Žvilgsnis į Italiją ir Ispaniją pro makroekonominių rodiklių prizmę.
Autorius: traders.lt, Parašyta: 2018-06-23 02:11.
URL: https://www.traders.lt/page.php?id=27486
Visi puikiai žinome apie Pietų Europos šalis, t.y. šiuo atveju apie Italiją ir Ispaniją, kuriuos asocijuojasi su poilsiu, turizmu, geru oru, futbolu. Tačiau į šias dvi valstybes pažiūrėkime kitu kampu, t.y. per makroekonominių rodiklių prizmę, kas mums padės dar labiau susipažinti su jomis. Taigi, šįkart mūsų dėmesio centre Italija ir Ispanija ir antra dalis apie jas.
Po pirmosios dalies (nuoroda į pirmą dalį) pristatome antrąją dalį apie minimas valstybes. Nagrinėsime pagrindinius šių šalių oficialiai pateiktus ir žinomus ekonominius duomenis per laikotarpį nuo šio amžiaus pradžios iki dabar.
Darbo rinka
Pažvelgus į paveikslėlį, kuriame pateikti abiejų Pietų Europos valstybinių bedarbystės pokyčiai nuo šio amžiaus pradžios, matome, kad šio rodiklio augimo ir atitinkamai kritimo fazės sutapdavo. Esminis dalykas lyginant yra tame, kad Ispanijoje per visą nagrinėjamą laikotarpį bedarbystė buvo didesnė ir kai kuriais atvejais gerokai didesnė nei kaimyninėje valstybėje ir tuo pačiu labiau svyravo.
Nuo šio amžiaus pradžios iki faktiškai 2008 metų rudenį prasidėjusios pasaulinės ekonomikos ir tuo pačiu finansų krizės abiejose analizuojamose šalyse mažėjo bedarbystė. Per minimą laikotarpį Italijoje ji smuktelėjo nuo 10,6 iki 5,8 procento, arba iki rekordiškai žemo lygio, o Ispanijoje krito nuo 14,8 iki 7,9 procento. Taigi, Italijoje bedarbystė kriziniu laikotarpiu pašoko ir 2014 metų lapkritį pasiekė rekordiškai aukštą 13,1 procento lygį, o tai reiškia, kad lyginant su tuo kas buvo prieš krizę, šis rodiklis šoktelėjo 2,3 karto. Tuo tarpu kaimyninėje šalyje bedarbystė savo piką ir visų laikų aukščiausią lygį pasiekė 2013 metų pirmą ketvirtį, kuomet Ispanijoje ji siekė net 26,9 procento. Lyginant su 2007 metų antrą ketvirtį buvusiu dydžiu, bedarbystė šioje šalyje pašoko net 3,4 karto. Po pasiekto piko minimose Pietų Europos šalyse bedarbystė pradėjo mažėti. Štai Ispanijoje ji remiantis naujausiais duomenimis jau sudaro 16,7 procento ir krito labiau nei kitoje šalyje, kur ji siekia 11,2 procento, tačiau abiem atvejais bedarbystė yra pastebimai didesnė nei buvo prieš paskutinę kilusią pasaulinę krizę.
Jaunimo, t.y. žmonių iki dvidešimt penkerių metų tarpe, bedarbystė tiek Ispanijoje, tiek Italijoje yra itin didelė ir ypač šis rodiklis pašoko kriziniu laikotarpiu. Šio amžiaus pradžioje daugiau jaunų bedarbių buvo tarp italų, kur šis rodiklis siekė 27,6 procento, o Ispanijoje - 25,5 procento. Abiem atvejais jaunimo bedarbystė mažėjo ir 2007 metų vasarį sudarė atitinkamai 19,6 ir 17,2 procento. Bet po to kriziniu laikotarpiu šis rodiklis ėmė nuosekliai ir itin sparčiai augti. Tarp jaunų italų bedarbystės pikas buvo pasiektas 2014 metų kovą, kuomet net 43,5 procento iš jų neturėjo darbo, t.y. net 2,2 karto daugiau nei prieš krizę, o Ispanijoje šis rodiklis pašoko dar įspūdingiau, t.y. net 3,3 karto iki 55,9 procento piko pasiekto 2013 metų vasarį.
Po to gerėjant šalių ekonomikų padėčiai jis ėmė nuosekliai mažėti. Šių metų balandžio mėnesį bedarbystė jaunimo tarpe tarp italų sudarė 33,1 procento ir buvo mažesnė nei Ispanijoje, kur ji siekė 34,4 procento. Vis dėl to, ji abiem atvejais yra pastebimai didesnė nei buvo prieš pasaulinę krizę.
Kaip įprasta nagrinėjant darbo rinkos temą, būtina apžvelgti ir atlyginimus. Šiuo atveju lyginsime dviejų šalių vidutinius nominalius mėnesio atlyginimus. Tiesa, deja, tačiau Italijos atveju naujausi duomenys yra tik už 2016 metus. Taigi, pirmąjį šių metų ketvirtį vidutinis nominalus atlyginimas Ispanijoje siekė 1844.24 eurus, ir buvo mažesnis nei Italijoje, kur jis 2016 metais sudarė 2426.2 eurus. Minimų 2016 metų pabaigoje ispanų vidutinis mėnesinis nominalus atlyginimas siekė 2010.73 eurus ir buvo virš septyniolikos procentų mažesnis nei Italijoje.
2000 metais italų vidutinis nominalus mėnesinis atlyginimas siekė 1770.7 eurų, o tai reiškia, kad iki 2016 metų pabaigos jis padidėjo trisdešimt septyniais procentais. Ispanijoje šio amžiaus pradžioje minimas rodiklis siekė 1264.36 eurus ir per palyginamąjį su italais laikotarpį paaugo penkiasdešimt devyniais procentais, arba labiau. Kaip matome iš pateikto paveikslėlio su grafikais, abiejose Pietų Europos šalyse sparčiausiai vidutinis nominalus mėnesinis atlyginimas augo nuo šio amžiaus pradžios iki 2008 metų rudenį prasidėjusios krizės. Po to, kurį laiką buvo fiksuojama savotiška stagnacija, o vėliau augimo tempai jau buvo kur kas kuklesni.
Kalbant apie darbo jėgos dalyvavimo darbo rinkoje arba ekonominio aktyvumo rodiklį, tai Italijos atveju duomenys yra tik nuo 2004 metų. Nuo to laiko iki dabar būtent šioje šalyje minimas procentinis rodiklis buvo didesnis nei Ispanijoje. Be to, pats rodiklis tiek vienoje, tiek kitoje šalyje kito skirtingai.
Štai Italijoje darbo jėgos dalyvavimo darbo rinkoje rodiklis iki pasaulinės krizės svyravo 62 - 63 procentų ribose, kriziniu laikotarpiu jis trumpam smuktelėjo ir po to ėmė iš esmės visą laiką nuosekliai augti bei šių metų balandį jau siekė šešiasdešimt šešis procentus. Tuo tarpu ispanų ekonominio aktyvumo rodiklis faktiškai augo nuo šio amžiaus pradžios iki pat 2008 metų rudenį kilusios ekonomikos ir finansų krizės, t.y. per šį laikotarpį jis pakilo nuo 53,1 iki virš šešiasdešimties procentų. Jo vertės pikas buvo pasiektas 2012 metų trečią ketvirtį, kuomet jis sudarė 60.55 procento. Nuo to laiko jis nuosekliai mažėja ir šių metų pirmą ketvirtį jau sudarė 58,46 procento.
Atėjo metas apžvelgti abiejų Pietų Europos šalių išėjimo į pensiją amžių. Šiuo atveju duomenis turime nuo 2009 metų ir nuo šio laikotarpio tiek Ispanijoje, tiek Italijoje ūgtelėjo pensijinis amžius tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Italijoje vyrų išėjimo į pensiją amžius paaugo nuo 59 iki 66.6 metų, kaimyninėje šalyje nežymiai - nuo 65 iki 65.5 metų, ir dabar jau Ispanijoje šis amžius yra kiek mažesnis. Atkreipiame dėmesį į tai, kad minimoje šalyje moterų pensijinis amžius sutampa su vyrų ir nuo 2009 metų irgi paaugo nuo 65 iki 65.5 metų, o štai Italijoje pakilo nuo 59 iki 65.6 metų.
Pramonės produkcija
Kalbant apie abiejų nagrinėjamų šalių pramonės produkciją ir jos pokyčius, tai kaip matome iš pateikto paveikslėlio su grafikais, jie per analizuojamą laikotarpį kito faktiškai identiškai. Be to, patys pramonės veiklos apimčių pokyčiai procentine išraiška taip pat Ispanijoje ir Italijoje gana panašūs.
Nuo 2000 metų buvo trys laikotarpiai, kai minimose valstybėse fiksuotas didesnis pramonės produkcijos apimčių nuosmukis. Visų pirma maždaug nuo 2001 metų vidurio iki kitų metų vidurio, kai Pietų Europos atstovėse vienu metu šis rodiklis buvo nukritęs virš penkių procentų. Žinoma, po to sekė paskutinės pasaulinės krizės laikotarpis, kuomet smukus vartojimui ir paklausai tiek Ispanijoje, tiek kaimyninėje valstybėje gerokai susitraukė pramonės produkcija. Krizės piko metu abiejose šalyse metinis pramonės veiklos apimčių kritimas siekė net virš dvidešimt procentų, arba maždaug keturis kartus daugiau nei prieš tai minėto nuosmukio metu. Tačiau po tokio kritimo pramonė greitai atsigavo ir jau 2010 metais fiksavo prieaugį. Po kelių metų euro zonoje kilusi skolų krizė taip pat neigiamai paveikė tiek italų, tiek ispanų pramonės sritį, t.y. vėl fiksuotas didesnis veiklos apimčių nuosmukis, kuris kurį laiką siekė maždaug po aštuonis procentus. Pastaruosius kelis metus analizuojamose šalyse pramonės produkcijos apimtys auga ir šis prieaugis yra panašus į tą, kuris buvo prieš paskutinę pasaulinę ekonomikos ir finansų krizę kilusią 2008 metų.
Kalbant apie pramonės produkcija, žinoma, jog reikia panagrinėti ir jos apimčių panaudojimo mastą. Šiuo atveju šio rodiklio pokyčio fazės irgi tiek Ispanijoje, tiek kaimyninėje šalyje sutapdavo. Tačiau galima teigti, jog nuo šio amžiaus pradžios Italijoje veiklos apimčių pramonėje panaudojimas procentine išraiška buvo kiek mažesnis nei kaimyninėje valstybėje.
Nuo 2000 metų iki paskutinės pasaulinės krizės Italijoje pramonės pajėgų panaudojimas svyravo ties 75 - 79 procentais, o Ispanijoje - tarp 78 - 82 procentų. Žinoma, ekonominės krizės laikotarpiu, kaip minėta, krito veiklos apimtys pramonėje, bei tuo pačiu susitraukė šios šakos pajėgumų panaudojimas, nes smuko poreikis. Pirmojoje šalyje žemiau šešiasdešimt šešių procentų, o antrojoje - žemiau septyniasdešimties procentų. Po to pramonės pajėgumų panaudojimas paaugo, tačiau kilus euro zonos skolų krizei vėl kiek pasikoregavo, bet štai Ispanijoje šis rodiklis krito netgi žemiau nei pasaulinės krizės laikotarpiu, o italų atveju jis irgi smuktelėjo, bet ne tiek daug. Ėmus atsigaudinėti Pietų Europos valstybių ekonomikoms po euro zonos skolų krizės, tuo pačiu nuosekliai ėmė didėti pramonės pajėgumų panaudojimas, kuris jau abiem atvejais pasiekė tą lygį, kuris buvo fiksuojamas prieš paskutinę pasaulinę ekonomikos ir finansų krizę.
Prekyba
Atėjo metas panagrinėti abiejų Pietų Europos atstovių prekybos sritį. Žinoma, kad labai svarbus rodiklis šiuo atveju - tai užsienio prekybos rezultatas. Esminis skirtumas tarp šalių yra tas, kad nuo 2000 metų Ispanijos užsienio prekybos rezultatas faktiškai per visą laikotarpį, išskyrus keletą mėnesių, buvo su minuso ženklu, t.y. ši valstybė už didesnę sumą prekių ir paslaugų importuodavo nei eksportuodavo. Tuo tarpu italų atveju šis rodiklis iki krizės svyravo tarp teigiamos ir neigiamos reikšmės, o po pasaulinės ekonomikos ir euro zonos skolų krizių, šios šalies užsienio prekybos balansas jau faktiškai visuomet yra su pliuso ženklu, t.y. teigiamas, kas, žinoma, jog pozityvu.
Ispanijoje neigiamas užsienio prekybos balansas ėmė nuosekliai didėti nuo 2004 metų, t.y. dar prieš pasaulinę krizę, jos metu buvo pasiektas pikas. Tačiau po to padėtis pagerėjo ir buvo sugrįžta į tą lygį, kuris buvo prieš 2004 metus, o po euro zonos skolų krizės ispanų neigiamas užsienio prekybos balansas dar labiau susitraukė ir jau kelis metus iš eilės yra mažesnis nei buvo šio amžiaus pradžioje.
Remiantis turimais naujausiais duomenimis, praėjusiais metais absoliučiai daugiausiai prekių ir paslaugų iš Italijos buvo eksportuota į Europos valstybes, t.y. beveik du trečdaliai, arba šešiasdešimt penki procentai viso eksporto, tuo tarpu prekių ir paslaugų importuota į šią šalį taip pat absoliučiai daugiausiai iš Senojo žemyno šalių, t.y. šešiasdešimt devyni procentai viso importo vertės. Po to pagal Italijos eksporto apimtis ir importo į šią valstybę kiekius yra Azija, kur eksportuota septyniolika procentų visų prekių ir paslaugų vertės, na o iš ten importuota dvidešimt vienas procentas visų paslaugų ir prekių vertės.
Pagrindinės italų užsienio prekybos partnerės - tai Vokietija ir Prancūzija, kurių ekonomikos yra didžiausias tiek euro zonoje, tiek ir Europos sąjungoje. Taip pat į pirmą penketuką pagal eksporto ir importo apimtis patenka Italijos kaimynė Ispanija, t.y. atitinkamai 2017 metais 5,2 procento viso italų eksporto teko ispanams, na o iš ten importas sudarė 5,3 procento viso importo vertės. Trečioje pozicijoje pagal Italijos eksporto apimtys atsidūrė Amerika, o kalbant apie importą - Kinija.
Ispanija 2017 metais taip pat daugiausiai prekiavo su Senojo žemyno valstybėmis, t.y. joms atitinkamai teko septyniasdešimt vienas procentas viso eksporto vertės, bei šešiasdešimt procentų prekių ir paslaugų į minimą Pietų Europos šalį importuota būtent iš ten. Antroje pozicijoje yra Azijos žemynas, kur eksportuota dvyliką procentų visų eksporto, o importo apimtys iš Azijos sudaro dvidešimt du procentus viso importo vertės.
Didžiausios šios Pietų Europos atstovės užsienio prekybos partnerės yra kaip ir italų atveju Prancūzija ir Vokietija, taip pat aktyviai prekiaujama su netoliese esančia ta pačia Italija (8,2 procento viso eksporto bei 6,8 procento viso importo) bei su Portugalija. Be to, Ispanija daug prekių ir paslaugų importuoja iš Kinijos ir Amerikos.
