to Hugo 27

Tai kodel niekas nepradejo ikiteisminio tyrimo uz netinkamu pareigų, padarius didele zala, atlikima?

klaustukas, gi pradejo

O nepradejo todel, kad niekas su pareiskimu nesikreipe.

o tai ramono 'truktelejimas' nesusijes cia?

Gal suprasit link kur vedu ...
http://www.delfi.lt/news/daily/crime/kauno-zudyniu-byloje-teismas-nukentejusiaisiais-pripazino-lstankunaite-ir-jos-tevus.d?id=60281099

http://www.investuotoju.lt/?Article=4459
Nekas...

Sveiki.
O kas gal žinote koks vertybiniu popierių likimas, jei jie buvo laikomi "Snore", kuriuo kaip maklerine buvo naudojamasi? Ne pačio Snoro akcijos, bet kitų įmonių akcijos.

O tai koks sikart pagrindas? Kaip teisejas atsake i apeliacinio skundo argumentus?

Itariu, argumentai tie patys. Mistine nuosavybe. I kitus terminus/istatymus teismui nusispjaut. Prie ko cia ta kreditoriu eile, kai 'nedelsiant grazinti' isigaliojo lapkricio 22d?! Gerai daiva sako, be es isaiskinimu, jei tokiu reiks, nebus apseita. Tada galejo ir indeliu negrazint. Gi banko 'nuosavybe' ar jau ne? Sutinku, draudimas, bet naujos @ emisijos 'draudimu' yra istatymas apie istatinio kapitalo didinimo tvarka,kur juoda ant balto parasyta, kam kokia nuosavybe ir kada atsiranda. Reik but visiskam ...., jog to neperskaityt

POLITINĖSE bylose teisiniai argumentai negalioja, bet galioja pagrindinis partškolos dėstytojos postulatas - "тот прав, у кого больше прав". Su Lietuvos teismų " korupcine bala" viskas aišku - laikas ruoštis plaukti į "neutralius vandenis".

Vis tik man idomu, kodel kitose bylose apie ta nuosavybe 'pamirstama'. Juk, kaip teigia teismas, inesi i kasa ir 'mano'. Neziurint nieko keista logika, vienok

Anglas, nėr ko piktintis. Juk didžioji dauguma civilinių bylų yra eilinės "ūkinės-finansinės" - todėl joms paprastai stengiamasi taikyti galiojančias įstatymų normas ir protingumo, sąžiningumo kriterijus. Kadangi mes (smulkūs emisininkai) "politiškai nesusipratę" ir nenorime būti aukojami kartu su A&B "vardan tos...", tai mums, savaime suprantama, šios normos ir kriterijai netaikomi.

Cia emisijos sprendimas:

apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3743-611/2012 pagal minėtų ieškovų ieškinius atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankui SNORAS, atsakovui pagal ieškovo JFP Investments (SICAV) plc, veikiančio už JFP Emerging Europe Momentum Fund, ir trečiajam asmeniui pagal kitų ieškovų ieškinį akcinei bendrovei bankui Finasta dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir įpareigojimo grąžinti lėšas, įmokėtas už negaliojančią atsakovo akcijų emisiją.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti kiekvieno iš jų nuosavybės teisę į lėšas, įmokėtas į AB banke Finasta atidarytą kaupiamąją sąskaitą Nr. LT98 7050 0220 0000 0005 pagal akcijų pasirašymo sutartis, sudarytas tarp ieškovų ir atsakovo BAB banko SNORAS dėl šio banko 2010 m. gruodžio 21 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu išleistų paprastųjų vardinių 1 lito nominalios vertės akcijų įsigijimo, pripažinti ieškovų teisę į šių lėšų grąžinimą, priteisti ieškovams jų įmokėtas sumas ir įpareigoti atsakovą BAB banką SNORAS duoti nurodymą AB bankui Finasta grąžinti kiekvienam ieškovui jų įmokėtas lėšas pagal akcijų pasirašymo sutartis. Bendra ieškovų reikalavimų suma – 91 951 874,83 Lt. Ieškovas AB „Hanner“ taip pat prašė priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio, o ieškovas Dainius Židanavičius 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. JFP Investments (SICAV) plc, veikiantis už JFP Emerging Europe Momentum Fund, prašė įpareigoti AB banką Finasta pervesti jo įmokėtą sumą į ieškovo nurodytą sąskaitą bei priteisti iš atsakovo AB banko Finasta 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo
Ieškovai nurodė, kad 2010 m. gruodžio 21 d. vykusiame neeiliniame visuotiniame atsakovo AB banko SNORAS akcininkų susirinkime buvo nuspręsta padidinti atsakovo įstatinį kapitalą nuo 494 217 107 Lt iki 874 300 000 Lt, išleidžiant 380 082 893 paprastąsias vardines 1 lito nominalios vertės akcijas. Vertybinių popierių komisija 2011 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2K-18 patvirtino šių leidžiamų vertybinių popierių prospektą (toliau – prospektas), o 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 2K-63 šio prospekto priedą.
Ieškovai pasirašė su atsakovu BAB banku SNORAS akcijų pasirašymo sutartis ir savo ketinimų įsigyti naujai išleidžiamos emisijos akcijų užtikrinimui įnešė į atsakovo vardu AB banke Finasta atidarytą kaupiamąją sąskaitą Nr. LT98 7050 0220 0000 0005 lėšas už perkamas akcijas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1329 atsakovo akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams (pagal Finansinio tvarumo įstatymo 2 str. 1 d. 5 p. ir IV šio įstatymo skirsnį), o atsakovui buvo pritaikyta dalis Bankų įstatymo (toliau tekste - BĮ) 72 straipsnio nurodytų poveikio priemonių. Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu atsisakė išduoti leidimą registruoti atsakovo įstatų pakeitimą dėl kapitalo didinimo, o 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu atšaukė atsakovo banko licenciją. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. įsiteisėjusia nutartimi atsakovui buvo iškelta bankroto byla.
Ieškovų teigimu, dėl minėtų aplinkybių banko įstatų pakeitimas ir kapitalo didinimas tapo neįmanomas, todėl ieškovų įmokėtos už akcijas lėšos tapo grąžintinomis. Ieškovai nurodė, kad jų įmokėtos lėšos netapo atsakovo turto dalimi, jos šiuo metu priklauso ieškovams ir privalo būti jiems perduotos. Ieškovų vertinimu, BĮ 41 straipsnio 4, 5 ir 8 dalys numato įmokėtų lėšų atskyrimo nuo atsakovo turto principą, nes šios lėšos turi būti kaupiamos kredito įstaigoje tam tikslui atidarytoje sąskaitoje ir gali būti atsakovo naudojamos tik po įstatų pakeitimo įregistravimo, o tai reiškia, jog pagal akcijų pasirašymo sutartis įmokėtos lėšos nėra banko turtas tol, kol netampa įstatinio kapitalo dalimi ir būtent todėl turi būti laikomos atskirai nuo banko turto. Ieškovų teigimu, lėšų įmokėjimo momentas nesutampa su tų lėšų perėjimo bankui momentu. BĮ 41 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas reiškia, kad įstatymu imperatyviai nustatomos tik dvi emisijos proceso pabaigos pasekmės ir jos kyla priklausomai nuo to, ar banko įstatai yra įregistruojami per įstatymo nustatytą terminą. Neįregistravus įstatų pakeitimo, įmokėtos lėšos grįžta pas jas įmokėjusį asmenį (jų savininką), priešingu atveju – konvertuojamos į akcijas. Po tokios konvertacijos lėšas įmokėjęs asmuo tampa akcijų savininku, o įmoka tampa banko turto dalimi. Ieškovai nurodė, kad akcijų pasirašymo sutartis – sąlyginis banko akcijų įsigijimo sandoris, pagal kurį nuosavybės teisė į už akcijas įmokėtas lėšas bankui pereina po įstatyme nurodytos sąlygos įvykdymo, t.y. įstatų pakeitimo įregistravimo. Neatsiradus įstatyme nustatytai sąlygai, sutartys laikomos neįvykusiomis ir atsakovas neįgijo nuosavybės teisės į ieškovų įmokėtas lėšas. Ieškovų vertinimu, nepaisant to, kad lėšos laikomos atsakovo sąskaitoje, tai nekeičia jų teisinio statuso ir jų priklausomybės režimo.
Ieškovai taip pat pažymėjo, kad aplinkybę, jog į atsakovo vardu AB banke Finasta įmokėtos lėšos nėra atsakovo nuosavybė, patvirtina ir Vertybinių popierių komisijos 2011 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2K-18 patvirtintos vertybinių popierių prospekto 1.3 dalies nuostatos, numatančios, kad investuotojai į emitento akcijas patiria tik pinigų užšaldymo riziką tuo atveju, jei emitento įstatų pakeitimai, susiję su kapitalo padidėjimu, nebus pateikti įregistruoti Juridinių asmenų registre iki 2011 m. gruodžio 21 d., visos įmokos bus grąžintos į investuotojų nurodytas banko sąskaitas. Ieškovų teigimu, CK 4.49 straipsnio 1 dalies norma, nustatanti momentą, nuo kurio daikto įgijėjas įgyja nuosavybės teisę, taikoma ir nustatant pinigų nuosavybės teisės pasibaigimo bei atsiradimo momentą. Ieškovų vertinimu, nors pinigai ir nėra daiktai pagal CK 1.97 straipsnio 1 dalį, 4.1 straipsnį, tačiau jie laikytini turtu plačiąja prasme, o CK 4.49 straipsnio norma taikoma turtui apskritai. Kaupiamojoje sąskaitoje esančios lėšos gali būti perduotos naudotis įstatinį kapitalą didinančiam bankui tik įregistravus atitinkamus įstatų pakeitimus, o iki šio momento lėšų perdavimas draudžiamas. Tik įregistravus pakeistus AB banko SNORAS įstatus, būtų kilusi pareiga AB bankui Finasta realiai perduoti atsakovui už akcijas įmokėtas lėšas, o ieškovams įsigyti akcijas.
Atsakovas BAB bankas SNORAS atsiliepimu prašo ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad BĮ 41 straipsnio 8 dalyje numatytas apribojimas už banko akcijas sumokėtas ir kaupiamas kredito įstaigoje lėšas naudoti tik įregistravus įstatų pakeitimus, susijusius su įstatinio kapitalo didinimu, nereiškia, jog ieškovai neprarado nuosavybės teisės į įmokėtas lėšas. Atsakovo teigimu, ieškovams apmokėjus už akcijas, pervedant į atsakovo vardu atidarytą kaupiamąją sąskaitą AB banke Finasta, nuosavybės teisė į ginčo lėšas nuo jų įskaitymo į atsakovo sąskaitą momento perėjo atsakovui. Priešingu atveju, jeigu sumokėtos už akcijas lėšos nebūtų perėjusios atsakovui nuosavybėn, jis nebūtų galėjęs kreiptis į Lietuvos banką dėl leidimo įregistruoti banko įstatų pakeitimus ir pateikti Juridinių asmenų registrui. Atsakovas pažymėjo, kad BĮ 41 straipsnio 4 ir 8 dalyse nėra nustatytas sąlyginis lėšų deponavimo į kaupiamąją sąskaitą režimas, kuris lemia tai, kad ieškovai neišsaugojo nuosavybės teisės į sąskaitą įmokėtų lėšų atžvilgiu, ir nėra jokio teisėto pagrindo lėšų, kurios bus naudojamos didinant banko įstatinį kapitalą, kaupimo kitame negu įstatinį kapitalą siekiančiame pasididinti banke, traktuoti kaip sukuriančio subjektines teises atskiriems būsimiems akcininkams. Be to, atsakovas pažymėjo, kad valstybei įsigyjant banko akcijas ar jas paimant visuomenės poreikiams, BĮ 5 straipsnio 2 -8 dalys, 23 straipsnio 1 dalis, 24, 25 straipsniai, 41 straipsnio 4 ir 8 dalių nuostatos netaikomos.
Atsakovas pagal ieškovo JFP Investments (SICAV) plc, veikiančio už JFP Emerging Europe Momentum Fund, ieškinį ir trečiasis asmuo atsakovo pusėje pagal kitų ieškovų ieškinį AB bankas FINASTA nurodė, kad ieškovų ieškiniai turi būti atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinius atmetė.
