Autorius | Žinutė |
2014-01-05 18:35 #377868 2 | |
maxa [2014-01-05 14:26]: čia apie mane Barnumo efektas!!! 1. Godumą gydyk target`u, kvailumą - stop loss`u!
2. Konservai - tai toks blogas maisto pakaitalas. 3. Darbas durnių myli - WORK SMARTER, NOT HARDER! 4. Pem` štukų vagnorkių! 5. Mudu su Izabele... 6. Laukinis kapitalizmas nustekeno žmogiškąjį kapitalą. 7. Prie Niksono |
|
2014-01-11 12:33 #379209 | |
Atrodo lyg ir žinau visus atsakymus į gyvenimiškus klausimus, tačiau šiandien susimąsčiau, kaip reiktų elgtis šiose situacijose.. Problema tame, kad ir kur beeičiau visur užkliunu išmaldos prašytojams. Vos ne kasdien tenka išklausyti graudžių istorijų ir tiesa pasakius man tai pradeda įkyrėti. Kantrybė truko šiandien, kai per valandą man kelią pastojo net 3 skirtingi "begeriai".. Paskutinis net pasivijo iš tolėliau.. 90% atvejų stengiuosi ignoruoti ir neiti į jokias ilgas kalbas.. Tad klausimas būtų, kaip jūs efektyviai sprendžiate šiuos normalaus gyvenimo "pertrūkius"?
|
|
2014-01-11 12:46 #379211 1 | |
Pasiulyk padirbėti už didesnę nei rinkos kainą. Pvz. sutvarkyti aplinką aplink namus, nupjauti žolę. Kiek esu bandęs - visi atsisako ir kažką piktai murmėdami nukiūtina sau.
Common sense is not very common
|
|
2014-01-12 11:15 #379285 1 | |
SauliusM [2014-01-11 12:33]: 90% atvejų stengiuosi ignoruoti ir neiti į jokias ilgas kalbas.. Jeigu sakote, kad ignoruoti prašantįjį ir atsisakyti išgirsti kalbas dauguma atveju dedate pastangas, tuomet apverskime šį teiginį į ką jūs darote be pastangų, t.y. savaime. Gaunasi, kad savaime jums norisi prašančiajam atsakyti ir išklausyti jo istoriją. Po tuo gali slėptis paprasčiausia moralinė nuostata, pvz. geras darbas yra padėti prašančiajam. Vidinis konfliktas, kaip suprantu, kilo dėl to, kad su laiku pasijautėt trikdomas (,,visur užkliūnu išmaldos prašytojams"), turįs klausytis, jūs galiausiai nebeištvėrėte (,,Kantrybė truko šiandien"). Galbūt jaučiatės išnaudojamas savo geros dūšios per nelygiaverčius mainus? Mano nuomone, begeriai jaučia pas kurį prašyti, jeigu net vienas pasivijo iš tolėliau. Ką daryt, jūsų klausimas. Aš dažniausiai ignoruoju. Padeda tai, kad mano mieste jie išmaldą prageria arba sėdi invalido vėžimėlyje ir po to matai einantį. Įkyruolių dar neturėjau, tai neturiu patirties patarimui. Bet pritariu ^la pasiūlymui, kad turėti kažkokį principą, kaip kad: pinigus, tu ir aš, turime užsidirbti patys. Matys, kad žmogus su ne jo principais ir atstos. Keep Calm and Practice 7 Habits
|
|
2014-01-12 12:42 #379294 | |
Visiškai teisingai pastebėjai, iškyla vidinis konfliktas, viena pusė sako kaip ir reiktų padėti, bet kita pusė supranta, kad toks geras elgesys skatina jų įžūlumą ir dauginimąsi. Pastebėjau, kad šis dėsnis veikia daugumoje gyvenimo sričių.
