Pradedu naują diskusijų temą, kurioje bus nagrinėjama dabartinė anglo-saksų finansinio modelio būklė, prielaidos susidariusiai likvidumo krizei, bei galimos išeitys.
Diskusijos pavadinimas - Defliacinė depresija - geriausiai atspindi mano lūkesčius dėl G7 valstybių, bei kitų jų partnerių (EU) perspektyvų.
Kviečiu prisijungti prie diskusijos visus, kam rūpi esamos finansinės sistemos funkcionavimo supratimas, bei rūpi esamo finansinio kapitalo išsaugojimas defliacinės depresijos laikais.

Kas yra defliacija ir kaip ji gali įvykti?
Webster'io žodynas apibūdina:
Infliacija - pinigų ir kredito apimties padidėjimas lyginant su apyvartoje esančiomis prekėmis.
Defliacija - pinigų ir kredito apimties sumažėjimas lyginant su apyvartoje esančiomis prekėmis.
Todėl tam kad suprasti infliacijos ir defliacijos esmę - yra būtina suprasti kas yra pinigai ir kas yra kreditas.
Pinigai - tai visuotinai priimtinas keitimosi būdo, vertės išsaugojimo, bei galutinio atsiskaitymo vienetas.
Kreditas gali būti apibūdintas kaip - teisė į pinigus (right to access money).
Kreditas gali priklausyti pinigų savininkui, kuriam bus įteiktas tai patvirtinantis dokumentas - mūsų dienų analogija - atsiskaitomoji sąskaitą banke, patvirtinanti skaičiais kad jus kreditavote banką vienokia ar kitokia suma.
Kreditas taip pat gali būti savininko ar savininko finansinės įstaigos (banko) perduotas trečiems asmenims - skolintojams, kurie sutinka už tai sumokėti aptartą mokėstį - palūkanas - kas yra nurodoma pinigų grąžinimo sutartyje, ir kas tampa skolininko įsipareigojimu - t.y. IOU (aš tau skolingas) arba skola.
Šiolaikinėje ekonomikoje dydžioji kredito dalis yra perskolinama, todėl žmonės dažnai pakeičia žodį "skola" žodžių "kreditas".
Kai pinigų ir kredito apimtys didėja, lyginant su apyvartoje esančiomis prekėmis, santykinė kiekvieno pinigų vieneto vertė krenta, kas sąlygoja prekių brangimą. Ir atvirkščiai, kai pinigų ir kredito apimtis mažėja, lyginant su apyvartoje esančiomis prekėmis, pinigų vieneto vertė kyla. Nors daugumai vartuotojų yra sunku vertinti kainų pokyčius per šią prizmę, viskas vystosi būtent taip - krenta ir kyla pinigų vienetų, o ne prekių vertė.
Dažniausias infliacijos ir defliacijos apibūdinimo nesupratimas (dažnai sutinkamas ir ekonomistų komentaruose) - tai kad infliacija traktuojama kaip kainų didėjimas, o defliacija - kaip kainų mažėjimas, nors iš tiesų tai tera pinigų kiekio apyvartoje atspindis (pasekmė).
Infliacija gali pasireikšti prekių kainos didėjimu - ką plačioji visuomenė ir traktuoja kaip infliaciją arba investicinių aktyvų (VP, NT) kainos didėjimu - kas, dažniausiai, nėra suvokiama kaip infliacija, nors iš esmės nesiskiria nuo prekių brangimo.
1970-ųjų infliacija pasireiškė dramatišku aukso, sidabro ir kitų commodities kainų kilimu.
1980-ųjų ir 1990-ųjų infliacija pasireiškė dramatišku žemės, NT ir akcijų kainų kilimu.
Toks skirtumas, vertinant prekių ir turto infliaciją, kyla dėl visuomenės psichologijos - kai brangsta duona ar pienas - man tai blogai, kai brangsta mano turimas NT arba VP - man tai gerai.
Vykstant defliacijai - kainų dinamika yra paprastesnė nei infliacijos. Paprastai per defliaciją sinchroniškai krenta ir prekių ir turto kainos.