Teismas, spęsdamas, byloje iškilusį ginčą nurodė, kad didinant banko įstatinį kapitalą, tiek kiek nereguliuoja BĮ, taikomos Akcinių bendrovių įstatymo (toliau tekste - ABĮ) normos. Teismas sprendė, kad klausimų, susijusių su akcijų pasirašymo sutarčių sudarymu, su akcijų apmokėjimo tvarka ir nuosavybės teisių į už akcijas įmokėtas lėšas perėjimu BĮ nereglamentuoja, todėl, turi būti taikomos atitinkamos ABĮ normos. ABĮ 45 straipsnio 10 dalies norma, numato, jog akcijos laikomos apmokėtomis, kai jas pasirašęs asmuo įmoka paskutinį piniginį įnašą bendrovės (nagrinėjamu atveju banko) nuosavybėn. Teismas sistemiškai įvertinęs BĮ 41 straipsnio 1 dalį ir ABĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalį bei 45 straipsnio 8 dalį padarė išvadą, jog banko naujai išleidžiamos akcijos įstatinio kapitalo didinimo atveju turi būti apmokėtos iki banko kreipimosi į priežiūros instituciją dėl leidimo didinti įstatinį kapitalą, o apmokėtomis jos laikomos tik tuomet, kai lėšos už akcijas perduodamos banko nuosavybėn. Teismas nustatė, kad ieškovai pagal su atsakovu pasirašytas akcijų pasirašymo sutartis įmokėjo lėšas į atsakovo vardu atidarytą sąskaitą, todėl atitinkamai nuo įmokėjimo momento nuosavybės teisės į įmokėtas už pasirašomas akcijas lėšas perėjo atsakovui. Be to, teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisės pasikeitimą patvirtina ir CK 4.49 straipsnio 1 dalis, nes tarp ieškovų ir atsakovo sudarytos akcijų pasirašymo sutartys nenustatė lėšų nuosavybės teisės pasikeitimo momento, t.y. nenumatė kitokio nuosavybės teisės pasikeitimo režimo nei numato minėta norma. Todėl teismas ieškovų argumentą, kad jie išsaugojo nuosavybės teises į už įgyjamas akcijas sumokėtas lėšas, laikė nepagrįstu.
Teismas įvertinęs BĮ 41 straipsnio 8 dalį, nustatančią, kad už banko akcijas sumokėtos lėšos kaupiamos kredito įstaigoje, <∙∙∙>, tam tikslui atidarytoje sąskaitoje, o sukauptas lėšas bankas turi teisę naudoti tik banką įsteigus ar įregistravus įstatų pakeitimus, susijusius su įstatinio kapitalo didinimu, laikė, kad minėta teisės norma nedraudžia atidaryti joje minimą kaupiamąją sąskaitą pačiame įstatinį kapitalą didinančiame banke. BĮ 41 straipsnio 8 dalyje numatytas draudimas naudoti už banko akcijas sumokėtas lėšas iki įstatinio kapitalo padidinimo įregistravimo Juridinių asmenų registre, teismo nuomone, reiškia įstatinį kapitalą didinančio banko nuosavybės teisių įstatyminį ribojimą, siekiant užtikrinti, kad į viešą apyvartą ir banko veikloje nebūtų naudojamos lėšos, prieš tai nepatikrinus jų kilmės, tačiau nepanaikina banko nuosavybės teisių į tokioje sąskaitoje sukauptas lėšas.
Teismas sutiko su ieškovų argumentu, kad akcijų pasirašymo sutartys pagal savo teisinę prigimtį yra sąlyginės, nes tik atsiradus įstatyme nurodytai sąlygai (įstatų dėl įstatinio kapitalo padidinimo įregistravimui Juridinių asmenų registre), sutartys gali laikomos visiškai įvykdytomis, tačiau teismo vertinimu, tai susiję su akcijų perdavimo investuotojams atsakovo pareiga ir neįtakoja nuosavybės teisės į už akcijas įmokėtas lėšas perėjimo momento.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bankroto bylos iškėlimo dieną atsakovas buvo ieškovų sumokėtų pinigų savininkas, t.y. jos buvo atsakovo turto dalimi, o nuo 2011 m. gruodžio 20 d. netekus galios atsakovo 2010 m. gruodžio 21 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimui dėl įstatinio kapitalo didinimo, ieškovai turi teisę reikalauti grąžinti už akcijas įmokėtas lėšas Įmonių bankroto įstatymo ir BĮ 85 straipsnio nustatyta tvarka.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovai apeliaciniais skundais prašo panaikinti 2012 m. birželio 27 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškovų reikalavimus tenkinti. Apeliantai Vytautas Šyvys bei JFP Investments (SICAV) plc, veikiantis už JFP Emerging Europe Momentum Fund, bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas byloje kilusį ginčą nepagrįstai taikė ABĮ nuostatas, reglamentuojančias akcijų apmokėjimo tvarką ir ypatumus, neatsižvelgdamas į tai, kad banko įstatinio kapitalo didinimą, akcijų apmokėjimą, reglamentuoja specialios BĮ normos, kurios numato tik bankams būdingus emisijos proceso principus. Apeliantų teigimu, ABĮ nuostatos, sprendžiant bankų įstatinio kapitalo didinimo klausimus, negali būti taikomos pažodžiui, kaip padarė pirmosios instancijos teismas, nes bankų įstatinis kapitalas negali būti didinamas nepiniginiais įnašais, be to BĮ 41 straipsnio 8 dalis numato specialią akcijų apmokėjimo tvarką. Apeliantų vertinimu, ginčo atveju siekiant nustatyti lėšų nuosavybės teisės perėjimo momentą bankui pagal pasirašytas akcijų pasirašymo sutartis yra būtina sistemiškai taikyti BĮ ir ABĮ nuostatas, įvertinus specialiosios ir bendrosios teisės normos santykį, reguliavimo tikslus ir turinį.
2. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl ieškovų lėšų įmokėtų už perkamas akcijas nuosavybės atsakovui perėjimo momento, apeliantų vertinimu, nepagrįstai taikė ABĮ 45 straipsnio 10 dalies nuostatas, numatančias, jog akcijos laikomos apmokėtomis, kai jas pasirašęs asmuo įmoka paskutinį piniginį įnašą bendrovės (nagrinėjamu atveju banko) nuosavybėn ir laikė, kad nuo įmokėjimo momento nuosavybės teisės į įmokėtas lėšas perėjo atsakovui. Apeliantų teigimu, investicinis turtas yra visiškai atskirtas nuo banko turto. BĮ 38 straipsnis reglamentuoja, kas sudaro banko nuosavą kapitalą. Šis sąrašas yra baigtinis. Pagal akcijų pasirašymo sutartis į kaupiamąją sąskaitą įmokėtos lėšos nepatenka į banko nuosavo turto sąrašą, todėl negali būti laikomos banko turto sudėtimi. Apeliantai nurodo, kad pagal akcijų pasirašymo sutartis įmokėtos lėšos nei akcijų pasirašymo sutarties sudarymo momentu, nei vėliau netapo banko įstatiniu kapitalu, t.y. sudarius akcijų pasirašymo sutartis banko įstatinis kapitalas nepadidėjo, o įmokėjus lėšas į kaupiamąją sąskaitą - jos netapo banko nuosavybe ir banko turto dalimi.
3. Sistemiškai aiškinant BĮ 41 straipsnio 8 dalį, nustatančią, kad už banko akcijas sumokėtos lėšos kaupiamos kredito įstaigoje, <•••> o sukauptas lėšas bankas turi teisę naudoti tik banką įsteigus ar įregistravus įstatų pakeitimus, bei CK 4.37 straipsnį nustatantį, kad nuosavybės teisės turinį sudaro teisė valdyti, naudoti ir disponuoti teisės objektu, konstatuotina, kad atsakovas neįgijo nuosavybės teisės į pervestas lėšas, kadangi įstatų pakeitimai nebuvo įregistruoti ir atsakovas neįgijo teisės valdyti, naudoti ir disponuoti specialioje banko sąskaitoje esančiais pinigais.
4. Teismas priimdamas sprendimą nevertino ir nesiaiškino šiam ginčui spręsti būtinos aplinkybės – tarp apeliantų ir atsakovo sudarytose sutartyse dėl akcijų įsigijimo, numatytos atidedamosios sąlygos neįvykdymo termino reikšmės. Akcijų pasirašymo sutartys su atsakovu buvo sudaryta su atidedamąja sąlyga. Prospekto 3.10.7 punkte numatyta, kad jeigu banko įstatų pakeitimai susiję su įstatinio kapitalo padidėjimu, nebus pateikti registravimui Juridinių asmenų registre teisės aktų nustatyta tvarka iki 2011 m. gruodžio 21 d. visos įmokos bus grąžintos į investuotojų nurodytas banko sąskaitas. Be to, banko nuosavybės teisės į lėšas, įmokėtas į kaupiamąją sąskaitą, atsiranda įvykus BĮ 41 straipsnio 8 dalyje numatytai sąlygai - įregistravus įstatų pakeitimus. Be nagrinėjamame ginče numatytos sąlygos įvykdymo, įstatų įregistravimo, nuosavybė bankui neperėjo. Atidedamosios sąlygos įvykdymas buvo nutrauktas Lietuvos bankui atsisakius išduoti leidimą padidinti įstatinį kapitalą 2011 m lapkričio 22 d. ir toliau tapo visiškai neįmanomu su atsakovo licencijos atėmimu 2011 m. lapkričio 24 d. Apeliantų teigimu, kai pozityvioji sąlyga (šiuo atveju - įregistruoti įstatų pakeitimus) yra neįvykdyta ir negali būti įvykdyta ateityje, pripažįstama, jog ji neįvykdyta ir toliau laukti nebereikia. Sutartis visiškai ar iš dalies negalioja, todėl remiantis CK 6.237 straipsniu turi būti taikoma restitucija. Tuo metu, kai paaiškėjo, kad tarp apeliantų ir atsakovo sudaryta sutartis negali būti įvykdyta, atsakovui bankroto byla iškelta dar nebuvo, todėl apeliantų įmokėtos lėšos turėjo būti grąžintos pagal jų reikalavimus. Apeliantai taip pat pažymi, kad jų reikalavimai grąžinti lėšas kildinami ne Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, o dėl sandorio su atsakovu sutarties atidedamosios sąlygos neįvykdymo, todėl teismo sprendime nurodymas apeliantams ginti savo teises reiškiant kreditorių reikalavimus yra neteisėtas.
5. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad BĮ 41 straipsnio 8 dalyje nurodytą kaupiamąją sąskaitą nedraudžiama atidaryti ir pačiame akcijas išleidžiančiame banke. Apeliantai pažymi, kad įskaičius lėšas į banko sąskaitą, bankas, kuriame atidaryta sąskaita, turi teisę tokiomis lėšomis disponuoti laikantis įstatymų nustatytų apribojimų ir jos patenka į bendrą banko disponuojamų lėšų masę, tuo tarpu minėtoje normoje yra įtvirtintas draudimas bankui disponuoti už akcijas sumokėtomis lėšomis. Atsižvelgiant į tai, apeliantų nuomone, BĮ 41 straispnio 8 dalis negali būti aiškinama kaip nedraudžianti atidaryti aukščiau nurodytą kaupiamąją sąskaitą pačiame akcijas išleidžiančiame banke.