Kalbant apie susidūrimus, tai man neretai nepavyksta išvengti ilgesnės diskusijos su jais. Bet kitais atvejais tiesiog apsimeti, kad nieko nematai ir nieko negirdi. Matyt aš bandau surasti kažkokį aukso viduriuką, kuris neįžeistų prašančiojo, patenkintų mano moralines nuostatas, sugaiščiau neilgiau kelių sekundžių pokalbyje, ir užkirsčiau kelią jų vystymuisi. |
|
2014-01-12 14:41 #379309 1 | |
SauliusM [2014-01-12 12:42]: geras elgesys skatina jų įžūlumą ir dauginimąsi. Man tai kelia mintis dėl vieno aspekto. Atsimenu, buvau studentė ir važiavau Vilniuje troleibusu. Turėjau tokią sportinę kuprinę ant pečių, pajutau, kaip du žmonės įlipdami prisiglaudė iš abiejų kuprinės pusių. Po kiek laiko supratau, kad kuprinė juda. Aišku atsisukau, žiūriu - prasegta, kyšo ausinių laidas. Tie du žmonės kaip niekur nieko žiūri kažkur. Aš sakau: ,,Jūs vagiat!". Tai jie ant viso troleibuso pradėjo rėkt ,,Ką tu čia šneki!!". Aišku gėda pajutau, troleibuso keleiviai visi ramiakai, nors viena mergina po įvykio priėjo prie manęs ir sakė, kad visi viską matė, bet tie vagys buvo greičiausiai narkomanai ir patys bijojo jų. Literatūroje, ar net internete, galima surasti patterną, kad žmonės, kurie siekdami ar pateisindami savo tikslus, ima kelti gėdą (mano atvejis) ar suįžūlėja (jūsų atvejis) ar ima vaidinti kankinio rolę (o dabar duok man pinigų!), yra manipuliatoriai. Kad gautų naudos, jie spaudžia tą "mygtuką", kur žmogus yra pažeidžiamas. Galbūt aš tokia užsisvajojusi, kukli studentė nemokėčiau apginti savo nuomonės ir pasiduočiau kaltės jausmui, o jūs, be moralinių skrupulų negalėtite pasakyti ,,ne". Tarsi darote gerą darbą, bet jaučiatės pralaimintis. Kitaip tariant - ar prašytojas yra žmogiškas prašytojas (būna juk kartais tikrai sunku) ar manipuliatorius-prašytojas, besinaudojantis jūsų silpnybėmis, tam nustatyti reikia na tokios psichologo "akies". Bet manau, kad jūsų atveju tai yra manipuliatoriai. Ir, žinoma, pajutę, kad "mygtukai" sėkmingai spaudomi, jie stiprins šį elgesį. Todėl tokių apraiškų daugėja. Labai gyvenimiška situacija. Kaip išsiugdyt stuburą manipuliatoriams ir kaip juos atskirti nuo žmogiškų prašytojų, čia jau technikos ir "akies" dalykas. Aš, pvz., suprasti suprantu, bet išsiugdyti priešnuodį ir veikti man labai sunku. na bet gal sulauksime dar patarimų šiuo klausimu Keep Calm and Practice 7 Habits
|
|
2014-01-12 18:06 #379327 1 | |
SauliusM [2014-01-12 12:42]: Visiškai teisingai pastebėjai, iškyla vidinis konfliktas, viena pusė sako kaip ir reiktų padėti, bet kita pusė supranta, kad toks geras elgesys skatina jų įžūlumą ir dauginimąsi. Pastebėjau, kad šis dėsnis veikia daugumoje gyvenimo sričių. Žinai, kodėl žmonės bijo daryti blogus darbus ? Ne dėl to, kad kažkas nukentės, o dėl to, kad tu būsi pasmerktas. Kai žinome, kad apie mūsų blogus darbus niekas nesužinos (gadiname įmonės, kurioje dirbame turtą; vagiam muziką iš interneto ir pan.), tai ir tai darydami nejaučiam jokios baimės. O šiuo atveju tu išsigąsti aplinkinių žmonių, išmaldos prašančiojo ir savo nuomonės. Juk net ir būdamas bulves mintantis studentas, gali paaukot kažkam kelis litus ir labai nenubednėsi. Taip priimtina, kad