Praėjusiais metais italai už didžiausią sumą eksportavo mašinų, branduolinių reaktorių ir katilų (net penktadalis viso eksporto vertės), antroje pozicijoje yra transporto priemonės (išskyrus geležinkelius ir tramvajų), kas sudarė beveik devynis procentus viso eksporto vertės. Po to seka elektros, elektroninė įranga, farmacijos produktai bei plastikas ir jo gaminiai. Kalbant apie importą į šią šalį, tai 2017 metais už didžiausią sumą importuota mineralinio kuro, naftos ir distiliuotų produktų (dvylika procentų viso importo vertės), nedaug pagal vertę atsiliko transporto priemonės (išskyrus geležinkelius ir tramvajų), po to seka faktiškai tos pačios prekių grupės kaip ir eksporto atveju, t.y. pramoninės mašinos, branduoliniai reaktoriai ir katilai, elektros, elektroninė įranga, farmacijos produktai bei plastikas.
Iš Ispanijos 2017 metais už didžiausią sumą eksportuota transporto priemonių (išskyrus geležinkelius ir tramvajų), kas sudarė septyniolika procentų viso eksporto, antroje pozicijoje - mašinos, branduoliniai reaktoriai ir katilai, trečioje - mineralinis kuras, naftos ir distiliuoti produktai, po to seka elektros, elektroninė įranga, plastikas ir kitos žaliavos. Daugiausiai minimais metais į šią šalį importuota, t.y. už didžiausią sumą, mineralinio kuro, naftos ir distiliuotų produktų (trylika procentų viso importo vertės), be to, už panašią sumą importuota ir transporto priemonių (išskyrus geležinkelius ir tramvajų). Po to eilėje yra faktiškai tos pačios prekių grupės kaip ir kalbant apie šios valstybės eksportą, t.y. mašinos, branduoliniai reaktoriai ir katilai, elektros, elektroninė įranga, farmacijos produktai bei plastikas.
Pažvelgus į einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykį procentine išraiška, tai kaip matome, abiejų Pietų Europos šalių minimas rodiklis kito labai panašiai. Bendra šioms šalims yra tai, kad prieš paskutinę pasaulinę krizę einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykis abiem atvejais prastėjo, bet Ispanijoje šio rodiklio neigiama reikšmė piko metu buvo daugiau nei dvigubai didesnė nei kaimyninėje valstybėje, bet kita vertus Italijoje didžiausia neigiama reikšmė buvo pasiekta vėliau, t.y. padėtis Ispanijoje pradėjo gerėti anksčiau.
Kaip minėta, po to padėtis Pietų Europos atstovėse ėmė gerėti, ir nuo 2013 metų šis rodiklis tiek Italijoje, tiek Ispanijoje yra teigiamas, kas žinoma, jog yra pozityvu. Praėjusiais metais pirmojoje šalyje jis siekė 2,8 procento, o kitoje kiek mažesnis ir sudarė 1,9 procento.
