduos sklypus už butelius kelis...
Valstybė mūsų neturtinga, skolų didžiausią kuprą velka, nors valdo žemės plotus ji didžius, kuriuos draugai kostiumais pasipuošę, ir pirštais taukinais vairus suspaudę džipų, jau gviešias pusdykiai paimt, ir to dar negana - palaukim sako dar, neįsileiskim svetimų...
O liaudžiai paprastai, kurių senų seneliai - baudžiauninkais dar buvo, ir ponams lažą vilko, giesmes graudžias per radiją ir televiziją vis suokia: neatiduokim žemės už pinigus jokius mes svetimiems... Tik pamiršta, kad už juos nerasi svetimesnio žmogui paprastam. Nei Hansas, anei Jacekas nebus jau svetimesnis.