Ieškovai Donatas Žurauskas ir Dainius Židanavičius pateikė prisidėjimą prie ieškovų apeliacinių skundų ir prašo panaikinti 2012 m. birželio 27 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą, ieškovų reikalavimus tenkinti. Ieškovai nurodo, kad palaiko ieškovų apeliaciniuose skunduose išdėstytą poziciją dėl skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo.

Atsiliepimu į kitų ieškovų apeliacinius skundu ieškovai JFP Investments (SICAV) plc, veikiantis už JFP Emerging Europe Momentum Fund, ir AB „Hanner“ prašo juos tenkinti.

Atsiliepimu į ieškovo JFP Investments (SICAV) plc, veikiančio už JFP Emerging Europe Momentum Fund, apeliacinį skundą atsakovas pagal JFP Investments (SICAV) plc ieškinį ir trečiasis asmuo AB bankas Finasta prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas teisingai sprendė klausimus, susijusius nuosavybės teisės į lėšas perėjimo momentu. CK 4.49 str. 1 d. yra nustatyta bendroji taisyklė, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Aiškindamas CK 4.49 str. įtvirtintas nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kai yra šalių susitarimas dėl nuosavybės teisės perėjimo momento, bendroji taisyklė, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento, netaikoma. Akcijų pasirašymo sutartyje ir Akcijų prospekte nėra nuostatų reglamentuojančių nuosavybės teises į pinigines lėšas, ieškovo sumokėtas už BAB bankas SNORAS akcijų emisiją, o BĮ nuostatos taip pat nereglamentuoja nuosavybės teisės į pinigines lėšas perėjimo momento, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė bendrąją normą, įtvirtintą ABĮ 45 straipsnio 10 dalyje, numatančią, kad akcijos laikomos apmokėtomis, kai jas pasirašęs asmuo įmoka paskutinį piniginį įnašą bendrovės nuosavybėn.
2. BĮ 41 straipsnio 8 dalies teisės normoje yra numatytas įstatyminis atsakovo BAB bankas Snoras nuosavybės teisės į piniginės lėšas, sumokėtas už naują akcijų emisiją, apribojimas, kurio pasibaigimas yra siejamas su atsakovo pakeistų įstatų įregistravimo momentu, o ne nuosavybės teisės į piniginės lėšas perėjimo momentas. Pritarus šiai apelianto nuomonei būtų galima ir situacija, kai apelianto skola būtų išieškota iš sąskaitoje esančių piniginių lėšų jau po kreipimosi į Lietuvos banką dėl leidimo įregistruoti įstatų pakeitimą dienos, o tai reikštų, kad apeliantas neįvykdė BĮ 41 straipsnio 4 dalies reikalavimo visiškai apmokėti banko akcijas iki atitinkamų prašymų pateikimo Lietuvos bankui dienos.

Atsiliepimu į ieškovų apeliacinius skundus atsakovas BAB SNORAS prašo ieškovų apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad banko įstatinio kapitalo didinimui, todėl ir nagrinėjamos bylos nagrinėjimui, turi būtu taikomos ABĮ nuostatos su išimtimis numatytomis BĮ.
2. Pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad apeliantams įmokėjus lėšas į AB bankas SNORAS sąskaitą, atidarytą AB banke Finasta, jos perėjo atsakovo nuosavybėn. Priešingu atveju, jeigu sumokėtos už akcijas lėšos nebūtų perėjusios atsakovo nuosavybėn, jis nebūtų galėjęs kreiptis į Lietuvos banką dėl leidimo įregistruoti banko įstatų pakeitimus ir vėliau jų pateikti Juridinių asmenų registrui.
3. BĮ 41 straipsnio 4 ir 8 dalimis nėra nustatytas sąlyginis lėšų deponavimo į kaupiamąją sąskaitą režimas, lemiantis inter alia tai, jog apeliantai neišsaugojo nuosavybės teises į sąskaitą įmokėtų lėšų atžvilgiu. BĮ 41 straipsnio 8 dalis numato ne būsimojo akcininko piniginės prievolės įvykdymo vietą, t.y. specialią sąskaitą, atidarytą įstatyme nurodytus reikalavimus atitinkančio subjekto, o pareigą bankui, didinančiam įstatinį kapitalą papildomais įnašais, tokias lėšas kaupti tam tikslui banko vardu atidarytoje banko sąskaitoje. Taigi, minėta norma įstatinį kapitalą didinančiam bankui nustato tik pareigas, susijusias su lėšų kaupimu ir jų naudojimu, bet ne sąskaitos, kurioje tokios lėšos yra kaupiamos, požymius.
4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bankroto bylos iškėlimo dieną atsakovas buvo ieškovų sumokėtų pinigų savininkas, o netekus galios nuo 2011 m. gruodžio 20 d. atsakovo 2010 m. gruodžio 21 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimui dėl įstatinio kapitalo didinimo, ieškovai turi teisę reikalauti grąžinti už pasirašytas akcijas įmokėtas lėšas Įmonių bankroto įstatymo ir BĮ nustatyta tvarka.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniuose skunduose pateikiami prašymai nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareikštų prašymų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės yra aiškios, ginčo dėl jų nėra, iš esmės nesutariama dėl teisės klausimo – ieškovų lėšų, pervestų į atsakovo sąskaitą pagal akcijų pasirašymo sutartis, teisinio statuso. Visų šalių pozicija grindžiama rašytiniais įrodymais, šalys yra atstovaujamos profesionalių teisininkų ir išsamiai išdėstė savo poziciją procesiniuose dokumentuose, todėl nėra pagrindo skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka.
Byloje kilusio ginčo esmė – ar ieškovai išsaugojo nuosavybės teisę į lėšas, pervestas į atsakovo vardu atidarytą sąskaitą AB banke Finasta pagal ieškovų ir atsakovo sudarytas akcijų pasirašymo sutartis, ir kokie teisės gynybos būdai gali būti taikomi siekiant išreikalauti tokias lėšas. Minėtos lėšos yra AB banko SNORAS sąskaitoje, atidarytoje AB banke Finasta, nes Vilniaus apygardos teismo nutartimis tos lėšos buvo areštuotos taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl nuosavybės teisės į lėšas, kurias investuotojai sumokėjo į banko vardu atidarytą sąskaitą už to banko išleidžiamas akcijas

