to Nepiktas

to lorpak

jaja

Yra šito reikalo ir daugiau kvapų:
-besiginčijantieji turi būti dar ir turtingi,labai turtingi arba beprotiškai turtingi jei matuosime laiko masteliu reikalingu vis naujiems papildomiems įrodymams surasti,kad nugalėti ginče.Jei dirstelėsim į žmonijos civilizacijas,tai nebuitiniai ginčai,tame tarpe ir pereinantys į sofistiką ir visišką mistiką-visuomet buvo turtingųjų luomų privilegija.
-tikiuosi šiuolaikiniai žmogeliai nesam tiek primityvūs ir negalvojame,kad atsakymų į mums rūpimus klausimus neieškojo tie patys šumerai,senovės egiptiečiai,babiloniečiai,olmekai,majai,asirai ir t.t.,ir be abejo senovės graikai,romėnai,kinijos cinai,renesanso mastytojai ir šviečiamojo amžiaus volterai,franklinai bei vašingtonai...
Taigi,paradoksas tai,kad atsakymai dažniausiai jau seniai surasti ir sąmoningai ar nesamoningai, o neretai ir nusikalstamai pamiršti dešimtis ar šimtus kartų.Todėl ir turime suvokti,kad mūsų sunkiai atrastos tiesos gali būti jau tūkstantį kartų peršvinkusios ir lygiai taip pat žaibu atsidurti minčių savartyne.
Tai pasakiau tik tam,kad būtų galima lengviau pasimatuoti ginčo,ar diskusijos įkarštį.

Šiame "Filosofijos" skyrelyje aš teliečiu tik atskirą žmogų, ne valstybes ar civilizacijas
Bet...kaip ne keista..."turtingi" ir čia galioja Tik ne materialiai.
o "nugalėtas ginče" šiuo atveju būna laimėtoju. Nes jis "gauna"


Suprantama, kad visada ir visais laikais kažkas kažko ieškojo. Bet nuo to mes - nei tu, nei aš- nebūsime sotūs. Kiekvienas atskiras žmogus pats turi "atrasti". Tai gal ir vadinasi gyvenimu. Svetimo gyvenimo nei galėtume, nei norime gyventi.


Tuo esu tikra. Bet tik suradus iš naujo, tą gali suprasti.

Tą kažkada supratau gana juokingomis aplinkybėmis. Karts paskaitinėdavau žymių, skirtingų laikmečių filosofų minčių. Ir kažkaip apibendrinau - " yra daug neblogų, bet yra ir šlamšto"
Jooo...šimtmečiais išsaugotos, kažkieno užrašytos, po to dar peržiūrėtos naujam leidiniui mintys, o aš įvertinau tai "šlamštu" Tiesiog nepribrendau iki to Nesuradau to dar pati.

O dabar jau antrą kartą pastebėjau, jog kelias į jų atradimą palengvėja "ginčo" būdu. Kai tas pats atsitinka antrą kartą, aš to nebelaikau atsitiktinumu, o nauju "suradimu"

ka gauna ginco Nugaletojas, be iliuzines savivertes (EGO) padidejimo - tai niekaip negaliu suprast .

yra faktai. jie visada neutralus. del ju gincytis...
toliau seka nuomones, faktu ir net nuomoniu interpretavimai. o cia - skonio reikalas.
suprantu, kai vieno nuomone tokia - kito anokia. galima paprastai, neutraliai, isdestyti nuomones ( kurios visada subjektyvios) ir jei yra noras - paieskoti trecios bendros nuomones.
gincas jau pagal savo apibrezima, slepia neigiama energija, kuri kaip zinia, naudos dar niekados nedave ir neduos. nebent nauda - stiprinti EGO.
kam gincytis del skonio?

Ginčai neturi prasmės. Senai tą supratau, bet vistiek jiems eikvoju laiką. Kodėl? Man jie naudingi tik tiek, kad laidžia pažinti žmogų. Besiginčydamas su juo aš daug sužinau apie jo b0do savybes: sužinau kiek jis yra apsiskaitęs, kaip stipriai gina savo nuomonę, ar lengva jį palaužti, na ir galiauai sužinau jo ribas kur prasideda keiksmažodžiai...

