Čia tipo atsipailaidavimui? TAU TAI PATINKA? Nu blt tu iškrypėlis.

Atsipalaidavimui: DU kart pravažiau (dar du kart mikruške 70% kelio bet tai nesiskaito) Icefield parkway 93 Highway Canada.

Calgary-Banff-Jasper -Hinton. 506 km. Gražiausi km mano atmintyje. Taip, ir aš buvau Alpėse, Dolomituose, Sierra Nevada Ispanijoje, Krymo kalnuose, Karpatuose Lenkijoje.

Ir ne - nebuvau Norge, Tenerifeje, Tianšanyje ir Nepale.
Planuoju aplankyti 2027-2028 (Azorai ir Nepalas)

185k EUR už rungtynes šiame etape .
Nevažiuoti- tecninis 0:3 + 30.000 CHF bauda UEFA.

Taip 250k EUR gaunasi kažkur nuostolio (neuždirbtos pajamos +bauda).

Šūdų krūva, papsakok tai Šveicarijos, Liuksemburgo, Andoros, Belgijos, Nyderlandų, Danijos, Švedijos ar Suomijos gyventojams. Ir dar Estijos, Latvijos ir mums, lietuviams tai pakartok, gumipysis.

https://ria.ru/20260804/putin-2108829824.html
Krasnojarske xuilo-putino spirtas futbolo kamuolys bus patalpintas į muziejų.
P.s: jie jobnuti galutinai.

Logistikos mazgas: Belgijos port town Zeebrugge veikia kaip esminis Europos SGD terminalas ir logistikos centras.
Didelė dalis į Belgiją atvežamų rusiškų dujų yra reeksportuojama į kitas ES šalis (pavyzdžiui, Vokietiją).
Ilgalaikiai kontraktai: Belgijos vyriausybė ir energetikos įmonės yra susietos ilgalaikėmis sutartimis. Jų nutraukimas be teisinio ES pagrindo grėstų milijoninėmis baudomis.
Ribojimai taikomi dabar ir ateityje buis dar griežtesni.
Rusiškų dujų pirkimas trumpalaikiais kontraktais jau yra draudžiamas.
Naujas Europos Sąjungos priimtas reglamentas numato visišką rusiškų SGD importo draudimą nuo 2027 metų sausio 1 dienos. Tai turėtų teisiškai apsaugoti įmones ir priversti jas nutraukti likusias ilgalaikes sutartis.

P.s: rusiškos dujos Belgijos vartojime sudarė 11,6% 2025 metais.

Durniau, yra putino įsakas dėl dalinės NERIBOTOS LAIKE mobilizacijos, jis galioja.

putinofilas-pedofilas mylėtojau, nežiūrėk nx jeigu nepatinka. Vėl priškai į triusikus ir niršti.Pats kaltas. Čia ne mūsų kaltė
P.s: prezidentą Real Valladolid Gabriel Solares dabar per Ispanijos sporto kanalus rodo 248 kartus per 3 valandas. Ir niekas nesako, kad jis užpirko eterio laiko

Kol tu, pidaro putino mylėtojas, kaip susenęs nuosmauka, manau, nusipirkęs berniuko medžiaginę lėlę, vėl ir vėl peržiūrintis per youtubą savo dievinamo pidaro įrašą, bučiuojantis skudurinę/plastmasinę lėlę į pilvuką, aiškini, kokie kiti blogi.

Nesuprantu, kodėl nesusirupini savo pydero putino ekonomika. Vis lendi į "neegzistuojančios, sifilitiko lenino sugalvotos valstybės" reikalus? Nusibodo smaukyti ant seno sukriošusio senio putino-kabajevo nuotraukos, pasenusi prietranka?

Labai gerai žudo, labai gerai. Pvz. aš žinau mano 5k EUR gerai žudė nacius okupantus-ruskius.
P.s; šiandien 128 kratas rezervistų ir mobilizacijos punktuose dalyvaujant SBU ir gen štabo atstovams (kariams iš fronto), čia https://unn.ua/ru/news/bolee-chem-v-100-ttsk-po-vsei-ukraine-proshli-obiski-gbr-govorit-o-chistom-chetverge

Kiti, tokie patys buki, su IQ iki 20, kaip tavo, perveda sukčiams po 50k iš karto pvz. byrcoinaims ar martababes sex toys pirkti. Sutinku, kad mažokai. Bet reikia atidžiai rinktis konrečius pirkimus (džipams, dronams).

... prieš metus Vilniaus Žalgiris turėjo 4 remėjus už bendrą 1.300 k sumą, o į rungtynes vidutiniškai rinkdavosi 1.048 sirgalių (manieže apie 1.440, į stadioną 928). Per 2025 metus iki 2025.09.30 buvo parduota atributikos už 5.800 EUR.
Pasižiūrėsim, kokie skaičiai bus už 2026 metus.

Biški krinž, kai buvusi klubo direktorė venslovaitė per 2025 metus išleido apie 300-400k neaiškiems reikalams.
Audito išvadose akcentuojamos avansinės apyskaitos. Pagal jas klubas apmokėjo atskaitingų asmenų pirkimus, kurių bendra suma sudarė 235 224 eurus. Iš šios sumos 159 770 eurų buvo skirta buvusiai klubo direktorei Vilmai Venslovaitienei. Audito metu nustatyta, kad pagal avansines apyskaitas buvo įsigyta galanterijos, kvepalų, baldų, interjero prekių, statybinių medžiagų ir kitų prekių, dėl kurių auditoriams kilo pagrįstų abejonių dėl jų ryšio su klubo veikla.

Be to, klubas išleido beveik 250 000 eurų reprezentacinėms išlaidoms, tačiau auditoriams nebuvo pateikti dokumentai, nurodantys tokių sąnaudų tikslą, datą, dalyvių skaičių, todėl išlaidos negali būti priskiriamos reprezentacinėms.

Rimas Bružas
·
2008-ųjų rugpjūtis. Tbilisis.
Į Gruziją atskridau kariniu Lietuvos oro pajėgų C-27J „Spartan“. Karas jau buvo prasidėjęs, o Tbilisyje tuo metu vyko didžiulis Gruzijos palaikymo mitingas Rustavelio alėjoje. Į vieną vietą buvo susirinkusios dešimtys tūkstančių žmonių – Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis, Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka, Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, Latvijos premjeras Ivaras Godmanis ir Michailas Saakašvilis. Man ta minia buvo kažkuo nepaprastai pažįstama. Vėliavos, žmonės, įtampa, bet kartu ir kažkoks labai aiškus tikėjimas, kad šią akimirką svarbiausia būti kartu. Visiška Sąjūdžio dvasia.
Aš, žinoma, su kamera bandžiau prasibrauti prie scenos, kur kalbėjo prezidentai. Beveik neįmanoma. Minia buvo tokia tanki, kad atrodė, jog iki scenos neprasibrausi net su buldozeriu. Kol vienas priešais mane einantis kartvelas nepamatė ant kaklo kabančios akreditacijos. Jis žvilgtelėjo į ją, tada atsisuko į minią ir sušuko: „Lietuva! Praleiskit!“ Ir minia, tiesiogine prasme, prasiskyrė. Ne todėl, kad turėjau kamerą ar buvau žurnalistas. Tiesiog todėl, kad buvau iš Lietuvos. Eidamas link scenos dar spėjau sulaukti daugybės pliaukštelėjimų per petį ir vieno po kito tariamų „ačiū, kad esat kartu“. Tą akimirką supratau, kad yra dalykų, kurių neįmanoma išmatuoti nei diplomatiniais protokolais, nei politinėmis deklaracijomis.
Kitą dieną karas pasijuto jau visai kitaip. Pradėjau galvoti, kad jeigu dabar išskrisiu, dar spėsiu, o jeigu pasiliksiu – galiu čia užstrigti ilgam. Pasilikau. Ir tada prasidėjo tos dienos, kurių iš galvos neištrinsi. Virš Tbilisio skriejantys rusų naikintuvai, jų skutamieji skrydžiai virš miesto, o toliau nuo sostinės – tankai kalnuose prie Gorio, greta senųjų gruziniškų šventyklų. Tas vaizdas iki šiol likęs atmintyje: kelių tūkstančių metų istorija ir karo technika viename peizaže. Tarsi kažkas būtų paėmęs skirtingus istorijos sluoksnius ir sujungęs juos viename kadre.
Po Tbilisį ir jo apylinkes iki pat Gorio mane vežiojo taksistas Levanas. Jis kiekvieną dieną kantriai laukdavo prie B&B – ryte išvažiuodavome filmuoti, vakare grįždavau, o jis vis dar būdavo ten pat. Tada dar nesupratau, kad ir tai yra karo istorijos dalis. Ne tik tankai, naikintuvai ar bombardavimai, bet ir žmogus, kuris galėtų važiuoti sau, užsidirbti pinigų kitur, tačiau lieka laukti žurnalisto, atvykusio iš šalies, kurios vardą jis ištaria su pagarba.
Dar labiau įstrigo paprastos vakarienės. Užtekdavo užeigoje pasakyti, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, ir šeimininkai kategoriškai atsisakydavo paimti pinigus. Ne kartą bandžiau mokėti – veltui. Tuo metu man tai atrodė beveik nepatogu. Šiandien suprantu, kad jie nemokamą vakarienę dovanojo ne man. Jie dėkojo Lietuvai.
Matyt, tikri draugai ir tikri sąjungininkai gimsta ne festivaliuose, ne priėmimuose ir ne tada, kai visiems smagu. Jie gimsta bėdoje. Tą, ką 2008-ųjų rugpjūtį mačiau Tbilisyje, prisimenu būtent taip: kai vienai šaliai buvo sunku, kita šalis jai nebuvo tolima. Ir kartais užtenka vieno žodžio ant žurnalisto akreditacijos, kad visa minia tai suprastų.
„Lietuva, praleiskit.“
Ir aš iki šiol prisimenu, kaip ji prasiskyrė.