stipresnis padeda silpnesniam. Bet jei tai yra priimtina, tai dar nereiškia, kad tai absoliuti tiesa. Truputi "prisuk" savo sąžinės kartelę. Na ir kas, kad kažkokiam prasigėrusiam chroniui neduosi poros litų ? Blogiausia, kas jam nutiks, tai porą valandų neturės už ką išgert ir pabus blaivas. Vietoj to, kad mėtytum pinigus į kairę ir į dešinę, geriau kartą gyvenime kokiam nabagui vaikui nupirk batus, naudos bus šimtą kartų daugiau. Nesi (o gal esi?) koks Dalai Lama...neišgelbėsi viso pasaulio... O be to kiekviename gerame darbe yra (kartais ir labai nemažai) savanaudiškumo. Duodame kitam, kad pasiglostytume savo savimeiles ir nuramintume savo sąžinę, o išmaldos prašantysi- jau antroje vietoje... Duok tuos kelis litus arba neduok. Mažiau suk galvą. Duosi- nei čia bus labai geras darbas, nei ką. Neduosi- nei čia bus koks blogas darbas, nei ką. O jei pradės reikalaut, sakyk: иди на.уй Gero sekmadienio vakaro ! |
|
2014-01-19 16:13 #380803 1 | |
SauliusM [2014-01-11 12:33]: Atrodo lyg ir žinau visus atsakymus į gyvenimiškus klausimus, tačiau šiandien susimąsčiau, kaip reiktų elgtis šiose situacijose.. Problema tame, kad ir kur beeičiau visur užkliunu išmaldos prašytojams. Vos ne kasdien tenka išklausyti graudžių istorijų ir tiesa pasakius man tai pradeda įkyrėti. Kantrybė truko šiandien, kai per valandą man kelią pastojo net 3 skirtingi "begeriai".. Paskutinis net pasivijo iš tolėliau.. 90% atvejų stengiuosi ignoruoti ir neiti į jokias ilgas kalbas.. Tad klausimas būtų, kaip jūs efektyviai sprendžiate šiuos normalaus gyvenimo "pertrūkius"? Viešoms vietoms stengiuosi palikti kuo mažiau expromto.Įvairūs žulikai ne tik pastoviai kuria ir tobulina įvairias pinigų išviliojimo schemas.Jie vis dažniau veikia grupėse,o visokia technika įskaitant ir filmavimo jiems yra taip pat prieinama.Todėl kažkur nesusitvardžius gali tekti atsimušinėti nuo primesto šantažo arba įsivelti į klaikiai nemalonų bylinėjimosi procesą. Pats asmeniškai turiu keletą pricipinių nuostatų prašinėtojų atžvilgiu.Jų tiesiog nepakenčiu (nors jau dešimtmečiais pagal išgales remiu įvairius kūrėjus ir sportininkus).Taip pat jau seniai stengiuosi bet kokias lėšas investuoti kuo prasmingiau.Kad ir nedaug jų atiduoti pirmam sutiktajam,kuris greičiausiai yra apsimetėlis ir aferistas arba lodorius mano įsitikinimu yra vos ne nusikaltimas (nes tokiu veksmu tik dar labjau skatinu tas piktžaizdes).Juo labjau kai turiu netrumpą sarašą projektų ir kūrėjų,kuriuos reikia ir toliau arba naujai remti. Suprasdamas ir tai kad prašinėtojai kaip taisyklė vaidina savo trumpąsias mizanscenas,o bet koks mano moralizavimas juos tik siutintų,nuo tokių tipų atsimušinėju perdėtai žvaliu balsu ir veido išraiška bendromis trumpomis frazėmis.Kažkas iš operos: būtinai;kitą kartą ir pan.Bet svarbiausia nesivelti su jais į diskusiją,o ryžtingai judėt numatyta kryptim.Tai čia,jeigu palieki dislokacijos vietą.Jeigu tik atvyksi -toks elgesys nelabai tinka,nes gali pakenkti transporto priemonei.Šiuo atveju gali pavykti atsimušti trumpu "grįžtant".Visi šie varijantai yra pošlykščiai ir prieš patį save ir verčia jaustis vos nenusikaltus,bet ne tarp angelų gyvename. |
|
2014-02-04 12:54 #383746 | |
Grįšiu truputuką prie ankstesnės temos
vk [2013-12-13 10:46]: bomzasxxl [2013-12-13 10:21]: . Vaikams veikia tos pačios motyvacinės priemonės kaip ir suaugusiems + Nagi, nagi, pratęsk mintį kaip juos motyvuoti. bomzasxxl pateikė motyvacijos formulę, aš radau irgi vieną, tik kitokią. Pažengusių psichoterapijos technikų knygoje radau metodą, kaip sukelti vidinę motyvaciją. Tiesa, jai taikant reikia pabūti psichoterapeutu, bet bent bendras vaizdas gal įdomus bus. Trumpai atpasakosiu savais žodžiais: knyga ,,Advanced Techniques for Counseling and Psychotherapy": Per 50 metų trukusius tyrimus buvo nustatyta, kad išornė motyvacija yra efektyvi keičiant elgesį trumpuoju laikotarpiu, tačiau vidinė motyvacija trunka ilgiau nei išorinė. Klausimas, kaip kitam žmogui sukelti vidinę motyvaciją? Deci ir Ryan (1985) suformavo trijų etapų modelį vidinei motyvacijai sukelti. Jį lengva suprasti ir išmokti, sunku pritaikyti. 1 žingnis. Pripažinti kito jausmus. Tai ne tik žodinis perfrazavimas, bet ir gilus įsivaizdavimas kito pozicijos, kad net išnyksta teisimas (judgement) kito atžvilgiu. Jausmų pripažinimas tuo yra svarbus, kad žmonės, kurie jaučiasi priimti ir suprasti, linkę nusimesti psichologines gynybas. 2 žigsnis. Galimų sprendimų tyrinėjimas (explore options). Kad tai vyktų efektyviai, reikia apeiti kito žmogaus “kaukis arba bėk” atsaką, kuris beveik visada įvyksta tada, jei per staigiai peršokate link opcijos-pasiūlymo ką daryti, kitam žmogui tam nepasiruošus, jam jos nesvarsčius (jam esant precontemplation stage). Apeiti kaukis arba bėk atsaką galima judant šiais keturiais punktais: Precontemplation Questions: ,,Ar kada manėte apie tai...?” ar ,,Būtų įdomu, o kas, jeigu jūs...?” ir pan. Contemplation Questions: ,,Ar manote, kad esate pasiruošęs veikti pagal tai?” ir pan. Pasiruošimo klausimai: ,,Kaip manote, ką jums reikštų tiesiog laikymasis užsibrėžto tiklso/pasikeitimo?” ir pan. Action Questions: ,,Koks jausmas veikiant pagal užsibrėžtą tikslą?” ar ,,Kas jūsų nuomone jums padeda taip efektyviai keistis?” ir pan. 3 žigsnis. Pripažinti kito autonomiją. Tai reiškia, kad jūs neperšate kitam galimybių, nes tai reiškia kito autonomijos nepaisymą. Jūsų tikslas išgauti klausimais kuo daugiau pačio žmogaus sugalvotų galimybių ir pritarti tai, kuria žmogus labiausiai tiki. Ir aišku, besąlygiškai gerbti pasirinkimą, nes kiekvienas turi laisvę rinktis, ką jis nori daryti. Manau kertinė mintis, kuri galimai paaiškina, kodėl vaikų auklėjime nuo paliepimų vaikas tik užsispiria, yra dėl to, kad nurodinėjant ar paliepiant vaikui apie tai jam pačiam nemąsčius, aktyvuojamas "kaukis arba bėk" atsakas. Vat šito aš nežinojau. Kitąsyk gal daugiau pasiekt išeitų skiriant dėmesio, pripažįstant mintis ar jausmus, pasvarstant ir leidžiant vaikui pasirinkti, kaip jam tobulinti savo įgūdžius. Keep Calm and Practice 7 Habits
|
|
2014-02-04 20:25 #383910 | |
Man labiau priimtinas kitas paprastesnis aiškinimas - baimės ir vertės faktorius. Paliepimais mėginame sukelti baimės faktorių, tačiau vaikas jaučia savo vertės menkinimą, todėl instinktyviai imasi veiksmų menkinančių suaugusiojo vertę.
Vidinė motyvacija remiasi savo vertės suvokimu, arba grėsmės grupei suvokimu - abu ilgalaikiai veiksniai - pirmas skatina kūrybą, antras pasiaukojimą. |
|
2014-02-04 21:01 #383920 | |
bomzasxxl [2014-02-04 20:25]: Vidinė motyvacija remiasi savo vertės suvokimu, arba grėsmės grupei suvokimu - abu ilgalaikiai veiksniai - pirmas skatina kūrybą, antras pasiaukojimą. o pagal šį požiūrį, tavo nuomone, kaip sąveikauja vidinė motyvacija su saviverte? Ar didesnę vidinę motyvaciją turi mažesnės savivertės žmonės (pagal Adlerį žmogų veda menkavertiškumo jausmas, kurį jis laikė visuotiniu, ir jo kompensavimas skatina tobulėjimą) ar kaip tik - aukštesnės savivertės žmonės yra labiau vidumi motyvuoti? Ar čia visai nėra kokių tai koreliacijų Keep Calm and Practice 7 Habits
|
|
2014-02-04 21:17 #383923 | |
"Jų tiesiog nepakenčiu"
Galima juos ignoruot, nepakest, bet jie neisnyks ir niekur nedings. Tai elementarus visuomenes parazitai kuriuos pagal grubia logika reiketu naikint, kaip ir biologinius parazitus, bet humaniskumas ir dabartine demokratija to daryt neleidzia. Ankstesniais laikais valkatos budavo periodiskai surenkami ir per prievarta idarbinami, na ten visokiu variantu budavo senais laikais Duodu tokiems centu, man negaila. Nes jei niekas jiems neduos, jus klystate kad jie neturedami iseities prades dirbt - jie taves prasys pinigu su argumentu pvz. peiliu Todel parazitus reikia priimti kaip naturalia gyvybes forma ir atiduot jiems duokle, nes likviduot ju niekas nesiima. Taigi... |
|
2014-02-05 21:44 #384135 | |
ruta881 [2014-02-04 21:01]: bomzasxxl [2014-02-04 20:25]: Vidinė motyvacija remiasi savo vertės suvokimu, arba grėsmės grupei suvokimu - abu ilgalaikiai veiksniai - pirmas skatina kūrybą, antras pasiaukojimą. o pagal šį požiūrį, tavo nuomone, kaip sąveikauja vidinė motyvacija su saviverte? Ar didesnę vidinę motyvaciją turi mažesnės savivertės žmonės (pagal Adlerį žmogų veda menkavertiškumo jausmas, kurį jis laikė visuotiniu, ir jo kompensavimas skatina tobulėjimą) ar kaip tik - aukštesnės savivertės žmonės yra labiau vidumi motyvuoti? Ar čia visai nėra kokių tai koreliacijų Abejoju ar čia yra kokia tai koleriacija. Problema yra per aukštas savęs vertinimas, lygiai taip pat kaip ir per mažas. Bet kuriuo atveju tie savęs vertinimai yra lengvai koreguojami iš išorės. Nepažįstu aš to Adlerio, bet jei jei jis tikrai taip teigia, kaip tu rašai tai, mano nuomone šis požiūris, pasenęs ir nenaudotinas. Kaip manipuliuoti savo vertės suvokimu ir saugumo troškimu labai gerai aprašyta knygoje "Geras vadovas, žlugęs vadovas" - nepamenu tikslaus pavadinimo ir autoriaus. |
|
2014-02-06 08:49 #384178 | |
Sveiki,
Atskira mokslo šaka yra, kuri tyrinėja protą, kad galėtų suprasti jo veikimą ir palengvintų žmonių gyvenimą. Tai yra iliuzija.( Vilkpedija. Iliuzija – iškraipyta pojūčių interpretacija, kai realybė suvokiama ne tokia kokia ji yra) Rezultate mes matome visiškai priešingai. Pažiūrėkite, ką rodo per televizorių, kokie vaikiškai filmukai, kokie yra mūsų daugumos troškimai: vis turėti kažko daugiau, vis mums maža. Dauguma žmonių visiškai paklųsta iš savo galvų aidinčiam balsui. Tai yra be paliovos sklindantis nevalingų ir įkyrių minčių srautas su lydinčiomis emocijomis. Galima sakyti, kad tokie žmonės yra savo proto nuosavybė. Sukuriamos schemos,kurios turėtų palengvinti atpažinti tam tikrą elgesio modelį, tačiau protas nepasiduoda, jis nori mus valdyti, dėl to isšigimsta, tai kaip nuodinga bakterija, kuri prie šimtą metų buvo suvaldyta, bet dabar yra 1000 tos pačios bakterijos atmainų, kurioms reikia vis skirtingų vaistų. Rūta va bomžas parašė Alderio požiūris yra pasenęs, bet dabar yra naujesnis proto valdymo modelis knygoje "geras vadovas, žlugęs vadovas". O kokia proto valdymo schema bus dar po 10 metų. Kam bus idomu daugiau parašysiu savo dienoraštyje. |