Nustatyti ieškovų perleistų lėšų priklausomybę svarbu, nes tiek banko, tiek ir kitų juridinių asmenų bankroto atveju į turto masę, iš kurios tenkinami kreditorių reikalavimai, patenka tik skolininkui nuosavybės teise priklausantis turtas. Tuo tarpu turtas, kuris bankrutuojančiai įmonei nepriklauso, turi būti grąžinamas jų savininkams, nebent tokį turtą įmonė valdytų kitu teisiniu pagrindu (pvz., sutartinių santykių pagrindu, o bankroto administratorius nuspręstų toliau vykdyti sutartį). Iš kitam asmeniui priklausančio turto negali būti tenkinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai (mutatis mutandis žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. kovo. 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2009).
Tam, kad būtų galima nustatyti, ar apeliantai (investuotojai) yra lėšų, pervestų už įsigyjamas akcijas į AB banko SNORAS sąskaitą, atidarytą AB banke Finasta, savininkais, aktualūs dviejų rūšių teisiniai santykiai. Pirmiausia, tai santykiai, susiklostantys tarp AB banko SNORAS ir AB banko Finasta, kurių pagrindu AB banke Finasta atidaryta AB banko SNORAS sąskaita. Antra, tai santykiai tarp investuotojų ir AB banko SNORAS, kurių pagrindu investuotojai pervedė lėšas į AB banko SNORAS sąskaitą.
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2011 m. kovo 1 d. AB bankas Finasta ir AB bankas SNORAS sudarė Banko sąskaitos sutartį Nr. ES-126770 (t. 1, b. l. 116-118). Remiantis minėtos Banko sąskaitos sutarties bendrosios dalies 1.1. punktu, sutartimi AB bankas Finasta įsipareigojo atidaryti kaupiamąją banko sąskaitą AB banko SNORAS (kliento) nurodyta valiuta, priimti ir įskaityti pinigus į klientui atidarytą sąskaitą bei vykdyti kitus kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos. Banko sąskaitos sutarties bendrosios dalies 1.1. punkte nurodyta, kad klientui atidaroma sąskaita yra skirta kaupti lėšas, sumokėtas už naujai išleidžiamas kliento paprastąsias vardines akcijas pagal kliento neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo 2010 m. gruodžio 21 d. priimtą sprendimą dėl kliento įstatinio kapitalo didinimo.
AB bankas Finasta Banko sąskaitos sutartimi be kita ko įsipareigojo pagal pirmąjį kliento reikalavimą išmokėti visas lėšas, esančias sąskaitoje, prieš tai atskaičiavus AB bankui Finasta pagal sutartį priklausančias sumas (2.4. punktas), garantuoti sąskaitoje laikomų lėšų saugumą (2.5. punktas), mokėti klientui už sąskaitoje esančias pinigines lėšas vieno procento dydžio metines palūkanas (2.6. punktas).
Klientas Banko sąskaitos sutartimi be kita ko įsipareigojo nedisponuoti sąskaitoje esančia piniginių lėšų suma, skirta kliento įstatinio kapitalo didinimui, kol Juridinių asmenų registre nebus įregistruoti kliento įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo didinimu (3.1. punktas), valdyti sąskaitą nepažeidžiant sutarties, bendrųjų taisyklių ir Lietuvos Respublikos teisės aktų (3.2. punktas).
AB banko SNORAS ir AB banko Finasta sudarytoje Banko sąskaitos sutartyje nėra nurodyta, kokiomis teisės normomis vadovaujantis ši sutartis sudaryta. CK XLVI skyriuje „Banko sąskaita“ atskirai nėra aptariamas kaupiamosios sąskaitos statusas, tačiau CK 6.928 straipsnyje nurodyta, kad šio skyriaus normos taikomos ir bankų korespondentinėms bei kitokioms sąskaitoms, jeigu įstatymai ar bankų veiklos teisės aktai nenustato ko kita. Atsižvelgiant į tai, kad kaupiamoji sąskaita taip pat yra banko sąskaita ir į minėtą CK 6.928 straipsnio formuluotę, AB banko SNORAS ir AB banko Finasta Banko sąskaitos sutarčiai taikomos CK XLVII skyriaus nuostatos. Šalys taip pat iš esmės sutaria dėl CK XLVI skyriaus normų taikymo nagrinėjamiems Banko sąskaitos sutarties teisiniams santykiams.
Investuotojų (apeliantų) į šią sąskaitą pervestomis lėšomis galėjo disponuoti AB bankas Finasta (CK 6.913 str. 2 d.), o AB banko SNORAS disponavimo teisė tomis lėšomis buvo apribota (BĮ 41 str. 8 d., Banko sąskaitos sutarties 3.1. p.). Apeliantai (investuotojai) nėra šios sutarties šalimi ir remiantis ja jokių teisių ir pareigų neįgijo. Analogiškai ir AB bankas Finasta Banko sąskaitos sutartimi neprisiėmė jokių pareigų ir neįgijo teisių apeliantų (investuotojų) atžvilgiu. CK 6.913 – 6.928 nuostatos, reglamentuojančios banko sąskaitos sutartį, taikomos tik nagrinėjant AB banko Finasta (banko) ir AB banko SNORAS (kliento) tarpusavio santykius, todėl apeliantų reikalavimams, pareikštiems atsakovui nei CK 6.913 – 6.928 nuostatos, nei Banko sąskaitos sutarties sąlygos nėra taikomos. Dėl šios priežasties apeliantai neturi reikalavimo teisės į AB banką Finasta dėl lėšų grąžinimo, tokią reikalavimo teisę turi tik pats klientas AB bankas SNORAS. AB banko SNORAS reikalavimas grindžiamas Banko sąskaitos sutarties ir CK XLVI skyriaus „Banko sąskaita“ normomis.
Pinigai yra civilinių teisių objektai (CK 1.100 str.), tačiau nėra daiktai (CK 1.98 str.). Nuosavybės teisių objektu gali būti daiktai ir kitas turtas (CK 4.38 str.). Kadangi negrynieji pinigai nėra daiktai, o yra kitas turtas, nuosavybės teisė į negrynuosius pinigus nėra ginama remiantis daiktinės teisės normomis. CK 4.95 straipsnyje reglamentuota savininko teisių gynimo priemonė išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (lot. rei vindicatio) taikoma tik daiktų atžvilgiu, o ne kitų civilinių teisių objektų atžvilgiu. Teisės doktrinoje taip pat pabrėžiama, kad „perdavus tam tikrą kiekį grynųjų pinigų bankui ir įrašius atitinkamą sumą į banko tvarkomą sąskaitą, tarp banko ir jo kliento susiklosto prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, vietoj to jis turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį. Sąskaitoje įrašyti negrynieji pinigai yra naujas objektas, pažymintis sumą, kurią bankas privalo išmokėti (yra skolingas) klientui.“ Ankstesnėje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad nors kito asmens sąskaitoje esančios lėšos yra civilinių teisių objektas (CK 1.97 str. 1 d.), tačiau jos nėra daiktai (CK 4.1 str.) ir daiktinės teisės gynybos priemonės joms nėra taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-205/2012). Nors minėtas išaiškinimas pateiktas kitokių teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste (buvo prašoma pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant grąžinti į sąskaitą per klaidą pervestas lėšas), tačiau jis aktualus, nes abiem atvejais keliamas kito asmens sąskaitoje esančių lėšų nuosavybės klausimas.
Atsižvelgdama į tai, kad tarp AB banko SNORAS ir AB banko Finasta susiklostė prievoliniai banko sąskaitos teisiniai santykiai, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad AB bankas SNORAS ir AB banko Finasta teisiniai santykiai yra prievoliniai kreditoriaus – skolininko, o ne nuosavybės teisiniai santykiai. AB bankas SNORAS yra sąskaitos savininkas (CK 6.913 str. 1 d.), o banko sąskaita žymi AB banko Finasta įsipareigojimą sumokėti sąskaitos savininkui joje esančią pinigų sumą.