Šauni tema. Iškart ir norėčiau paklausti, Ashaman. Tarkim, infliacijos pažabojimui priemonės lyg ir aiškios: mažinti pinigų kiekį rinkoje, mažinti vartojimą, mažinti/branginti skolinimąsi, mažinti valstybės išlaidas ir t.t.. Klausimas būtų toks - kokios priemonės gali būti naudojamos defliacijai pažaboti? Gi pinigų nepradės daugiau spausdint.

Pradės
Paskutinį kartą modernioj istorijoje defliacinė depresija įvyko Japonijoje 90-ais.
Nikkei vertė sumenko per 3/4, tas pats su NT. Japonijos CB sumažino palūkanų norma iki "O" ir laiko ja panašiame lygyje jau dešimtmetį, skatinant skolinimasi ir investavimą į ekonomiką. To pasekoje išsivystė populiarusis "carry trade'as". Tačiau reikalai kaip buvo problematiški - taip ir lieka iki šiol. Japonija yra kandidatas Nr.1 nukenteti nuo dabartinės krizės, nes ekonomika rusena tik dirbtinai atpigintos valiutos ir eksporto deka. Pradėjus stiprėti JPY ir mažėjant vartojimui pagrindinėse eksporto rinkose - atsirado ir sunkumai. Ir tai tera pradžia, nes struktūrinių pokyčių po 90-ųjų defliacijos Japonija taip ir nepadarė. Bankai buvo iš dalies nacionalizuoti, vengiant bankroto. Blogos paskolos taip ir kamuoja jų balansą.
JAV 1930-ais Ruzveltas išvedė šalį iš defliacinės depresijos tik konfiskavus piliečių auksą ir devalvavus USD per pusę. Buvo paleistos staklės ir šalies fiskalinė politika buvo nukreipta į naujus grandiozinius projektus - pvz.dambų, tiltų statyba ir t.t., finansuojant iš federalinio biudžeto ir didinant federalinį įsiskolinimą.

Ar yra valstybių, kurios nenaudoja anglo-saksų finansinio modelio? Kaip jas paveiks krizė?