|
2014-02-06 09:12 #384184 | |
VK,
Dėl vaikų auklėjimo. Man atrodo, kad svarbiausiai vaikui, yra nuoširdiai būti su juo. Tai nėra labai lengva, nes dauguma iš mūsų buvo auklėjami tik reikalavimais ir labai mažai, kuris nors iš tėvų norėjo su mumis nuoširdiai būti, nereikalaudamas kad darytume pamokas, kad susitvarkytume kambarius, ar dar ko nors. Dažniausiai tėvai būna labai patenkinti, kai vaikai moka patys vieni pasižaisti. Kadangi patys esame to nepatyrę, dėl to nemokame ir patys elgtys nuoširdžiai. Kai vaikas nori pasižaisti vis neturime laiko ar nenorime,nejučia įsijungiame televizorių, paimame mobilų telefoną, ar vartome kokią ataskaitą, atsineštą iš darbo, o gal mintys mūsų klaidžioja apie banko paskolą ar šiaip prisiminimuose. Vaikas jaučia, kada tėvai yra nenuoširdūs. Nes prie to pačio neužtenka mums tik būti su vaiku, pradedama iš jo reikalauti :ar tu paruošei pamoką, ar susidėjai daiktus ir.t.t. Augant vaikui, jis jausdamas, kad iš principo yra nereikalingas pradeda slėptis su savo mintimis kompiuteriniuose žaidimuose ir televizoriuje. Va čia ir iškyla problema, kol neismoksime pasikeisti nuosirdziai myleti, nieko nereikalujant patiems iš vaiko tol vaikai tik atitols nuo mūsų. Tiesą sakant man pačiai sunku susigrąžinti vaiką nuo kompo. Iš principo vaikai ir reikalingi dabartiniams tėvams, kad galėtų su jais kartais pasižaisti, kada jiems patiems norisi, kaip su kokiais nors šuniukais. Skaudu. |
|
2014-02-06 09:33 #384187 | |
Manau, kad neturiu problemos dėl "nuoširdaus buvimo su vaikais". Turiu problemą su jų tingėjimu ruošti namų darbus, mokytis. "Nuoširdus buvimas" su jais nekeičia mokymosi problemos - jie ir toliau nori žaisti, dūkti, žvejoti ir pan., bet ne namų darbus daryti.
|
|
2014-02-06 09:46 #384196 | |
Valia ir sąmoningumas.
Kadangi rytais už lango tamsu ir šalta, labai tingisi ryte anksti keltis ir pabėgioti (rytinė mankšta). Kaip visada, kai suskamba žadinduvas, balsas galvoje kužda, gal šiandien nereikia, vakar jau lakstei, labai lauke šalta, o kaip tingisi. Dažniausiai valios pastangomis atsikeliu, pabėgioju tuos keleta kilometrų, šaltas dušas ir jautiesi žymiai geriau, žvaliau. Taip belakstant kilo mintis kad sąmoningumas ir valia yra tie paties dalykai. Gi sąmoningai suprantu, kad po rytinės makštos jaučiuosi daug geriau, tačiau kodėl taip nedarau. Pagalvojus, kaip dažnai mūsų gyvenime poelgiai yra sąmoniningi arba ne. Kad ir persivalgymas ar nesveiko maisto ar alkoholio vartojimas, žinome, kad negalima ir vis tiek nevalingai kišame visokį šlamštą į save. Tas pats ir nesąmoningas savo gyvenimo atidavimas kitiems, nenoras sąmoningai prisiminti atsakomybę už savo veiksmus ir kaltimimas kitų. Manęs vienas paklausė ar tu visada gyveni pagal taisykles. Gaila, kad žmogus taisykles ir sąmoningą gyvenimą sutapatino. Nors žinoma, kad negyvenu, daug paprsačiau nieko negalvoti, nemąstyti ir plaukti pasroviui. |
|