Taigi AB bankas SNORAS turi prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą, kad AB bankas Finasta išmokėtų lėšas remiantis Banko sąskaitos sutartimi, toks reikalavimas taip pat yra nuosavybės teisės objektas („kitas turtas“ – CK 4.38 str.), tačiau jo negalima sutapatinti su nuosavybės teise į sąskaitoje esančias lėšas. AB banko Finasta bankroto atveju klientas AB bankas SNORAS turėtų tik prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą ir negalėtų sąskaitoje esančių lėšų kaip jo nuosavybės teisės „paimti“ iš bankrutuojančio subjekto turto masės. Išimtį, kai tam tikrose sąskaitose esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančios įmonės (banko) turtą, nustato teisės aktai. Remiantis CK 6.56 straipsnio 8 dalimi, „bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.“ Nagrinėjamu atveju ši išimtis negali būti taikoma, nes AB banko SNORAS sąskaita, į kurią pervestos lėšos už įsigyjamas akcijas, nėra depozitinė sąskaita. Šiuos argumentus patvirtina ir aplinkybė, kad ginčo lėšos yra atspindėtos AB bankas Finasta finansinėje atskaitomybėje (t. 1, 25 b.l.), AB bankas Finasta turi teisę disponuoti AB banko SNORAS (kliento) sąskaitoje esančiomis lėšomis (CK 6.913 str. 2 d.).
Vertinant apeliantų (investuotojų) ir atsakovo AB banko SNORAS teisinius santykius, svarbu tai, kad visi jie susiklostė AB banko SNORAS 2010 m. gruodžio 21 d. neeiliniam visuotinio akcininkų susirinkimui nusprendus padidinti atsakovo įstatinį kapitalą ir išleisti 380 082 893 paprastąsias vardines 1 lito nominalios vertės akcijas. BĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Banko įstatinis kapitalas sudaromas, didinamas ir mažinamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka, jei Bankų įstatymas nenustato kitaip. ABĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad akcijos pasirašomos bendrovei ir fiziniam ar juridiniam asmeniui sudarant akcijų pasirašymo sutartį, išskyrus bendrovės steigimo atvejį. Akcijų pasirašymo sutartimi viena šalis įsipareigoja pateikti tam tikrą skaičių naujų akcijų, o kita šalis – apmokėti visą pasirašytų akcijų emisijos kainą. Visi apeliantai (investuotojai) su atsakovu (emitentu AB banku SNORAS) sudarė akcijų pasirašymo sutartis, kuriomis remdamiesi investuotojai į AB banko SNORAS kaupiamąją sąskaitą, esančią AB banke Finasta pervedė lėšas už pasirašomas akcijas. Taigi visi pinigai atsakovui buvo pervedami sutartinių santykių pagrindu į AB banko SNORAS kaupiamąją sąskaitą. Kaupiamoji sąskaita skiriasi nuo vadinamųjų sąlyginio indėlio sąskaitų (angl. escrow account), kurios atidaromos trišalės sutarties (sudaromos tarp pirkėjo, pardavėjo ir banko) pagrindu ir kuriose lėšos yra deponuojamos bei išmokamos tik tada, kai įvykdoma nustatyta sąlyga.
Nei akcijų pasirašymo sutartyse, nei Vertybinių popierių komisijos 2011 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2K-18 patvirtintame vertybinių popierių prospekte nuosavybės teisės klausimas į investuotojų pervedamas lėšas neaptariamas, nėra nurodoma, kad investuotojas išsaugo arba praranda nuosavybės teisę į perduotas lėšas. Be to, AB banko Finasta ir AB banko SNORAS sudarytoje Banko sąskaitos sutartyje taip pat nėra aptariamas nuosavybės teisės klausimas į lėšas, kaupiamas banko sąskaitoje. Remdamasi tuo, kad apeliantai (investuotojai) lėšas už ketintas įsigyti akcijas pervedė sutartinių santykių pagrindu AB bankui SNORAS į jo vardu atidarytą kaupiamąją sąskaitą AB banke Finasta, pats atsakovas AB bankas SNORAS turi tik prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą AB bankui Finasta, o asmenys, pervedę lėšas bankui negali tų lėšų išreikalauti daiktinės teisės gynybos būdais iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.), Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai (investuotojai) nėra AB banko SNORAS vardu AB banke Finasta atidarytoje banko sąskaitoje esančių lėšų savininkai. Vietoje to, AB bankas SNORAS turi iš Banko sąskaitos sutarties kylantį reikalavimą AB bankui Finasta, kad toje sąskaitoje esančios lėšos būtų grąžintos AB bankui SNORAS, o apeliantai (investuotojai) išsaugo prievolinį teisinį reikalavimą kylantį iš akcijų pasirašymo sutarčių AB bankui SNORAS, kad jų pervestos lėšos būtų grąžintos apeliantams. Priešingas aiškinimas, kad banko klientas turi daiktinę teisę (nuosavybę) į banko sąskaitoje esančias lėšas, leistų bet kuriam banko klientui banko nemokumo atveju tiesiog pasiimti tas lėšas kaip savo nuosavybę, o tai neatitiktų šiuolaikinio banko nemokumo teisinių santykių reglamentavimo modelio.
ABĮ 45 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad akcijos laikomos apmokėtomis, kai jas pasirašęs asmuo įmoka paskutinį piniginį įnašą ar perduoda visą akcijų pasirašymo sutartyje nurodytą nepiniginį įnašą (paskutinę nepiniginio įnašo dalį) bendrovės (šiuo atveju banko) nuosavybėn. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nėra jokio prieštaravimo tarp ankstesnės šioje nutartyje padarytos išvados, jog bankas, kurio kapitalas didinamas, turi tik prievolinę reikalavimo teisę į kito banko sąskaitoje esančias lėšas, ir tarp ABĮ 45 straipsnio 10 dalies, pagal kurią lėšos už pasirašomas akcijas sumokamos bendrovės (šiuo atveju banko) nuosavybėn. Teisėjų kolegija primena, kad reikalavimo teisė, kylanti iš Banko sąskaitos sutarties, taip pat yra nuosavybės teisės objektu (CK 4.38 str.), todėl investuotojui sumokėjus lėšas už didinamą įstatinį kapitalą į bendrovės, kurios kapitalas didinamas, banko sąskaitą, atsiranda tos bendrovės reikalavimo teisė (nuosavybė) į banką, kad tos lėšos būtų išmokėtos jai, kaip sąskaitos savininkei, arba jos nurodymu – kitiems asmenims.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ne visai teisingai aiškino Bankų įstatymo 41 straipsnio 5 dalį, numatančią, kad „Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas padidinti įstatinį kapitalą, išskyrus sprendimą išleisti konvertuojamųjų obligacijų, laikomas negaliojančiu, jeigu pakeisti banko įstatai nebuvo pateikti Juridinių asmenų registrui per 12 mėnesių nuo visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą padidinti įstatinį kapitalą, dienos.“ Teismas nurodė, kad bankas praranda nuosavybės teisę į už akcijas gautas lėšas po minėto 12 mėnesių termino pasibaigimo. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, neįvykus Bankų įstatymo 41 straipsnio 5 dalyje nurodytai sąlygai, t. y. nepateikus pakeistų banko įstatų Juridinių asmenų registrui per 12 mėnesių nuo visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą padidinti įstatinį kapitalą, dienos, tokios sąlygos neįvykimo pasekmė yra ta, kad bankas įgyja prievolinių teisinių santykių pagrindu kylančią pareigą grąžinti pervestas lėšas, o investuotojai įgyja prievolinį teisinį reikalavimą, kad tos lėšos jiems būtų grąžintos.
Nepaisant to, kad apeliantai (investuotojai) neišsaugojo nuosavybės teisės į už didinamą banko įstatinį kapitalą pervedamas lėšas, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau nagrinės, ar investuotojų prievolinis teisinis reikalavimas grąžinti už neįregistruotą akcijų emisiją pervestas lėšas turi būti tenkinamas pirmumo tvarka iš lėšų, kurios AB banko SNORAS vardu laikomos AB banke Finasta atidarytoje kaupiamojoje sąskaitoje.

Dėl investuotojų prievolinio teisinio reikalavimo grąžinti lėšas už neišleistas banko akcijas įgyvendinimo banko bankroto atveju

Bankų įstatymo 41 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas padidinti įstatinį kapitalą, išskyrus sprendimą išleisti konvertuojamųjų obligacijų, laikomas negaliojančiu, jeigu pakeisti banko įstatai nebuvo pateikti Juridinių asmenų registrui per 12 mėnesių nuo visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą padidinti įstatinį kapitalą, dienos.“ Sprendimo padidinti įstatinį kapitalą negaliojimo pasekmė yra įtvirtinta Vertybinių popierių komisijos 2011 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2K-18 patvirtinto vertybinių popierių prospekto 3.10.7. punkte, kuriame nustatyta, kad jei banko įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo padidėjimu, nebus pateikti registravimui Juridinių asmenų registre teisės aktų nustatyta tvarka iki 2011 m. gruodžio 21 d., visos įmokos bus grąžintos į investuotojų nurodytas banko sąskaitas.
Nekyla abejonių, kad sąlyga, su kuria siejamas akcijų pasirašymo sutarčių įgyvendinimas neįvyko (nebuvo įregistruoti banko įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo didinimu), todėl atsakovui AB bankui SNORAS atsirado pareiga grąžinti visas įmokas investuotojams. Klausimas, kuris aktualus šioje byloje: ar AB banko SNORAS prievolė grąžinti investuotojams jų sumokėtas lėšas turi būti įgyvendinama taip, lyg atsakovui nebūtų iškelta bankroto byla, ar tokios prievolės įgyvendinimas turėtų vykti banko bankroto santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad tai naujas ir sudėtingas teisės klausimas, Lietuvos teismų praktika šiuo klausimu nėra suformuota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1998 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-16 nagrinėjo panašią situaciją, kurioje investuotojas reikalavo lėšų už naujai sukauptą banko akcinį kapitalą, kuris nebuvo įregistruotas dėl banko bankroto. Aukščiausiasis Teismas toje nutartyje pažymėjo, kad „iki bankroto bylos iškėlimo skolininkas KB „Senamiesčio bankas” su Investitoriumi neatsiskaitė, o iškėlus bankroto bylą finansinių prievolių vykdymas buvo draudžiamas (Komercinių bankų įstatymo 46 str. 6 d.).“ Visgi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtos nutarties priėmimo laiką (1998 m.), į tai, kad tai vienintelis kasaciniame teisme nagrinėtas tokio pobūdžio atvejis ir į tai, kad nutartyje nėra pakankamai atskleista, kokią reikšmę tos nutarties priėmimui turėjo motyvuojamojoje dalyje paminėta aplinkybė, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi buvo patvirtintas kreditorių sąrašas, į kurį buvo įtrauktas ir investuotojo reikalavimas, mano, jog šia nutartimi negalima besąlygiškai vadovautis kaip precedentu (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
Nagrinėdama klausimą dėl investuotojų reikalavimo teisės tenkinimo pirmumo tvarka iš kaupiamojoje sąskaitoje esančių lėšų, teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą, „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų – mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka.“ Taigi svarstytina, ar lėšų grąžinimą investuotojams būtų galima traktuoti kaip banko finansinių prievolių vykdymą, kurį draudžia minėta Bankų įstatymo norma. Pritarus tokiam aiškinimui, lėšų grąžinimo pareiga turėtų būti vykdoma Bankų įstatymo 87 straipsnio nustatyta tvarka.
Kita vertus, Bankų įstatymo 41 straipsnio 8 dalis nustato, kad „už banko akcijas sumokėtos lėšos kaupiamos kredito įstaigoje, turinčioje teisę teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje, tam tikslui atidarytoje sąskaitoje. Sukauptas lėšas bankas turi teisę naudoti tik banką įsteigus ar įregistravus įstatų pakeitimus, susijusius su įstatinio kapitalo didinimu.“ Taigi remiantis šia nuostata už banko akcijas sumokėtos lėšos yra kaupiamos atskirai, jos gali būti identifikuotos. Be to, kadangi banko įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo didinimu, nebuvo įregistruoti, tai normaliomis veiklos sąlygomis bankas sukauptų lėšų naudoti negalėtų. Todėl gali būti keliamas klausimas, ar tokią teisę banko bankroto administratorius gali įgyti vien todėl, kad bankui iškeliama bankroto byla, t. y. banko bankroto administratorius įgyja teisę, kurios iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo įgijęs pats bankas. Teisėjų kolegija taip pat mano, kad vienas iš draudimo naudoti sukauptas lėšas neįregistravus įstatų pakeitimų, susijusių su įstatinio kapitalo didinimu, tikslų iš tiesų yra patikrinti sukauptų lėšų kilmę, užtikrinti bankų sistemos stabilumą (Bankų įstatymo 5 str. 2 d.), ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau galima ir kita ne mažiau svarbi šio draudimo paskirtis yra užtikrinti tų lėšų grąžinimą investuotojams, jeigu banko įstatų pakeitimas, susijęs su įstatinio kapitalo didinimu, nebus įregistruotas.
Vertindama visus šiuos argumentus, teisėjų kolegija primena, kad investuotojai (apeliantai) neišsaugojo nuosavybės (daiktinės) teisės į už įsigyjamas akcijas pervestas lėšas, todėl lėšų grąžinimas apeliantams – tai Vertybinių popierių komisijos 2011 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2K-18 patvirtinto vertybinių popierių prospekto 3.10.7. punkte nurodyto banko įsipareigojimo vykdymas. Galimybė sulaukti tokios prievolės vykdymo anksčiau, nei kiti kreditoriai, suteiktų pirmenybės teisę. Teisėjų kolegija laikosi nuomonės, kad visos pirmenybės teisės gauti savo reikalavimo patenkinimą anksčiau, nei kiti kreditoriai, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštos teisės aktuose. Tokias išimtis įtvirtina, pvz., Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyti draudimai (vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo) „netaikomi įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo. Banko bankroto procedūros metu taip pat nedraudžiama įskaityti indėlininko ar investuotojo (kaip šios sąvokos apibrėžtos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 11 dalyse), kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimo, už kurį, remiantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, indėlininkui ar investuotojui nemokama draudimo išmoka, į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos, tačiau įskaitoma suma (o jeigu indėlininkui ar investuotojui buvo išmokėta draudimo išmoka, – įskaitoma suma kartu su draudimo išmoka) neturi viršyti Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimo išmokų indėlininkams ar investuotojams dydžių.“
Nagrinėjamu atveju teisės aktuose nėra nustatyta aiškios ir nedviprasmiškos išimties, kad draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, netaikomas grąžinant investuotojams lėšas, kai nebuvo įregistruotas banko įstatų pakeitimas. Prievolė grąžinti investuotojų pervestas lėšas už jų ketintas įsigyti akcijas yra banko prievolė, nes remdamasis akcijų pasirašymo sutartimis tą prievolę turi vykdyti bankas. Tokia prievolė yra finansinė prievolė, nes ją vykdant turi būti pervestos lėšos, o ne grąžintas kitam asmeniui priklausantis konkretus materialaus pasaulio objektas (daiktas). Vien aplinkybė, kad tokia prievolė atsirado iš specifinių teisinių santykių nedaro jos vykdymo skirtingu nuo kitų bankrutuojančio banko prievolių vykdymo. Teisėjų kolegijos nuomone, nesant aiškios įstatymų leidėjo valios, nėra teisinio pagrindo, kuriuo remdamasi teismų praktika galėtų taikyti tokią išimtį. Be to, tai sukurtų netikrumą nemokumo teisiniuose santykiuose, pažeistų kitų banko kreditorių teises ir galimai sukurtų precedentą tokią išimtį plėsti (pvz., kai lėšos skolininkui būtų perduotos tam tikram tikslui, tas tikslas nebūtų pasiektas, o vėliau skolininkui iškeliama bankroto byla). Taigi Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyti draudimai taikomi taip pat ir grąžinant lėšas investuotojams už jų ketintas įsigyti banko akcijas.
Vertindama apeliantų argumentą, kad Vertybinių popierių komisijos 2011 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2K-18 patvirtintos vertybinių popierių prospekto 1.3 dalies nuostatos, numatančios, kad investuotojai į emitento akcijas patiria tik pinigų užšaldymo riziką tuo atveju, jei emitento įstatų pakeitimai, susiję su kapitalo padidėjimu, nebus pateikti įregistruoti Juridinių asmenų registre iki 2011 m. gruodžio 21 d., ir visos įmokos bus grąžintos į investuotojų nurodytas banko sąskaitas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prospekte nurodytos rizikos nėra vienintelės. Kaip nurodyta prospekto II dalyje „Su emitentu ir išleidžiamais vertybiniais popieriais susiję rizikos veiksniai“, potencialūs investuotojai turėtų žinoti, kad aprašyti rizikos veiksniai nėra vieninteliai, su kuriais gali susidurti emitentas. Registracijos dokumente aprašyti tik tie rizikos veiksniai, kurie, AB banko SNORAS nuomone, yra reikšmingi. Gali būti, kad šalia paminėtų rizikos veiksnių yra ir kitų, kurie šiuo metu Bankui nėra žinomi arba, Banko nuomone, nėra pakankamai reikšmingi.
Pinigų užšaldymo rizika, kuria remiasi apeliantas, yra tik vienas iš prospekte nurodytų su išleidžiamais vertybiniais popieriais susijusių rizikos veiksnių. Greta su išleidžiamais vertybiniais popieriais susijusių rizikos veiksnių prospekte yra išskirta didelė grupė rizikos veiksnių, susijusių su banko veikla (tokie kaip kredito rizika, finansų rinkos rizika, emitento rizika, operacinė rizika ir kt.). Antai, emitento likvidumo rizika yra rizika, kad bankas nepajėgs surasti pakankamai lėšų, kad galėtų įvykdyti įsipareigojimus, susijusiu su indėlių grąžinimu ir finansiniais instrumentais, suėjus jų terminui; operacinė rizika yra rizika patirti tiesioginius arba netiesioginius nuostolius dėl netinkamų ar neveikiančių vidaus procesų, sistemų, technologijų, darbuotojų veiksmų ar išorinių veiksnių. Prospekte nėra nurodyta, kad potencialiam investuotojui netenka rizikos veiksniai, susiję su banko veikla, taip pat nėra nurodyta, kad tokie rizikos veiksniai tektų tik tada, kai bus įregistruotas banko įstatinio kapitalo padidinimas. Tai, jog bankas buvo paskelbtas nemokiu reiškia, jog banko veiklos rizikos materializavosi. Kadangi banko veiklos rizikos veiksniai buvo nurodyti prospekte, negalima teigti, kad potencialūs investuotojai nesuvokė ar bent jau neturėjo suvokti jiems tenkančios banko nemokumo rizikos.
Dėl apeliantų argumentų, kad draudimas apeliantams disponuoti už įsigyjamas akcijas pervestomis lėšomis reiškia nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuosavybės teisės į tas lėšas apeliantai neturi, tačiau turi prievolinę reikalavimo teisę, kad tos lėšos jiems būtų grąžintos. Iš prievolės kilusi reikalavimo teisė taip pat yra nuosavybė („kitas turtas“ – CK 4.38 str.), ja galima disponuoti (perleisti, įkeisti), tačiau įgyvendinti tokią nuosavybės teisę skolininko bankroto atveju galima tik specialių nemokumą reglamentuojančių teisės aktų (Bankų įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo) nustatyta tvarka.
Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Apeliacinių skundų netenkinti.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Man šovė geniali mintis. Yra dar vienas kabliukas.
Darykim prielaidą, kad teismų sprendimai teisingi ir įmokėtos lėšos yra Snoro turtas. Tačiau... pagal įstatymą, neįregistravus emisijos, bankas neturi teisės disponuoti šiomis lėšomis. T.y. tuo remiantis galima prašyti teismo uždrausti naudotis tomis lėšomis. Gautųsi paradoksali situacija - lėšos banko, bet bankas jų negali naudotis. T.y. nei man, nei tau. Kažin kaip tokią situaciją išaiškintų teismai!?