Defliacijos prielaidos
Defliacija neatsiranda tuščioje vietoje, nes istoriškai valstybių vadovai linkę infliuoti pinigų pasiūlą, taip uždedant slaptą infliacijos mokestį ant tautos pečių ir visuomet priešinasi defliacijai.
Taigi defliacijos atsiradimui reikalingos prielaidos - socialinės aplinkos (mąstysenos) paremtas prolonguoto kreditavimo periodas (bei kreditavimo atvirkštinė pusė - skolos pri(si)ėmimas).
Hamilton Bolton 1957 metais taip apibūdino savo pastebėjimus:
"Analizuojant JAV depresijas nuo 1830 metų iki šių dienų mane nustebino eilė sutapimų:
1.Visos depresijos buvo sąlygotos perteklinio kredito defliacijos.
2.Kartais perteklinis kreditavimas tęsėsi metų metais kol "burbulas" spogdavo.
3.Dažniausiai kažkokie tai išoriniai veksniai (pvz.valstybės ekonominės politikos nesėkmė) išprovokuodavo krizę, tačiau jos artėjimas buvo jaučiamas kelis mėnesius/metus iki krizės pradžios.
4.Neviena iš krizių nebuvo tokia pat kaip prieš tai buvusios, kas ir apkvailindavo plačiają visuomenę.
5.Kartais panika įvykdavo esant valstybės biudžeto pertekliui (1837), kartais - esant dideliam biudžeto deficitui.
6.Kreditas visuomet lieka kreditų, nežiūrint į tai ar jis yra savaime likviduojamas (geranoriškai grąžinama skola) ar savaime nelikviduojamas (priverstinai išieškoma skolą).
7.Savaime nelikviduojamo kredito defliacija dažniausiai būna daug ženklesnė ir su sunkesnemis pasekmėmis ekonomikai.
Savaime likviduojamas kreditas - tai skola, kurią skolininkas grąžina su palūkanomis per santykinai trumpą, nuo jos atsiradimo, laikotarpį. Gamybinis produktyvumas, kurio didėjimą skatiną šios skolos atriradimas (pvz.verslo įmonės plėtra), generuoja didesnę grąžą ir leidžia atsiskaityti ir už skolą ir padidinti pelną. Toks ciklas didina ekonomikos vertę.
Savaime nelikviduojamas kreditas - tai skola, neturinti ryšio su gamybinių produktyvumu, bei turinti intenciją likti apyvartoje. Kai finansinės institucijos skolina pinigus vartotojų pirkiniams, pvz.: automobilio lizingas, kreditas namo įsygijimui, paskola vertybinių popierių pirkimui, nėra jokio ryšio tarp paskolos ir gamybinio produktyvumo augimo. Tokių paskolų aptarnavimo kaštai gulasi ant pajamų, nesusijusių su šios skolos sukuriama pridetine verte. Tokios skolos dažniausiai yra kontr-produktyvios, nes didina ekonomikos kaštus, o ne vertę.
Jei žmogui reikalingas pigus automobilis tam, kad nuvažiuoti į darbą - paskola tokio automobilio pirkimui prideda vertę prie ekonomikos. Jeigu žmogus nori įsygyti prabangų visuregį tenkinant savo ego (t.y.norą vartoti) pirkinis neprideda vertės prie ekonomikos (nekalbu apie autokoncernų pelnus).
Tokio požiūrio priešininkai sako kad vartojimas skatina gamybą. Tačiau tai yra tik viena medalio pusė. Jie pamiršta apie tokio vartojimo kaštus - t.y. skolos aptarnavimą, kuris apkrauna vartotoja ir kaip grandininė reakcija - mažina galutinį gamybinį produktyvumą.
Artėjant kredito ekspansijos eros pabaigai, visuotinė euforija dominuoja rinkose. Kreditoriai negalvoja apie galimą bankrotą ir laisvai skolina pinigus "silpniems" skolininkams. Skolininkai tuo labiau nelaukia mokumo problemų ir skolinasi vis daugiau ir daugiau, tenkindami norą vartoti.
Defliacija sukelia didelių apimčių priverstinį skolos likvidavimą, nes praktiškai niekas neprognozuoja defliacijos tol, kol ji ateina.

Terminą - anglo-saksų finansinis modelis naudoju vien tam kad pabrežti dabartinės globalios finansų sistemos kilmę. Šį finansinį modelį dabar naudoja didžioji dauguma pasaulio valstybių, kurios ir lemia pasaulio progresą arba regresą globaliai.
Išimtys - tai arabų pasaulis (ir tai nevisas), kur įstatimiškai yra draudžiama imti palūkanas už skolintus pinigus, bei Šiaurės Koreja.

Ashaman,skaitau jusu visas zinutes , niekad nevelu mokintis.Kokia jusu nuomone del kapitalo issaugojimo,tikriausiai tai nori suzinoti daugelis.

Kolkas noriu pademonstuoti 8 metų trukmės investicijų grąžą JAV nuo 1999 iki 2008.
Išvadas nesunkiai padarysite patys. Krizė jau prasidėjo ir svarbiausiai ką jums reiks padaryti - tai išsaugoti savo kapitalą.

As esu linkes pirma priziureti savo darza o tik tada lysti i kaimyno laukus. Davai pirma susitvarkom jau su totaliai nebevaldoma infliacija, o tik paskui sukam galvas su defliacija ir jos sukeltomis ligomis. As suradau vaistus nuo infliacijos, tik deja jie veiksmingi nedaugeliui... Receptas labai paprastas tiesiog reikia uzdarbi pasididinti daugiau nei uzauga infliacija. As savo pajamas pasididinau 3 kartus per paskutinius 2 metus ir infliacija nebesibado. Dar niekada nebuvo taip paprasta uzdirbti pinigu kaip dabar tik reikia pasukti galvas.
Sweikinu Ashaman iniciatyva duoti zmonems ne zuvi, o meskere. Tik kad tie zmones tingi eiti zvejoti, bet skustis ir dejuoti gali i valias. Gaila bet tai yra tiesa, nors ne velnio negaila, nes jei visi bus darbstus gudrus ir protingi KA AS TADA DARYSIU negi liks tik skustis ir dejuoti...

Kodėl prasidėda defliacija?
Kredito ekspansijos trendas susideda iš dviejų komponentų: visuotinis noras skolinti ir skolintis, bei skolininkų gebėjimas grąžinti skolą su palūkanomis. Abu šitie komponentai priklauso nuo (1) žmonių tikėjimo savo jėgomis, t.y. ir kreditoriai ir skolininkai tiki kad skolininkai sugebės grąžinti paskolą, bei (2) nuo gamybinio produktyvumo trendo, kuris arba lengvina arba sunkina skolininkų gebėjimą išmokėti paskolą.
Todėl tol, kol auga žmonių pasitikėjimas savo jėgomis (mokumas), bei gamybinis produktyvumas - kredito apimtis plėčiasi. Kredito apimties plėtra baigiasi kai noro ar/arba galimybės skolintis trendas praranda palaikymą. Kai pasitikėjimas savo jėgomis, bei gamybinis produktyvumas krenta - mažėja ir kreditavimo apimtys.
Defliacija ir depresija turi stiprų psichologinį aspektą. Kai socialinis trendas keičiasi iš visuotinio optimizmo į pesimizmą, kreditoriai, skolininkai, gamintojai ir vartotojai keičia savo veiklos orijentacija nuo plėtros link konservacijos. Kreditoriams taikant labiau konservatyvius standartus - mažėja skolinimo apimtys. Skolininkai irgi tampa konservatyvūs ir skolina mažiau arba iš viso stengiasi nesiskolinti. Gamintojai mažina plėtros planus. O vartotojai pradėda mažiau vartoti ir daugiau taupyti. Toks elgesys mažina pinigų cirkuliacijos greitį ir apverčia prieš tai buvusia pletros kryptį.
Finansinės sistemos gebėjimas atlaikyti vis didėjančio kredito įtaką priklauso nuo ekonomikos našumo. Ankščiau ar veliau yra pasiekiamas taškas kai esamos skolos aptarnavimas - palūkanų mokėjimas, kredito reitingų sekimas, skolininkų mokumo tikrinimas, blogų skolų nurašymas - lėtina ekonomikos plėtrą.
Aukšto įsiskolinimo lygis tampa nepakeliamu kai ekonomikos augimo greitis (BVP) tampa mažesnis nei skolos aptarnavimo kaštai ir kreditoriai atsisako išduoti daugiau kredito esamų skolų aptarnavimo dengimui, t.y. atsisako refinansuoti esamas skolas naujų ir dar didesnių pagalba.
Kai skolos našta ekonomikai tampa per didelė - trendas apsiverčia ir tai sąlygoja skolinimo, gamybos ir vartojimo mažėjimą. Rezultate skolininkai uždirba mažiau pinigų (už kuriuos turi apmokėti jau esamas skolas), kas veda prie didėsnio nemokumo (default).
Nemokumas ir nemokumo baimė formuoja naują psichologinį trendą visuomenėje kas verčia kreditorius dar labiau mažinti kreditavimo apimtys. Išsirutuliuoja žemyn nukreipta, pesimizmo inspiruota spirale, lygiai kaip prieš tai buvusi optimizmo spiralė aukštyn. Rezultate seka skolos likvidavimo lavina - defliacinis kolapsas. Skola gali išnikti 3 būdais: atsiskaitant už ją, restrukturizuojant ją arba skelbiant nemokumą (default). Pirmuoju atvėju vertė nedingsta; antroju - dalis vertės dingsta; trečiuoju - dingsta visa vertė.
Beviltiškos pastangos pritraukti kapitalą skolų dengimui verčia skolininkus parduoti įvairų turtą - akcijas, obligacijas, NT, auksą ir t.t., kas sąlygoja dar ženklesnį šių aktyvų vertės kritimą. Kritimo procesas tęsiasi tol, kol kredito lygis sumažėja iki išgyvenusioms kredito įstaigoms priimtino, bei kolateraliniais aktyvais padengto, lygio.

Nesuprantu,kokį ryšį tavo uždarbio pasididinimas turi su infliacija.Bandyti ir stengtis pasididinti savo uždarbį yra kiekvieno žmogaus tikslas,nepriklausomai,yra ar ne didelė infliacija.Na tavo tris kartus padidėjusios pajamos yra šiai minutei kiek mažesnės,nei trys kartai.Turi minusuoti infliaciją.Ar tave džiugina tik nominalų kiekis?
O gal tu norėjai parašyti,kad padidėjusi infliacija tau padeda daugiau uždirbti?Tada kokiu būdu?Naudodamasis bendra infliacine aplinka didini paslaugų ar prekių kainą?Bet juk infliacijos fone mažėja vartojimas - žmonės nebeįperka tiek,kiek norėtų.Priversti mažinti savo pirkimą ar naudojimąsi paslaugomis.Galų gale ir konkurencija neleidžia be proto išpūsti kainas.Čia nebent būtiniausių prekių monopolis ar karteliniai susitarimai.Bet tai tik gigantų prerogatyva,plius įsikišantis valstybės reguliavimas.

Agata, kiekvieno mūsų uždarbis tiesiogiai proporcingas infliacijai, juk didėjant uždarbiui gerėja mūsų kreditavimo sąlygos, taip iš dalies didiname vartojimą skolintais pinigais.

Beje mane taip pat infliacija papildomai motyvuoja siekti didesnio atlyginimo. Įpratus viską pirkti į skolą žmonės patys to neatsisakys, užburtas ratas, ir tą ratą gali sustabdyti tik pačios kreditavimo įstaigos, sugrieštinant vartojimo kredito išdavimo sąlygas, nutraukti bustų refinansavimą ir pan.

Reali daugelio aktyvų vertė juk defliaciniu laikotarpiu nesumažėja.Tik ji įvardijama kitokiais skaičiais.Tas skirtingas įvardijimas banguojančiai visada kinta - pakyla,sumažėja,vėl pakyla.Jų iškeitimas į pinigus tuo periodu yra nuostolingas.Gali būti priverstinis iškeitimas - nebepajėgimas išlaikyti ar susimokėti mokesčių.Pinigų trūkumas kitoms būtiniausioms reikmėms ar įsipareigojimų įvykdymui.
Lieka pinigų išsaugojimas.Ar aš čia klystu?

tarkime yra du atvejai:
1. namas kainuoja 100lt - po 10 metu jis kainuoja 50lt defliacija
2. namas kainuoja 100lt - po 10 metu jis kainuoja 200lt infliacija

kokia yra šio namo reali verte?
pagal jūsų logika pirmuoju atvėju 100lt, o antruoju 200lt? (kitaip sakant jeigu krenta kaina, tada reali vertė nekrenta, o jei kaina kyla reali vertė irgi kyla )
taigi ka geriau tureti po 10 metu pirmu ir antru atveju pinigus ar namą?

Kažkodėl nenorėčiau su tuo sutikti.Neįžvelgiu čia tiesioginės priklausomybės.
-jei mažėtų įmonių pelnai - iš ko didinti uždarbį?
-jei bankrutuotų nemažai įmonių - bedarbystės padidėjimas - tiesiogiai mažinantis darbo kainą.Pasiūlos/paklausos dėsnis.Juk atlyginimo didėjimą paskutiniu metu lėmė ne vien didesnės vertės sukūrimas,o darbo jėgos trūkumas.
-kiek pamenu paskutinę krizę,atlyginimai nesivijo taip jau labai infliacijos.Kiti faktoriai buvo svarbesni.

Kiek kitokia nuomone..atsiprasau,kad angliskai,nesu toks geras vertejas i lietuviu kalba kaip ashaman.Atkreipkit demesi i paskutini sakini...