Gauna galimybę "nebūti tarp ligonių". Tai yra daug.

siaip yra tokia taisykle - ko bijai, ta jau turi

"gincas jau pagal savo apibrezima, slepia neigiama energija, kuri kaip zinia, naudos dar niekados nedave ir neduos. nebent nauda - stiprinti EGO."

Pilnai suprantu, jog sunku suprasti šio išsireiškimo "nebūti tarp ligonių" prasmę, nedalyvavus diskusijoje, kai ji buvo parašyta.

Skaitydama knygą, aš pasakiau, jog skaitau todėl, jog šis žmogus man įrodė, kad aš buvau neteisi ir už tai aš jį gerbiu ir vertinu.
Aš buvau "nugalėta", bet "gavau".

Skaitant knygą, man iškilo neaiškių klausimų. Su sienomis aš nekalbu, todėl paklausiau šito šalia savęs esančio žmogaus. Po kažkurio diskutavimo laiko išgirdau - "Mes kaip Hitleris su Stalinu per Antrąjį Pasaulinį karą" ( ) Išties, kažkas panašaus gavosi Aš lyg ir likau "nugalėtoja". Ir taip pat "gavau" ()...bent užuomazgą "nebūti tarp ligonių".

Akademinės vadovėlinės tiesos ginamos labai aršiai. Aš lygiai taip pat kažkada gyniau

Bet tas pats dalykas, perleistas per kitokią prizmę, gali turėti ne vieną spindulį. Pirminis "dalykas" - akademinė vadovėlinė medžiaga - nepaneigiama. Ji gali turėti ne vieną spalvą.

Štai šito aš nesuprantu - nauda tai, ar nenauda.
Apie tai jau esu rašiusi. Gavau patarimą perskaityti kalną knygų EGO klausimais.

tik skaityk ne EGO parasytas knygas, tada suprasi, kas gi ego per daiktaas.

Aš vadovėlių nebeskaitau. Pritrūkstu kantrybės - visada baigiasi tuo pačiu ...
Pakankamai jau jų perskaičiau, kai pagrindinis darbas buvo vadovėlių skaitymas.

Mastau :kodel as dalyvauju siuose ar kituose ,,gincuose" (diskusijose) ? Kartais pasitaiko protingu minciu.Jos privercia susimastyti apie ka nors, apie ka anksciau nesusimastydavai, arba kaip nors kitaip galvojai.
Bet tokiuose nepazistamu zmoniu forumuose tai sunku susigaudyt, kas cia ko ,,vertas" (mano akimis ziurint), na, is ko as galeciau ko nors pasimokyti.
Gyvenime paprasciau - yra zmones , kuriuos as mokinu, o yra zmones, kurie mane mokina.O dar dazniau vienoj srity as mokinu, o kitoj - mane.Daugmaz zinau savo pazistamu galimybes ,zinau, kuo tiketi, kuo ne,kas man autoritetas, o kas ne.
Tai padeda gyvent. Pvz, vienu tarpu neturejau laiko ir noro gilintis i politika, tai kai reikdavo prabalsuot kokiuose nors , pvz, savivaldybiu rinkimuose, pasiklausdavau savo drauges mamos : jos paziuros buvo kaip mano, bet ji klausydavosi radijo, skaitydavo laikrascius ir pan, tai kaip ji pasakydavo, taip ir prabalsuodavau Patogu.
Arba turiu drauga fizika, jo tikrai labai astrus ir aiskus protas, tai kokiais nors abstrakciais klausimais as klausiu jo nuomones, na, pvz, paklausiau jo, kokia tikimybe, kad ivyks kokia nors banku srity diversija, ir ,,internetiniai" pinigai dings. Jis pagalvojo pagalvojo ir pasake : ,,maza.Prilyginciau keliu sistemai- imanoma viena kelia susprogdint, ar net kelis - bet ne visus iskart..."

na, nezinau, ar as cia i tema pasisakiau, tiesiog pagalvojau - kokia prasme gincuose ir diskusijose?

O prie ko cia ego?

