Aš negalvoju, kad mano vaikų gyvenimo tikslai turėtų sutapti su manu. Tegu jie gyvena savo gyvenimus, matau, kad jie yra kažkiek kitokie, ir neketinu mėginti nuspręsti už juos, ko jiems siekti savo gyvenimuose.

Kas man atrodo vertinga? Galėčiau išskirti du dalykus: pirma, tai savo dvasios ugdymas (atitinka Kastanedos kovotojo dvasios tobulinimą ) ir, antra, savo gyvenamosios aplinkos tobulinimas (atitinka rojaus žemėje sukūrimą pagal Anastasiją , kalba eina ne abstrakčiai apie visą žemę, o apie gana nedidelio konkretaus, pavyzdžiui, hektaro dydžio sklypo priežiūrą, kas sudaro sąlygas žmogui gyventi kaip rojuje).

O aš galvoju, kad mano ir visų žmonių gyvenimo tikslas yra bendras. Išmokti džiaugtis gyvenimu ir mėgautis kiekviena akimirka, nepriklausomai kokios mano pareigos ar kiek daug ar mažai pinigų turiu, ar koks mano išsilavinimas, ar kokia mano mašina, ar koks mano kūnas, taip pat nepriklausomai nuo to kaip mane vertina ar nevertina kiti ir atrasti vidinę ramybę, visame kame. Jei nebūsi priklausomas nuo išorinių dalykų, jausi tikrą laisvę.Čia turiu omenį nevartojant, alkoholį, narkotikus, internetą. Išmokti sąmonongai elgtis ir kontroliuoti protą. Todėl man svarbiausia, kad vaikas išmoktų mėgautis gyvenimu, ir nebūtų vergas išorinių daiktų,žmonių ar vertybių.

Vergas jis kazko anksciau ar veliau bus, nes gyvename fiziniame pasaulyje. Plius gali but gimes genetiskai su didesniu polinkiu i priklausomybes. Svarbiau yra kad tavo gyvenimo priklausomybe taves per daug nezeistu, arba butu pakeiciama kita priklausomybe.

Stai musu saito ponia lorpak sako dvasiskai nepriklausoma yra. Juokas pro asharas, kiekviena diena siurbia Sri Sri brieda ir dar perpostina kitur. Kas tai yra ? Gi pati elementariausia priklausomybe, cha cha.

