versija spausdinimui
(11)
Ekonomika, dar senovės graiko Ksenofonto apibrėžta kaip namų ūkio valdymo menas, per tūkstančius metų stipriai pasikeitė, tapo mokslu su savo teorijomis ir dėsniais, veikiančiais aplink mus dažnai netgi nepastebimai. Dar ekonomiką galima įvardyti kaip gėrybių (nebūtinai fizinių) kūrimą, siekiant patenkinti neribotus žmonių poreikius. Adamas Smitas „Tautų turte“ aprašė nematomos rankos modelį, kai žmogus, kažką kurdamas ir siekdamas gerovės sau, sukuria naudą visai visuomenei.
Nesunku pastebėti, kad būtent žmonių savanaudiškumas kuria pasaulio pažangą bei turtą, o siekdami sukurti jų kuo daugiau, žmonės bendradarbiauja. Taip kuriasi ekonominiai santykiai, padedantys produktyviau kurti gėrybes ir suteikiantys naudos visiems. Krizės laikotarpyje galime matyti, kaip tam tikras tų santykių susiklostymas, kaip investavimas naudojant maržą ar perdėtas skolinimasis, gali netgi griauti pačią ekonomiką, kuri jau nebepasižymi vien tik kaip gėrybių gamyba, nors šią labai svarbią savo reikšmę išlaiko visada.
Kiekviename ekonomikos vadovėlyje galima rasti keturis pagrindinius gamybos išteklius: darbą, kapitalą, verslumą ir žemę. Ši teorija jau gana sena, todėl globaliame pasaulyje įgavo kiek kitokią prasmę. Darbas, kaip darbo jėga gamyboje išliko bene pats svarbiausias veiksnys, nors pasaulis pasikeitė neatpažįstamai. Dabar, kai didelę dalį darbo gali atlikti mašinos, fabrikuose žmonėms reikia dirbti daug mažiau, nes konvejerinė gamyba savo našumu yra gerokai pranašesnė už tiesioginį žmonių darbą. To pasekoje padaugėjo kūrybinio žmonių darbo, kurio negali atlikti mašinos ar kompiuteriai. Kadangi pramonės produkcijos suvartojimas pasaulyje stipriai augo ir auga, negalima teigti, kad sumažėjo žmonių, dirbančių pramonės sektoriuje skaičius, tačiau lygindami darbininkų skaičių žemės ūkyje, šią tendenciją galime aiškiai įžvelgti. Darbas vis dažniau išreiškiamas kaip intelektualinė gamybos priemonė, dažnai kurianti naujas, našesnes gamybos priemones arba nematerialias gėrybes, tiesiogiai tenkančias vartotojams.
Kapitalas yra kita neatsiejama gamybos dalis. Jis skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį. Materialųjį kapitalą sudaro visos gamybos priemonės, kaip įrengimai, pastatai ir t.t. Šiuolaikinėje ekonomikoje plačiai paplitę nuosavybės vertybiniai popieriai, suteikiantys teisę į materialųjį kapitalą, tai, būtent akcijos. Jomis prekiaujančios akcijų biržos tapo pasaulio finansų centrais, su savo junginiais, indeksais ir rinkos dalyviais, tiek pavieniui, tiek grupėmis, fondais. Ilgajame laikotarpyje pastebimas vienareikšmiškas pasaulio finansų rinkų vertės, o kartu ir akcijų kainų augimas. Tai daugiausia įtakoja besireiškianti pažanga, sukurianti našesnę gamybą. Dar vienas svarbus reiškinys yra ilgalaikis pinigų nuvertėjimas, atsirandantis dėl nuolatinės infliacijos. Daugybę metų iš eilės, nors ir nestipriai pasireiškiantis kainų didėjimas, galiausiai išaugina akcijų kainas daugybę kartų.
Kita kapitalo forma, dar vadinama finansų pasaulio krauju yra įvairios pinigų formos: grynieji pinigai, vadinamieji elektroniniai pinigai, indėliai, paskolos, kitų rūšių finansiniai įsipareigojimai. Valdžios institucijos savo rankose turi pagrindinius „kraujo“ varinėjimo svertus, galimybę leisti pinigus, keisti jų vertę devalvuojant arba revalvuojant kitų valiutų atžvilgiu, kontroliuoti bazines bei tarpbankines palūkanų normas. Vis dėlto, nors pasaulio galingieji turi didelę galią kontroliuoti pinigus, svarbiausią poveikį nematerialiajam kapitalui daro ekonomikos reiškiniai, kaip infliacija ir ekonomikos augimas, kurie gali stipriai apriboti ar sustiprinti pinigų valdytojų galias. Nereikėtų pamiršti ir to, jog nors pinigų politika yra glaudžiai susijusi su kasdieniniais valiutų kainų pokyčiais, tačiau pinigų sąlygines vertes keičia paprasti prekeiviai.
Valiutos taip pat turi savo necentralizuotą biržą (forex), kuri yra globali, paplitusi per daugybę didžiųjų pasaulio finansų centrų ir dirba nuo pirmadienio iki penktadienio, 120 valandų be pertraukos. Būtent forex biržoje nustatinėjamos pasaulinių valiutų vertės ir jų santykiai tarpusavyje. Čia taip pat veikia savi dėsniai ir taisyklės. Bene žinomiausia iš jų yra pajamingų valiutų pirkimo prieš nepajamingas (cary trade) strategija. Nepaisant empiriniais tyrimais patvirtinto tokių sandėrių pelningumo ilgajame laikotarpyje, daugelis trumpalaikių investuotojų ir spekuliantų ryžtasi naudoti kitas strategijas, dažnai daugiau paremiamas atsitiktinumais ir sėkmes, siekiant per labai trumpą laiką įspūdingai padidinti savo kapitalą, o pasaulinės valiutų biržos sistema jiems suteikia galimybę išbandyti beveik viską.
Verslumas kartais neišskiriamas kaip atskiras gamybos veiksnys, tačiau jo svarba neabejotina. Verslumu šiuolaikiniame pasaulyje galime laikyti ne tik verslininkų sugebėjimą sujungti kitus gamybos veiksnius tam, kad būtų gautas galutinis gamybos rezultatas. Investuotoju sugebėjimą panaudojant pinigus uždirbti dar didesnius pinigus taip pat galima laikyti verslumu, nors kartais gali būti sunku atskirti protinį verslo sektoriaus darbą nuo intelektualinio verslumo, rezultato siekiančio pagerinant ar tiesiog įsigyjant jau sukurtą verslumo strategiją.
Žemė visada buvo pagrindinis žmonių maisto šaltinis, be kurio išgyventi būtų labai sunku, ar net neįmanoma. Žemė, kaip bene vienintelis visiškai pastovus ir garantuotai nesunaikinamas materialus turtas savo saugumu ir gėrybėmis visada masino žmones. Pastaraisiais metais kylanti nekilnojamo turto rinka skatino investuotojus pirkti būtent žemę, kuriai visame pasaulyje suteikiamos įvairios mokestinės lengvatos, o rinkų nepastovumas garantavo saugumą, jog kad ir kas atsitiktų, žemė nepranyks. Žinoma, tai tik dalinė iliuzija, nes ji, kaip ir visos vertybės, yra vertinama įvairiai, taigi jos vertės smukimas žmones, naudojančius šį materialų turtą investicinėms reikmėms, gali paveikti taip pat skaudžiai, kaip ir bet kokio kito turto praradimas.
Taip pat žemė apima ne tik nekilnojamą, natūraliai gamtos sukurtą turtą, bet ir iš gamtos gaunamas vertybes. Visos naudingosios iškasenos, žemės ūkio ir medžioklės produkcija, netgi vandenynų gėrybės ir vėjo ar branduolinio kuro energijos priskiriamos žemei. Visos šios medžiagos dažnai dar vadinamos gamybos žaliavomis, be kurių nevyktų beveik jokia ūkinė veikla. Dabartiniame pasaulyje yra ateities sandėrių biržų, kuriose galima prekiauti šiomis žaliavomis. Kaip ir akcijų biržose, čia pastebima vienareikšmiška ilgalaikė kilimo tendencija, taip pat lemiama pinigų nuvertėjimo ilgajame laikotarpyje. Mokslo ir technikos pažanga irgi kelia žaliavų kainas, vis didėjant jų paklausai, tačiau, priešingai nei finansų rinkose, pačios žaliavos neįgauna naujų savybių. Iš kitos pusės, didesnis jų suvartojimas mažina gana ribotas žaliavų atsargas, o tai irgi kelia kainas.
Nafta ir auksas jau visą amžių yra dvi pagrindinės pasaulio žaliavos, turinčios milžinišką galią šių dienų pasaulyje. Tą galią joms suteikia šių žaliavų charakteristika, kuri, beje, yra ir labai skirtinga. Taigi, ką žymi frazė „auksas valdo mus“ reiškia šių dienų pasaulyje? Ką mums reiškia nafta? Kokią įtaką mūsų gyvenimui ir investavimui daro šių žaliavų kainų ir gavybos pokyčiai ir ko iš jų tikėtis ateityje? Atsakymai į šiuos klausimus yra paprasti ir matomi kasdien, tačiau ar panaudojami? Ir kaip juos panaudoti? Kituose straipsniuose pamėginsiu apžvelgti šių dviejų žaliavų charakteristiką ir atsakyti į aukščiau užduotus klausimus.
Papildomai aprašysiu pagrindines ekonomikos teorijas bei dėsnius, jų veikimą šiuolaikinėje ekonomikoje ir kaip tai galima panaudoti tobulinant savo prekybos strategiją. Sulauksite straipsnių apie valiutų prekybą, pagrindinius dėsnius ir ilgalaikes bei trumpalaikes (spekuliacines) strategijas. Tuo pačiu norėčiau pakviesti ne tik skaityti mano straipsnius, bet ir aktyviau juos komentuoti- išsakyti pageidavimus, apie ką dar norėtumėte paskaityti ekonomikos „variklių“ ir globalių rinkų temomis arba tiesiog pareikšti savo nuomones šiomis temomis.