Ir aš nesuprantu
Jei tas "ginčas" mano pačioje pradžioje įvardintas kiek kitokiu pavadinimu, nors savo esme - tas pats.
Jei jame nėra tikro pykčio (tik emociniai plyksniai)?
Iš kur ta neigiama energija? Jei galutinis rezultatas yra abipusiai geras.

prie visko EGO
EGO - savo tapatybes jausmo (tai esu as ) isvedimas is proto turinio - minciu ir emociju. taip sukuriamas iliuzinis as. kuris su tuo, kas TU ESI - neturi nieko bendro. tai tarsi susikurimas, kompiuteriniame zaidime personazo, ir tapimas tuo personazu, uzmirstant, jog tu nesi personazas. kai tik susitapatini su iliuziniu as - EGO, tavo tikrove tampa iskreipta. viska matai pro EGO akinius, pradedi gyventi iliuzijoje - proto sukurtoje konceptualioje realybeje. iliuzija tau tampa tikrove. tu pameti save. save kildini is proto veiklos (minciu ir emociju). kadangi tu susitapatini su iliuzija, meile, laime, dziaugsmas * tau tampa praktiskai nepasiekiami. lieka tik ju trumpalaikes imitacijos - EGO meile, visada salygine - mylesiu jei........... stengiesi save rasti praeityje bei ateityje...
tokia jau musu civilizacija, jog praktiskai visi yra susitapatine su EGO. mano tikslas ir ne tik mano ir yra atsitapatinti nuo EGO, nuo iliuzinio proto sukurto as. tapti savimi, o ne kazkuo dirbtiniu. tai nepasiekiama per sekunde. tai ir yra kelias i save.
EGO neislieka dabartyje. o apie dabarti, kas tai yra, tu negali sumastyti nieko. tu gali tik buti dabartyje. kad ir kiek kas aiskintu koks yra kriauses skonis, kokia chemine formule - taciau koks yra kriauses skonis istikruju, suzinosi tik jos paragaves. tai ir su dabartimi - kas tai yra, suzinosi tik budamas dabar, o ne mastydams apie tai.
protas to nesupras. tai gali suprasti ti TU.

ego klausia - "prie ko cia ego?"...

Taip - atsikąsiu, sukramtysiu, nurysiu... ir pasakysiu -skanu.
Taip - išgirsiu mintį(atsikąsiu), sukramtysiu(pasiginčysiu), suvoksiu(nurysiu)...ir pasakysiu - vertinga(skanu).

Taip, žinoma.
Tai realaus gyvenimo pagrindas.
Žmonijos progresas prasidėjo tada, kai atsirado darbo pasidalinimas.
Į tai, kurioje srityje aš pasitikiu kitu žmogumi, aš nė nesigilinu. Tai per didelė prabanga sau leisti, esant tokiems gyvenimo tempams. Bet kartais prireikia dviejų galvų - abiems galvoms Na,o toliau kiekviena galva vėl "užsiima savo reikalais"


Bet iki to taip pat eina kelias. Jį reikia nueiti. Kartais net kažkokį druskos kiekį kartu suvalgyti. Su vienais daugiau, su kitais pakanka mažiau. Bet tai vienas iš patikimiausių būdų.


Taip.
Ir dar - diskusijos realiame gyvenime užima žymiai daugiau laiko. Jo mums trūksta. Nenutrauksi diskusijos staiga pagal laikrodį. Tai nemandagu ir nežmogiška.
Čia užėjai ir išėjai pagal galimybes ar poreikį. Netgi kaip pertraukėlė tarp kito darbo - tai netgi atitinka trumpalaikį fazės pakeitimą, kažkokios monotonijos tarp darbo ar mąstymo nutraukimą.
Ir tuo pačiu lygiagrečiai "dirbi du darbus". Ir darbą dirbi, ir pafilosofuoji Kažkaip nelabai susidaro sąlygos atskirai pasitraukti filosofuoti kad ir su knygomis
Galiausiai vienam ir neįdomu filosofuoti. Ar nebandei kada nors tą pačią knygą skaityti su kažkuo daugmaž vienu metu? Nauda ir vertė iš tokio skaitymo žymiai didesnė. Su knygos autoriumi juk nepadiskutuosi. O diskusija permeta mintį iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę.