Straipsniai » Ekonomika » Dvi Pietų Europos šalys (1 dalis)

Italija ir Ispanija asociajuojasi su atostogomis, tačiau čia pažvelgsime į jas per ekonominę prizmę.
Autorius: traders.lt, Parašyta: 2018-06-16 01:36.
URL: https://www.traders.lt/page.php?id=27451


Visi puikiai žinome apie Pietų Europos šalis, t.y. šiuo atveju apie Italiją ir Ispaniją, kuriuos asocijuojasi su poilsiu, turizmu, geru oru. Tačiau į šias dvi valstybes pažiūrėkime kitu kampu, t.y. per makroekonominių rodiklių prizmę, kas mums padės dar labiau susipažinti su jomis. Taigi, šįkart mūsų dėmesio centre Italija ir Ispanija.

Nagrinėsime pagrindinius šių šalių oficialiai pateiktus ir žinomus ekonominius duomenis per laikotarpį nuo šio amžiaus pradžios iki dabar.


Bendrasis vidaus produktas

Tradiciškai pradedame nuo bendrojo vidaus produkto, kuris laikomas svarbiausiu arba vienu iš svarbiausių makroekonominių rodiklių. Taigi, Italijos minimas rodiklis yra didesnis nei Ispanijos ir taip buvo per visą nagrinėjamą laikotarpį. Remiantis naujausiais Pasaulio banko duomenimis, per 2016 metus sukurto Italijos bendrojo vidaus produkto vertė sudarė 1,85 trilijono dolerių, kas tuo pačiu sudaro 2,98 procento pasaulinės ekonomikos vertės. Tuo tarpu Ispanijos bendrojo vidaus produkto vertė minėtais metais siekė 1,232 trilijono dolerių, kas sudarė 1,99 procento visos pasaulinės ekonomikos vertės. Taigi, pirmosios šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertė remiantis naujausiais duomenimis buvo 1,5 karto didesnė už antrosios.



Šio amžiaus pradžioje Italijos metinio bendrojo vidaus produkto vertė sudarė 1,142 trilijono dolerių, ir tai tuo pačiu reiškia, kad ji nuo to laiko pakilo net šešiasdešimt dviem procentais. Kitos Pietų Europos atstovės ekonomikos vertė 2000 metais siekė 595,4 mlrd. dolerių, t.y. italų minimas rodiklis tuomet buvo 1,9 karto didesnis. Taigi, Ispanijos metinio bendrojo vidaus produkto vertė nuo šio amžiaus pradžios šoktelėjo 2,1 karto, arba labiau nei prieš tai minėtos valstybės atveju. Verta atkreipti dėmesį, jog abiejų Senojo žemyno atstovių metinio bendrojo vidaus produkto vertė piką arba didžiausią lygį pasiekė 2008 metais prieš paskutinę pasaulinę finansų ir ekonomikos krizę, kuomet Italijos minimas rodiklis sudarė 2,391 trilijoną dolerių, o Ispanijos - 1,635 trilijono dolerių. Tad po krizės iki šiol šis lygis, bent dolerine išraiška, nebuvo pasiektas.



Kalbant apie bendrojo vidaus produkto struktūrą, tai Italijoje tiek šio amžiaus pradžioje, tiek per pirmą šių metų ketvirtį didžioji dalis jo buvo sukurta paslaugų srityje ir ši dalis palyginus su 2000 metų pirmu ketvirčiu, paaugo nuo 71,3 iki 74,5 procento. Devyniolika procentų bendrojo vidaus produkto šioje šalyje remiantis naujausiais duomenimis sukuriama gamybos sektoriuje, ir šį dalis nuo šio amžiaus pradžios sumažėjo, be to, ta pati tendencija fiksuota ir statybų sektoriuje bei žemės ūkyje.