2014-02-06 10:19 #384202 | |
VK
Mes esame verti savo vaikų tokie kokie jie yra. Aš galvoju, kad jei su manimi kas nors nuoširdžiai bendrauja, aš nevalingai stengiuosiu elgtis taip, kad ir kitam žmogui būtų gerai. Nebūtinai su vaikais. Nežinau, kaip pas tave šeimoje, bet vaiko auklėjimas asocijuojasi su pamokų kontroliavimu, kad kuo daugiau būrelių būtų ir t.t., visokia užklasinė veikla, nors pats svarbiausias vaiko poreikis yra nuoširdi tėvų meilė, kai nieko iš jo nereikalaujama, apie tai jau rašiau. Ir man atrodo tas poreikis pastoviai žaisti ir dūkti ir nepatenkintas meilės jausmas. Kaip sakoma nu pasižaisime valandą, o paskui eisi pamokas daryti. Va ir yra, kad su laiku sudėtinga vaiką mylėti iš jo nereikalujant, nes vėliau jis dešimt kart geriau išmoko iš mūsų reikauti, tame tarpe ir visokių žaislų, saldumynų, pramogų. Va čia ir gaunasi uždaras ratas ir pykčiai šeimoje. |
|
2014-02-06 10:44 #384208 | |
kriscia77 [2014-02-06 10:19]: Mes esame verti savo vaikų tokie kokie jie yra. Aš galvoju, kad jei su manimi kas nors nuoširdžiai bendrauja, aš nevalingai stengiuosiu elgtis taip, kad ir kitam žmogui būtų gerai. Nebūtinai su vaikais. Nežinau, kaip pas tave šeimoje, bet vaiko auklėjimas asocijuojasi su pamokų kontroliavimu, kad kuo daugiau būrelių būtų ir t.t., visokia užklasinė veikla, nors pats svarbiausias vaiko poreikis yra nuoširdi tėvų meilė, kai nieko iš jo nereikalaujama, apie tai jau rašiau. Ir man atrodo tas poreikis pastoviai žaisti ir dūkti ir nepatenkintas meilės jausmas. Kaip sakoma nu pasižaisime valandą, o paskui eisi pamokas daryti. Va ir yra, kad su laiku sudėtinga vaiką mylėti iš jo nereikalujant, nes vėliau jis dešimt kart geriau išmoko iš mūsų reikauti, tame tarpe ir visokių žaislų, saldumynų, pramogų. Va čia ir gaunasi uždaras ratas ir pykčiai šeimoje. "Verti-neverti" - nesu tuo tikras. Bet tai man nelabai svarbu, man svarbiau, ką dabar jiems gero galiu padaryti. Nuoširdus bendravimas lygiai taip pat reiškia tiesioginį pykčio ar nepasitenkinimo išreiškimą. Kažin, kiek tu "stengsiesi elgtis taip, kad ir kitam žmogui būtų gerai", jei jis tiesiai šviesiai tave apšauks, paniurzgės, ar pasakys, kad tu jam nepatinki. Čia tik šiaip pastaba. Man vaiko auklėjimas reiškia ne pamokslavimą, o vidinių vertybių perdavimą. "Perdavimas" nelabai tinkamas žodis, nes tiesiogiai perduoti nelabai galima, nes vaikas ima tik tai, ką pats nori. Tad pavadinsiu auklėjimą vidinių vertybių bendru kūrimu, jas peržiūrint ir apsvarstant. Toliau tavo minčių nelabai supratau. Jei kalbėti apie "meilę, kai iš jo nieko nereikalaujama", tai aš niekada ir nepainioju meilės su reikalavimais vaikams - niekad nesakau, kad "jei nepadarysi namų darbų, tai tada nemylėsiu" ar pan. Bandau sakyti, kad vaikams mokytis reikia ne dėl mūsų tėvų, o dėl jų pačių, kad jiems patiems to reikia, kad jiems patiems bus geriau gyvenime, jei jie stengsis mokytis, bet tokios kalbos dar nelabai duoda efektą. Tai per daug tolima perspektyva, kuri vaikams nelabai rūpi. |
|
2014-02-06 11:03 #384221 | |
Taip, nesusikalbam. Koks tavo gyvenimo tikslas? Kas tau atrodo vertinga? Kodel tu galvoji, kad tavo vaiku yra toks pats gyvenimo tiklas, koks ir tavo? Gal tavo vaikų gyvenimo tiklai yra kitokie nei tavo, gal jiems buvo vertingi kiti dalykai? Ar yra visų mūsų žmonių bendras gyvenimo tikslas? Tai koks jis yra?
Ką sako tavo mokytojas, Kastaneda? |