Antros dalies trumpos išvados:
Nuo šio amžiaus pradžios abiejose analizuojamose šalyse bedarbystė svyravo identiškai, tačiau Ispanijoje ji visuomet buvo didesnė bei kriziniu laikotarpiu pašoko gerokai labiau nei Italijoje. Pastaruosius kelis metus po pasiekto piko bedarbystė Pietų Europos šalyse mažėja ir ispanų atveju tai vyksta sparčiau, bet abiem atvejais dar toli iki prieš krizę buvusių lygių;
Bedarbystė jaunimo tarpe nagrinėjamose Pietų Europos šalyse irgi keitėsi labai panašiai ir ji yra labai didelė, ypač ji šoktelėjo per paskutinę pasaulinę krizę, kuomet tarp jaunų ispanų bedarbių atsirado daugiau nei kaimyninėje šalyje. Pastaruosius kelis metus šis rodiklis abiem atvejais mažėja, tačiau išlieka gerokai didesnis nei buvo 2007 metų pradžioje;
Vidutinis nominalus mėnesinis atlyginimas Italijoje visuomet buvo didesnis nei kaimyninėje valstybėje, tačiau per palyginamąjį laikotarpį būtent ispanų atlyginimai ūgtelėjo labiau. Po 2008 metais kilusios pasaulinės krizės atsigavęs atlyginimų augimas abiejose šalyse jau yra gerokai lėtesnis nei buvo prieš tai;
Per palyginamąjį laikotarpį Italijoje darbo jėgos dalyvavimas darbo rinkoje visuomet buvo didesnis nei Ispanijoje. Be to, po krizės pirmojoje šalyje šis rodiklis nuosekliai auga, o antrojoje - mažėja;
Nuo 2009 metų tiek Italijoje, tiek Ispanijoje padidintas amžius nuo kada žmonės išeina į pensiją, tačiau pirmojoje valstybėje šis rodiklis ūgtelėjo labiau ir šiuo metu yra kiek didesnis nei Ispanijoje, kur sutampa vyrų ir moterų pensinis amžius;
Per analizuojamą laikotarpį abiejų šalių pramonės produkcijos augimo ir kritimo fazės sutapdavo tiek laiko prasme, tiek ir buvo panašūs procentiniai pokyčiai. Pastaruosius kelerius metus fiksuojamas prieš paskutinę pasaulinę krizę buvęs pramonės veiklos apimčių prieaugio lygis;
Nuo šio amžiaus pradžios Ispanijoje pramonės pajėgumų panaudojimas procentine išraiška visuomet buvo didesnis nei Italijoje, tačiau abiem atvejais šio rodiklio pokyčio fazės sutapdavo, be to, šiuo metu pramonės pajėgumų panaudojimo mastas yra toks pats kaip ir prieš 2008 metų pabaigoje kilusią krizę;
Ispanijos užsienio prekybos balansas faktiškai per visą analizuojamą laikotarpį buvo neigiamas. Italijos atveju prieš krizes jis svyravo tarp teigiamos ir neigiamos reikšmės, tačiau po to padėtis pagerėjo tiek šioje valstybėje, kuri jau daugiau eksportuoja nei importuoja, tiek Ispanijoje, kur sumažėjo užsienio prekybos deficitas;
Praėjusiais metais Italija daugiausiai prekių ir paslaugų eksportavo į Europos valstybes, be to, iš jų buvo daugiausiai importuota. Pagrindinės šios šalies užsienio prekybos partnerės yra Vokietija ir Prancūzija, be to, aktyviai prekiaujama ir su kaimynais ispanais;
Ispanija 2017 metais daugiausiai irgi prekiavo su Senojo žemyno šalimis, na o pagrindinės prekybos partnerės kaip ir italų atveju buvo Vokietija ir Prancūzija, bei tarp jų buvo ir ta pati Italija;
Praėjusiais metais italai už didžiausią sumą eksportavo mašinas, branduolinius reaktorius ir katilus bei transporto priemonės (išskyrus geležinkelius ir tramvajų), o importo srityje lyderiavo mineralinis kuras, naftos ir distiliuoti produktai bei kaip eksporto srityje transporto priemonės;
Ispanai 2017 metais už didžiausią sumą eksportavo transporto priemonių (išskyrus geležinkelius ir tramvajų) bei mašinų, branduolinių reaktorių ir katilų, t.y. tas pats kaip Italijos atveju, o importavo už didžiausią sumą tą patį kaip ir prieš tai minėta valstybė;
Kalbant apie einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykį procentine išraiška, tai abiejose šalyse padėtis nuo šio amžiaus pradžios prastėjo, tačiau Ispanijoje šis neigiamas rodiklis buvo piko metu didesnis, bet pradėjo atsitiesti anksčiau. Dabar jis tiek Italijoje, tiek kitoje šalyje nuo 2013 metų yra teigiamas.
BUS DAUGIAU.
Dar daugiau informacijos ir straipsnių ekonomikos tematika rasite mūsų tinklapio straipsnių skiltyje Ekonomika (bei nuspaudę šią aktyvuotą nuorodą).