Two Opposing Forces; Deflation & Inflation
The size of the debt bubble today is approx. $30 trillion(3) . Since the lion’s share of that bubble
was created via the “Financial Cartel” by approving, re-packaging, and selling “toxic-waste” poor
quality loans, they along with all those owning inflated bubble assets will suffer the valuation
contraction (deflation) as loans default and the horrific liquidity expansion reverses (deflation)
back to an equilibrium. HOWEVER, the political forces will be out in earnest encouraging the
Central Bank to start winding up Ben Bernanke’s infamous helicopter to monetize debt (inflation)
at extraordinary rates, but there is a huge problem with conducting this rescue operation under
today’s conditions. Those holding massive dollars and dollar-based assets all over the world will
have a real issue with their stake withering in value (deflation) proportional to the rate of money
printing (inflation). They will “get it”…! As they “get it” on a visible scale, they will be
motivated to dump the dollars and dollar based assets (deflation) before they become totally
worthless. This much more powerful market force of those who “get it” will facilitate a
downward spiraling asset devaluation UNTIL the inflated asset bubbles have shrunk significantly
enough (deflation) and the rate of money printing (inflation) by the less powerful Central Bank
finally overwhelms the slowing rate of asset devaluation. I anticipate this will be 1-3 years.
Ultimately, the hyperinflation will dominate goods and services, all assets, and even the family pets.

xzxzx
nei defliaciniai,nei infliaciniai periodai,nei krizės nesitęsia amžinybę.
Man tas tavo skaičiavimas kažkoks beprasmis.10 metų periodas ir tie patys litukai...Juk tokiam laikotarpyje įsipina ir pinigų masės padidėjimas,ir dar kas tik nori...Abejoju,ar netgi viską įmanoma numatyti.Jei būtų įmanoma,žmonės nesusidurtų su problemomis.
O namas ir lieka namu.Tik kažkoks amortizacinis nusidėvėjimas ir galbūt vertės padidėjimas dėl vietos,kuri per tą laikotarpį gali tapti vertingesne(čia nebūtinai).


Ir namai,ir pinigai skirtingais laikotarpiais turi skirtingą vertę.Namai - pagal to laikotarpio kainas,pinigai - pagal perkamąją galią.

hm, taigi, tarkim jus nusiperkate namą uz 100lt (investavimui, o ne gyvenimui) po 10 metų jis kainuoja jau 50lt. Akivaizdu, kad jūsų sprenddimas buvo blogas, nes dabar turit 50lt vertės turtą, o nieko nedarydama būtumėte turėjusi 100lt (kaip pakito kitų prekių kainos yra visiškai nesvarbu) Ir manau tokiu atveju teginys "nei defliaciniai,nei infliaciniai periodai,nei krizės nesitęsia amžinybę." jūsų nepaguostų.

"Ir namai,ir pinigai skirtingais laikotarpiais turi skirtingą vertę". Šiuo atvėju pinigai yra vertingesni.

"Reali daugelio aktyvų vertė juk defliaciniu laikotarpiu nesumažėja." kaip jūs galėtumėte pagrįsti šį savo teiginį?

Vertė priklauso nuo to kas yra traktuojama kaip vertė. O tai skirtingais laikotarpiais skiriasi.
Namas kuriame gyvenu - turi namų pastogės, tvirtovės, šeimos "židinio" vertė. Ir nėra skirtumo ar šiandien jis kainuoja 100 Lt ar rytoj kainuos 50 Lt ar milijoną - jo paskirtis lieka ta pati.
Namas kuri nupirkau spekuliaciniais tikslais yra kas kita. Tai investicija kuri turi generuoti grąžą. Ir grąža negali būti mažesnė nei kredito įstaigų mokamos palūkanos, nes kitaip jus pradirbate savo kapitalą.
Namas kuri nupirkau kaip infliacijos hedge'ą, nes bijojau pinigų nuvertėjimo gali būti traktuojamas kaip investiciją į ilgalaikį turtą, bet tuomet jis turi generuoti grąžą kurios užtektu būtinai renovacijai.
Pinigams galioja tos pačios taisyklės - jus arba stengiatės užtikrinti grąžą kuri pranoks infliaciją arba stengiatės išlaikyti kapitalą nekreipiant demėsio į vartotojišką infliaciją, nes manote kad vyksta defliacija.
Taigi - viskas priklauso nuo investicijos tikslo.