Labas rytas,
VK,
Aš suprantu tave, bet kokią nori turi perduoti vertybių sistemą, tokią pagal kurią pats buvai auklėjamas. Pagal tai, tu sprendi, kad vieni dalykai yra vertingi kiti dalykai yra nevertingi, tas yra blogai,tas yra gerai. O kaip tu galvoji ar musulmonų šeimoje vertybės yra blogesnės nei tavo. O negro afrikoje gulinčio po palme ir valgančio bananą vertybės yra mažesnės nei tavo. Kas vienam vertinga, kitam gali būti nereikialinga. Tikriausiai aš savo laiku buvau ir mažai vertinga, kai nebuvau priimta į pienierius, kokia gėda buvo. O pagal kokias vertybes degino raganas ant laužo ir buvo didielė vertybė, kad vaikas išduodavo motiną, tai buvo normalu. Kiekvienas laikamtis turėjo savo vertybes, kurias priimdavo, kaip normas ir tai buvo normalu. VK šaunu, kad tu turi sodybą ir aš turiu sodybą iš 114 arų ir namelis padarytas iš staybinio vagonėlio, bet man ji yra ne mažiau vertinga nei tau tavo sodyba. Tai va su vertybėmis yra sąlyginis dalykas. Ir jei aš turėčiau jachtą, gi netapčiau vertingesnė už tave Vakar buvau filme "Valentinas už 2rų". Buvo dvi moterys niurzgianti žmona ir prostitutė ir kuri gi iš jų vertingesnė.
C
Aš galvoju, kad kikevienas pats gali pasirinkti ar jis būti vergu, priklausyti nuo žmonių, daiktų... ir t.t. ar ne.Mes tampame vergais, kai savo laimę matome išoriniuose dalykuose ir prarandamae džiaugsmą esamoje akimirkoje. Gyvename arba prisiminimuose, visi mintyse sukdami skausmingus ar idealistinius epizodus iš praeities arba svajojame apie ateitį, kad va ateitį bus geriau. Toli ieškoti nereikia, pas mane šeimoje vien tokie pavyzdžiai. Vis tikimės pastatysiu namą, va tada geriau bus, užauginsiu vaikus, va išeisiu iš darbo, va uzdirbsiu daugiau pinigu. Tai yra nesamonė. Arba tikimes, kad vyras padarys mane laiminga, arba gražus kūnas. Išoriniai dalykai yra laikini vyras gali numirti ar susirgti, kūnas pasensta. Kodėl tiek daug nusižudo, nes mato prasmę tik daiktuose, piniguose ar kituose žmonėse. Pvz jei VK sudegtų jo sodybą, jis netektų dalelę savęs, nors iš principo visi materialūs daiktai laikini. O kiek dabar plastinių opercijų darosi žmonių, kurie mato save tiki kaip gražų kūną, o kas iš jų liks po 50 metų, depresija kankinačiais zombiais. O va Handrail mato gyvenimo laimę tik išsilavinime ir sukauptose žiniose. O žinote, kodėl sakoma, kad gyvenime visi turi nešti savą kryžių. Nes gyvenimas vis moko, kas yra svarbiausia ir jei nesugebi džiaugti smulkmenomis kryžius tik sunkėja, kol prieš mirtį pamatai, kad pats tą kryžių ir auginai.
Man patinka pasaka trys paršiukai. O moralas jos yra toks, kad dievas pasirūpins, tuo kuris daugiausiai džiaugėsi gyvenimu ir mažiausiai dirbo.

Adlerio psichoterapijos mokykla yra šiuolaikinė. Tiesa, ji turi savitas prielaidas, kuom mokyklos ir skiriasi viena nuo kitos. Pvz. teorijos vienas pagrindinių principų yra nuostata, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kas ta varomoji jėga, ar motyvacija?, galbūt klausimas iškilo. Atsakymas skiriasi pvz nuo Froido, kuris ja laikė libido energija, o štai Adleris ją laikė nuvertinimo, menkavertiškumo jausmo išvengimo, reikšmingumo (pranašumo) jausmo įtvirtinimu (o menkavertiškumo jausmą yra patyręs kiekvienas būdamas dar vaikas). Ir kadangi pagal Adlerį menkavertiškumo jausmas veikia kompensacijos principu, tai didesnis patiriamas menkavertiškumo jausmas išsireiškia per tuo didesnę kūrybinių pastangų kiekį tam jausmui kompensuoti. Iš kur pvz tas bajeris kai sako: vyras važinėja su tuo didesniu džipu, kuom labiau jam reikia šį tą kompensuoti nu čia gal stereotipas, bet menkavertiškumo jausmo kompensavimas yra labai šiandieninis ir naudotinas.

"O moralas jos yra toks, kad dievas pasirūpins, tuo kuris daugiausiai džiaugėsi gyvenimu ir mažiausiai dirbo"

Taip ir pasirupins - parshelis padves ir bus itrauktas i amzina apykaitos rata. Einant link tokios filosofijos tuo paciu pilnai yra pateisinama ir savizudybe - individas savo noru pasitraukia is zaidimo, o jam priklausancio kuno daleles virsta kazkieno kito sudetinemis dalimis. Kaip sakant nieko tokio labai blogo nera.

O aš vis galvoju, ko mano žmona pastoviai naujos mašinos kaulyja.

"Kiek zinau jis isliko patenkintas ir saugus."