Ispanijoje taip pat didžioji dalis bendrojo vidaus produkto sukuriama paslaugų sektoriuje ir ši dalis per nagrinėjamą laikotarpį paaugo nuo 47,1 iki 53 procentų, tiesa, šiuo atveju išskirta daugiau sričių. Antroje pozicijoje pagal sukuriamą bendrojo vidaus produkto dalį šioje valstybėje yra transporto, prekybos ir viešnagės sritys, tačiau jų dalis nuo 2000 metų kiek smuktelėjo. Po to pagal šį rodiklį Ispanijoje seka viešasis administravimas, sveikatos apsauga ir švietimas, kur jis per nagrinėjamą laikotarpį paaugo nuo 11,9 iki 13,2 procento. Tuo tarpu bendrojo vidaus produkto dalis sukuriama gamybos, statybų ir žemės ūkio sektoriuose nuo šio amžiaus pradžios krito.



Kalbant apie populiaciją, kuri parodo kiek žmonių gyvena šalyje, kaip matome iš pateikto paveikslo su grafikais, tiek vienoje, tiek kitoje valstybėje nuo šio amžiaus pradžios ji paaugo. 2000 metais Italijoje gyveno 56,92 milijonai žmonių, o praėjusiais metais - 60,59 milijonai, taigi, jų kiekis padidėjo 6,5 procento. Ispanijoje per minimą laikotarpį gyventojų padaugėjo nuo 40,47 iki 46,53 mln., arba penkiolika procentų, t.y. labiau nei prieš tai minėtoje valstybėje. Tačiau Italijoje nuo šio amžiaus pradžios visuomet gyveno daugiau žmonių nei kaimyninėje šalyje. Remiantis naujausiais duomenimis, jų ten yra virš trisdešimt procentų daugiau nei Ispanijoje.



Italijoje gyventojų skaičiaus pikas arba rekordinis lygis buvo pasiektas 2015 metais, kuomet jų buvo 60,8 mln, ir nuo to laiko jų mažėjo du metus iš eilės. Ispanijoje rekordinis gyvenančių žmonių skaičius buvo pasiektas 2012 metais, t.y. 46,82 milijonai. Po to jų kiekis mažėjo keturis metus iš eilės ir tik praėjusiais metais kiek pasistiebė.

Panagrinėjus šalių populiacijos duomenis ir pokyčius per pasirinktą laikotarpį, kaip įprasta pereiname prie metinio bendrojo vidaus produkto tenkančio vienam gyventojui rodiklio. Italijoje jis yra didesnis nei kaimyninėje valstybėje ir taip buvo per visą mūsų analizuojamą laikotarpį. Remiantis naujausiais duomenimis, 2016 metais vienam italui teko 34,284 tūkstančiai dolerių metinio bendrojo vidaus produkto vertės, kas prilygsta 271 procentui pasaulinio vidurkio. Ispanijoje šis rodiklis sudarė 31,45 tūkstančius dolerių, t.y. 8,3 procento mažiau nei prieš tai minėtoje valstybėje, ir tai tuo pačiu sudaro 249 procentus pasaulinio vidurkio, kas rodo, jog abi Pietų Europos šalys yra išsivysčiusios.



Šio amžiaus pradžioje vienam Italijoje gyvenančiam asmeniui teko 36,181 tūkstantis dolerių bendrojo vidaus produkto, o vienam ispanui - 28,335 tūkstančiai dolerių, arba daugiau nei penktadaliu (21,7 procento) mažiau ne prieš tai minėtoje šalyje. Akivaizdu, kad nuo 2000 metų vienam italui tenkanti bendrojo vidaus produkto dalis dolerine išraiška smuktelėjo (krito 5,2 procento), o kitoje Senojo žemyno valstybėje paaugo vienuolika procentų. Atkreipiame dėmesį, jog abiejuose šalyse minimas rodiklis iki šiol yra mažesnis nei buvo prieš paskutinę pasaulinę ekonominę ir finansų krizę, t.y. rekordinis lygis buvo pasiektas 2007 metais. Italijoje tuomet vienam gyventojui teko 38,237 tūkstančiai dolerių metinio bendrojo vidaus produkto, arba 11,5 procento daugiau nei dabar, o vienam ispanui tuomet teko 32,46 tūkstančiai dolerių, t.y. 3,2 procento daugiau. Bendrojo vidaus produkto dalis tenkanti vienam gyventojui iš esmės nuosekliai augo nuo pat 2000 iki pat minėtų 2007 metų nagrinėjamose Pietų Europos šalyse, o kilus krizei abiem atvejais smuko. Ispanijoje ši kritimo tendencija tęsėsi iki 2013 metų, o Italijoje - iki 2014 metų. Dabar kelis metus jau fiksuojamas nuosaikus prieaugis.

Pažvelgus į paveikslėlį, kuriame pateikti abiejų analizuojamų šalių bendrųjų vidaus produktų pokyčiai, matome, kad abiem atvejais jie buvo labai panašūs. Vis dėl to, iki 2008 metais kilusios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės ir vėliau Ispanijos ekonomika augo akivaizdžiai sparčiau ir dažnai net dvigubai sparčiau nei jos kaimynės. Kriziniu laikotarpiu Italijos bendrasis vidaus produktas susitraukė labiau nei Ispanijos.



Po paskutinės pasaulinės krizės atsigavusias abiejų Pietų Europos valstybinių ekonomikas neigiamai paveikė euro zonoje kilusi skolų krizė, tad vėl fiksuotas bendrųjų vidaus produktų kritimas, kuris, tiesa, buvo mažesnis nei 2008 metais prasidėjus krizei, bet šįkart iš esmės buvo vienodas. 2013 metais pasiekusios nuosmukio dugną ispanų ir italų ekonomikos ėmė atsigauti ir šiuo metu jau yra sugrįžusios į tą augimo tempą, kuris buvo prieš pasaulinę krizę, t.y. Ispanijos bendrasis vidaus produktas vėl auga maždaug dvigubai sparčiau nei kaimyninės valstybės.


Viešoji skola ir biudžetas

Atėjo laikas panagrinėti analizuojamų Senojo žemyno atstovių biudžetus. Taigi, nuo pat 2000 metų Italijos biudžetas visuomet buvo deficitinis, t.y. šalis daugiau išleisdavo lėšų nei gaudavo pajamų. Žinomas, pats deficitas lyginant su šalies bendrojo vidaus produkto reikšme procentine išraiška svyruodavo. 2007 metais šios valstybės biudžeto deficitas buvo sumažėjęs iki 1,5 procento bendrojo vidaus produkto vertės, tačiau kilus krizei 2009 metais buvo pašokęs iki 5,2 procento. Vis dėl to vėliau šis neigiamas rodiklis ėmė mažėti ir ši tendencija tęsiasi iki šiol.



Štai Ispanijoje iki 2008 metų padėtis kalbant apie biudžetą buvo geresnė nei prieš tai minėtoje šalyje. Nuo 2005 iki 2007 metų ispanų biudžetas netgi buvo perteklinis, t.y. pajamos viršijo išlaidas. Tačiau prasidėjus pasaulinei krizei padėtis kardinaliai pasikeitė. Ispanijoje biudžetas tapo deficitinis, o pats deficitas lyginant su šalies metinio bendrojo vidaus produkto verte procentine išraiška išsipūtė ir tapo didesnis nei Italijoje, t.y. 2009 metais jis sudarė net vienuolika procentų bendrojo vidaus produkto vertės, arba daugiau nei dvigubai daugiau nei kaimyninėje valstybėje. Nors po to jis irgi pradėjo mažėti, tačiau pats rodiklis ir toliau išliko didesnis nei Italijoje ir ši tendencija išlieka iki šiol.



Dar vienas rodiklis, kurį norėtume panagrinėti ir kuris susijęs su biudžetu - tai valstybės išlaidų ir bendrojo vidaus produkto santykis procentine išraiška. Italijoje šis rodiklis nors ir nedaug, tačiau visą laiką per analizuojamą laikotarpį buvo didesnis nei kitoje Pietų Europos šalyje. Tai reiškia, kad šioje valstybėje per biudžetą perskirstoma didesnė dalis bendrojo vidaus produkto.



Abiejose nagrinėjamose šalyse valstybės išlaidų rodiklis lyginant su bendrojo vidaus produkto verte procentine išraiška pakilo pasaulinės finansų ir ekonominės krizės laikotarpiu. Italijoje šis rodiklis ėmė nuosekliai mažėti nuo pat 2013 metų, o Ispanijoje - metais anksčiau ir abiem atvejais jau faktiškai yra pasiektas tas lygis, kuris buvo iki krizės.



Kalbant apie abiejų šalių viešosios skolos ir bendrojo vidaus produkto santykinį procentinį rodiklį, bendra yra tai, jog nuo šio amžiaus pradžios ir Italijoje ir Ispanijoje jis kito iš esmės identiškai. Tačiau pirmojoje valstybėje šis rodiklis per nagrinėjamą laikotarpį visuomet buvo didesnis. Praėjusiais metais Italijos viešoji skola sudarė net 131,8 procento šios šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertės ir šis rodiklis buvo vienas iš didžiausių Senajame žemyne, kai Ispanijoje jis buvo pastebimai mažesnis ir siekė 98,3 procento. Šio amžiaus pradžioje buvo atitinkamai 105,1 procento ir 58 procentai. Taigi, rodikliai kaip matome abiem atvejais paaugo, tačiau jis labiau pakilo Ispanijoje.



Nuo 2000 metų iki paskutinės pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės pradžios nagrinėjamose valstybėse viešosios skolos ir bendrojo vidaus produkto rodiklis procentine išraiška mažėjo, t.y. Italijoje krito iki 99,8 procento, o kitoje kaimyninėje valstybėje - gerokai labiau, t.y. iki 35,6 procento. Bet prasidėjus krizei jis abiem atvejais ėmė pastebimai augti, t.y. dėl smunkančių ekonomikų ir padidėjusio poreikio skolintis, norint padengti padidėjusius biudžetų deficitus, tačiau Ispanijoje gerokai labiau. Be to, dar vėliau prisidėjo ir euro zonoje kilusi skolų krizė. Taigi, ispanų viešosios skolos ir metinio bendrojo vidaus produkto santykinio rodiklio pikas arba rekordinis lygis buvo pasiektas 2014 metais, t.y. tuomet jis sudarė net 100,4 procento, arba palyginus su prieš krizę buvusiu lygiu pašoko net 2,8 karto, bet per kitus tris metus nors ir nedaug, tačiau jis mažėjo. Italijoje rekordinis lygis buvo pasiektas 2016 metais, t.y. 132 procentai, ir palyginus su 2007 metais, šios šalies viešosios skolos ir bendrojo vidaus produkto santykinis rodiklis pakilo 1,3 karto, arba gerokai mažiau nei prieš tai minėtoje valstybėje.


Infliacija

Pažvelgus į paveikslėlį, kuriame atvaizduoti abiejų Senojo žemyno atstovių metinės infliacijos pokyčiai nuo šio amžiaus pradžios, matome, kad jie iš esmės yra gana panašūs, ir tai nestebina, nes abi valstybės priklauso išsivysčiusių klubui, tad kaip taisyklė, tokiose didelių kainų svyravimų nebūna. Tačiau Ispanijoje vartotojų kainų indekso augimas iš esmės buvo ir yra didesnis.



Pagrindė esmė ta, kad dabartinis kainų prieaugis tiek Italijoje, tiek Ispanijoje yra mažesnis nei buvo prieš 2008 metų pasaulinę krizę ir po jos prieš euro zonos skolų krizę. Būtent minėtų abiejų krizių metu šiose valstybėse pastebimai krito infliacija, kuri kurį laiką vėliau peraugdavo į defliaciją, t.y. metinį kainų kritimą. Pirmuoju atveju tai netruko itin ilgai, tuo tarpu euro zonos skolų krizės metu tai užtruko ilgiau, ir be to, Ispanijoje defliacija arba kainų kritimas visuomet būdavo didesnis.



Kalbant apie maisto kainų pokyčius, tai fazės abiejose Pietų Europos šalyse per analizuojamą laikotarpį iš esmės sutapdavo. Be to, galima teigti, jog maisto kainos tiek augdavo labiau nei bendra infliacija, tiek tuo pačiu defliacijos laikotarpiu krisdavo daugiau. Taip pat galima sakyti, kad dabartinis šios prekių grupės kainų prieaugis irgi yra mažesnis nei buvo prieš paskutinę pasaulinę krizę.


Pirmos dalies trumpos išvados:

Italijos metinio bendrojo vidaus produkto vertė visuomet per nagrinėjamą laikotarpį buvo didesnė už Ispanijos, tačiau pastarosios šalies ekonomika augo sparčiau. Vis dėl to abiejų šalių metinių bendrųjų vidaus produktų vertės dolerine išraiška vis dar nepasiekė prieš krizę 2008 metais buvusių rekordinių lygių;

Dviejuose nagrinėjamuose Pietų Europos šalyse didžioji dalis bendrojo vidaus produkto yra sukuriama paslaugų srityje ir šis rodiklis nuo šio amžiaus pradžios abiem atvejais paaugo;

Nuo 2000 metų pradžios mūsų nagrinėjamose valstybėse gyventojų skaičius padidėjo, tačiau Ispanijoje jis ūgtelėjo labiau, bet kita vertus Italijoje jų visuomet per nagrinėjamą laikotarpį buvo daugiau. Tiesa, abiejose šalyse per pastaruosius kelis metus po pasiekto piko gyvenančių žmonių kiekis kiek smuktelėjo;

Italui tenkanti metinio bendrojo vidaus produkto dalis per analizuojamą laikotarpį visuomet buvo didesnė nei ispanui, tačiau šis rodiklis Ispanijoje nuo šio amžiaus pradžios paaugo, o kaimyninėje valstybėje - krito. Be to, abiejose šalyse rekordas buvo pasiektas 2007 metais, ir iki šiol bendrojo vidaus produkto dalis tenkanti vienam žmogui abiem atvejais yra mažesnė nei prieš krizę;

Per mūsų analizuojamą laikotarpį abiejų Pietų Europos atstovių bendrieji vidaus produktai fiksavo labai panašius pokyčius, kalbant apie augimo ir kritimo fazes, tačiau Ispanijos ekonomika plėtros laikotarpiu iš esmės visuomet augo maždaug dvigubai sparčiau nei kaimyninės valstybės ir ši tendencija vyrauja ir dabar;

Nuo pat 2000 metų italų biudžetas visuomet buvo deficitinis ir Ispanijoje iki 2008 metų pasaulinės krizės padėtis šiuo atžvilgiu buvo geresnė, tačiau po to viskas kardinaliai pakito, t.y. abiejų nagrinėjamų šalių biudžetai iki šiol išlieka deficitiniai, bet per krizę išsipūtę deficitai nuosekliai mažėja ir būtent Italijoje biudžeto deficitas lyginant su bendrojo vidaus produkto verte procentine išraiška jau ilgą laiką yra mažesnis nei kaimyninėje šalyje;

Italijoje per biudžetą yra perskirstoma didesnė bendrojo vidaus produkto dalis, tačiau abiejose analizuojamose šalyse šis rodiklis ūgtelėjo kriziniu laikotarpiu, bet po to ėmė mažėti ir jau faktiškai pasiekė 2007 metais buvusį lygį;

Per nagrinėjamą laikotarpį abiejų Pietų Europos atstovių viešosios skolos ir bendrojo vidaus produkto santykiniai rodikliai procentine išraiška kito identiškai, tačiau Ispanijoje jis svyravo labiau, t.y. prieš krizę krito daugiau, bet kriziniu laikotarpiu pašoko labiau. Vis dėl to italų minimas rodiklis nuo pat 2000 metų visuomet buvo didesnis;

Ispanija ir Italija priklauso išsivysčiusių šalių klubui, tad abiejose valstybėse kainų prieaugiai ir kritimai nebuvo itin dideli ir iš esmės panašūs, tiesa, pirmojoje šalyje kainų svyravimai į abi puses būdavo kiek didesni;

Maisto kainų svyravimas į abi puses nagrinėjamose šalyse iš esmės buvo identiškas ir tuo pačiu didesnis už bendrą infliacijos rodiklį. Dabartinis šių prekių grupių kainų prieaugis yra kuklesnis nei buvo prieš paskutinę pasaulinę krizę.



BUS DAUGIAU.


Dar daugiau informacijos ir straipsnių ekonomikos tematika rasite mūsų tinklapio straipsnių skiltyje Ekonomika (bei nuspaudę šią aktyvuotą nuorodą).