Respect Alfredukui už atkaklumą. Būtų gražu, jei pavyktų prasimušti pro visų lygių "teisingiausius pasaulyje" lietuviškus teismus ir daeiti iki tarptautinių.
Situacija su neišplatinta akcijų emisija man panaši į akredityvo naudojimą - kaip atrodytų, jei pardavėjui atitektų akredityve kabantys pirkėjo pinigai, kai pirkėjui prekė net neišsiųsta?... Kiekvienas arbitražas prisidirbusiam bankui už tokius bajerius kelnes numautų.
Mūsų atveju jau po Snoro nacionalizacijos/bankroto Finasta buvo padarius oficialų pareiškimą, kad neišplatintos emisijos pinigai saugiai guli Finastos sąskaitoje. Esminis klausimas - kur ir kieno nurodymu dingo pirkėjų babkės (akredityvas) už negautas akcijas (prekes) iš Finastos sąskaitos?

atkreipkite dėmesį, kaip "vyniojasi" apeliacinis teismas - iš vienos pusės jis priverstas pripažinti, kad apygardos teismas buvo neteisus, jog pinigų grąžinimo prievolė investuotojams kilo tik suėjus metams po VAS, priėmusio sprendimą dėl naujos akcijų emisijos (t.y tik pagal bankroto įstatymą), tačiau iš kitos pusės nieko nemini, kad ta prievolė atsirado dar niekam nekalbant apie bankrotą - 2011.11.22 (t.y tuo metu "prarasta" nuosavybė teisiškai vėl sugrįžo investuotojams ir Snoras privalėjo ją grąžinti), o aiškina reikalą taip, lyg Snoras 2011.11.22d. jau būtų paskelbtas ir teisiškai įgijęs bankrutavusio banko statusą pagal kurį ir privalo veikti. Žodžiu, kai nelieka teisinių argumentų, tiek apygardos, tiek apeliaciniai teismai pereina į naivų politikavimą ir demagogiją (kaip kitaip dar galima pavadinti tokį tuščiažodžiavimą)

Newbie,
Paminėsiu tik labai svarbų niuansą, akredityvą leidžia pirkėjo bankas, o mes visus pinigus ramiai pervedėme tiesiai į pardavėjo banko sąskaitą...
Man tik keista žinoti, kad niekas nesiruošia taisyti šių įstatymų...
Aišku, tą darydami dabar, jie tarsi pripažintų savo klaidą.

"Man tik keista žinoti, kad niekas nesiruošia taisyti šių įstatymų...
Aišku, tą darydami dabar, jie tarsi pripažintų savo klaidą."

Įstatymų spragos anksčiau ar vėliau bus ištaisytos, kad tokių "nuosavybės" dviprasmybės klausimų ateityje nekiltų, tačiau mano nuomone, dabar valdžia daro kur kas rimtesnę klaidą, siųsdama žinią investuotojams, kad jų investuotos lėšos gali būti bet kuriuo momentu "nacionalizuotos", dengiant, pvz., kitų valdžios institucijų klaidas - stebint nuo pat istorijos pradžios užimtą aiškią vašiliausko poziciją - investuotų į emisiją pinigų negrąžinti - kyla įtarimas, o gal dėl buvusios prastos LB kontrolės, iš kaupiamos sąskaitos Finastoje jau seniai nebėra ką grąžinti...Ne veltui gi, simonyte su vašiiausku taip nenorėjo atsiskaityti "mokesčių mokėtojų" pinigais.

Tikslumo delei akredityva galima isleisti savo arba tiekejo banke.

Su NT zmones pasimoke ir vien breziniu jau nebeperka. Panasu kad ir VP nebepirks. Nezinau ar cia sveika valstybes ekonomikai? Jei jubiliejau pinigus norejo suvalgyti, gal geriau butu pripazinti tai investiciju draudimo atveju
ir grazinti visiems iki 100k.

Zinot kas mane labiausiai nustebino apeliacinio skundo nutartyje? Ogi FINASTA. Investicinis bankas, kuris tiesiai sviesiai visu savo klientu lesas lengva ranka aukoja bankrutuojanciam bankui. "Atsiliepimu į ieškovo JFP Investments (SICAV) plc, veikiančio už JFP Emerging Europe Momentum Fund, apeliacinį skundą atsakovas pagal JFP Investments (SICAV) plc ieškinį ir trečiasis asmuo AB bankas Finasta prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:............bla bla bla"

Pirmai progai pasitaikius uzdarysiu saskaita Finastoje, keisiu pensijinio fondo valdytoja, kol sis bankas nenusprende dar ten esanciu lesu nacionalizuoti.......