Del to tai ir pasaka, tikriausiai =) O realybeje linksmas parshelis begiojo kol nesuviliojo isalkusio vilko zvilgsnio.

jei busime gyvi po 30 metu galesime sugrizti prie musu pokalbio. Apibendrinsime patirti
Tikrai negalvoju, kad tie kurie daugiau dirba ar daugiau turi ar labiau isilavine tikrai yra laimingesni

kriscia, dar vis bėgioji ? Nosies nenušalai ? nes aš tai kai einu reikia gerai apsimuturiuot, kad veidas nenugangrenuotų (čia apie praeitas savaites)

"Tikrai negalvoju, kad tie kurie daugiau dirba ar daugiau turi ar labiau isilavine tikrai yra laimingesni"

Tai apie tai nieks ir nesneka. Laime yra labai reliatyvus ir salyginis dalykas, cia tik idealistiniame pasaulyje ji tesias amzinai. Pvz. susirgsi kokia nors liga, uzpuls bacilos, kol gydysiesi, laimingas tikrai nebusi, nes purtys skausmai. Ir laime ateis kai pasveiksi, kai nieko nebeskaudes, tada busi kaip ant sparnu. Arba numirsi ir tada irgi busi laimingas turbut, cia jau niekas nezino, che che.

arba gyveni laimingai - sportuoji sau ir pyst mašina sutraiško - tas kur už vairo, nelabai sveikas, na nelabai ir laimingas, bet gyvas, o tu jau po žeme.

Nu ir kas masina sutraisko, nu ir kiek tau tada tu turtu reikia ir tu darbu po mirties
Artai tavo babuska ilgai ir laimingai gyvenimo, o kokia jos gyvenimo filosofija.
P.S. Per didelius salcius nelaksciau, bet vis tiek del virssvorio problemu turiu, vis nesugalvoju, kaip ta prota paveikti kokia cia schema atrasti, kad maziau valgyti. Blogai, kai fizinio darbo nera.

Turtai ir darbai - zaidimo dalis. Kai tam tikra zaidimo dalis neatnesa pasitenkinimo, tada ieskai kitokio. Viskas paprasta.

Va butent tik zaidimo dalis, tai negali buti tavo gyvenimo tikslas. Kai tu pradedi i tai ziureti per rimtai, ne tik kaip i zaidima tada ir prasideda nepasitenkinimas. O jeigu tas zaidimas pasidaro neidomu, galima sugalvoti zaidima ir nenukreipta i turtus, zmones uzsima ir kuryba, daile, rasymu ir t.t.

Čia dalykas su labai daug kampų.Vieni smagūs kai visą gyvenimą bim bam,kiti nuo to susivemtų.Ir atvirkščiai.O prieš kelias dienas iš bičiulio išgirdau nuomonę,kad Lietuvoj kuriasi rimtų pasaulinių įmonių padaliniai pagrindinai todėl,kad lietuviai turi stiprų atsakomybės jausmą.Kol darbo nepadirbo nuo darbastalio nesitraukia.Ko daugelyje pasaulio tautų neužtiksi nei su žiburiu.Tai pagalvoju ar toks genofondas labai jau būtų laimingas,jei vietoj atsakomybės prieš šeimą,giminę,draugus,tautą,darbdavį ir galimybės realizuot šitą bruožą,sudarytume jam galimybę ištisas dienas gurkšnot vynelį kokiose nors maljorkose.Net nežinau.

Gali but ir tikslas. Kuo paprasciau mastysi, tuo tikslas bus paprastesnis.

Nes toks dalykas kaip 'tikslas' zmogaus ar gyvuno gyvenime neegzistuoja apskritai. Dar vienas idealistinis smegenu produktas.

Svarbiausia spėt pastatyt namą, medį ir sūnų. O tada jau galima ir numirt

Genetinis žmogaus tikslas užtikrinti sau ir šeimai maistą, bei saugumą. Visi kiti tikslai yra civilizacijos marazmai. Kaip kad spektras paminėjo - stiprus atsakomybės jausmas ? Kas per velnias, toks jausmas gali atsirasti tik bijant dėl saugaus rytojaus, visa atsakomybė yra baimės išraiška. Tai taip išeina bailių tauta esam...