Filosofiniai klausimai:
Kiek finansinei nepriklausomybei įgyvendinti reikalingas ekonominis-finansinis universitetinis (kolegijos, akademijos) išsilavinimas?
Kaip finansinį nepriklausomumą įgyvendinti šeimoje, kur sutuoktinio visiškai kitoks požiūris į pinigus, ir kai yra įsipareigojimai prieš vaikus?
Nuo ko pradėti įgyvendinti finansinį nepriklausomybę, neturint ekonominio-finansinio išsilavinimo ir pradinio kapitalo, bet turint šeimą ?

Nereikalingas nei kiek. Tačiau aplamai erudicija visada yra gerai, o neišmanymas - blogai.

Klausimas į lubas: niekas neaišku, nei koks tas požiūris, nei kokios pajamos, nei kiek vaikų - nieko konkretaus. Toks pat turėtų būti ir atsakymas: reikia stengtis, ieškoti, domėtis.... ir kita bla-bla-bla.

Išsilavinimo nereikia. Tačiau reikia turėti laisvų pinigų investavimui - pradinio kapitalo. Jei jo nėra, belieka tik dirbti samdomą darbą ir kaupti.

As moku 14 proc. aisku viskas paremta pasitikejimu.. Savi zmones ir panasiai.

Universitetinis issilavinimas, jokios naudos neduos sitam reikale, aisku kaikurios akadimines zinios kaikuriuose vietose pravers, taciau nedaug,,, didzioji dauguma destytoju, destanciu matematika, ekonomika, ir panasiai sunkiai suduria gala sugalu, ir sunkiai bepasakytu kas yra ta finansine laisve, tai kaip mokytis is zmoniu kurie gyvena prasciau nei tu? cia tasptas kad mokintis, dainuoti is minedo, lyg ir ji visi zino lyg ir panasiai, bet realiai jis neiko vertas...




Neturiu seimos, sunku atsakyti, drauge nko tame nesupranta ir nesigilina, tiesiog ji dirba savo darba as savo, geriausia jei poziuriai nesutampa, nesistengti primesti savo nuomones, tiesiog gyvenlit, ir darykit tai kas kiekvienam patinka dazniausia blogybe, kad vienas siandien nori gyventi gerai, o kitas buna pasiryzes pakenteti , kad butu geriau veliau,, va cia ir atsiranda pykciai....





As pradejau nuo knygu, poto forumas, veliau atsirado zmoniu kurie yra protingesni ir patare.. Jus ir matau radot foruma, dabar belieka kazka daryti, atsiras zmones, patars... be kapitalo nieko nepasieksit.. tokia realybe, pradziai reikia taupyti,,, bent 3 metus taupiau velniskai, kaika teko paaukoti,, seimos aisku jus geriau neaukokit del tu pinigu)) jus jau turit didziausia laime

Jei sutuoktinio poziuris i pinigus kitoks tada amen.

Poziuris dar bala nemate. Svarbu kad moraliskai palaikytu. Bet jei vietoje sito svarbiau uz tuos pinigus koki bmw ar audi nusipirkti, nes sitaip keletas respect tasku garantuotu is aplinkiniu - tada misios.

Kontrklausimas - o kam tau ta finansinė nepriklausomybė reikalinga?

Jei su sutuoktiniu neišeina gerai susitarti, tada galima bandyti turėti ne bendrą šeimos biudžetą, o atskirus kiekvieno biudžetus, tačiau vistiek reikia susitarimo dėl bendrų šeimos išlaidų finansavimo.

Daugelis čia kaip stebuklingą žodį minėjo "pradinį kapitalą". Na ir ką galima padaryti su pradiniu kapitalu, jei jis sudaro, pavyzdžiui, metinį atlyginimą vidutinį statistinį atlyginimą gaunančio lietuvio? Tarkim, atlyginimas į rankas 2 000 lt, tai ką galima daryti su susitaupytais 25 000 lt? Tarkim, nuo jų gauni 4% palūkanas, tai sudarys 1000 lt per metus, tai yra 83 lt per mėnesį, tai yra 2.78 lito per dieną? Kiek dar trūksta iki finansinės nepriklausomybės?
Mano išvada būtų - tokiu atveju geriau taupyti ne "stebuklingam pradiniam kapitalui", o investuoti į savo kvalifikaciją bei patrauklumą darbo rinkoje.

Kai vienam sutuoktiniu bankrotas, kitas atsako uz abu Finansiskai. Taigi rato neisrasi, arba kartu, arba vienas. O jei kartu tai nesusituokus...

Gera tema diskusijai - finansinė nepriklausomybė.
Klausimas - kas ir kaip įsivaizduoja tą nepriklausomybę, kam ji reikalinga?

Vieniems - žarstyti pinigus ir jaustis turtingais, kitiems esminių poreikių įgyvendinimą.

Tačiau iš esmės jie visi atsako į klausimą - Laisvė. Laisvė pasirinkti kur, su kuo, ką veiksi ir t.t.
Štai čia turėtų slypėti pagrindinė mintis. Todėl nesuprantu tų, kurie kelia klausimą - kam tau reikia finansinės nepriklausomybės? Tai yra tik savęs apgaudinėjimas, nes kiekvienas valingai ar ne to siekiame.

Kitas klausimas, kad finansinė nepriklausomybė daugeliui žmonių nereiškia tik sėdėti ir nieko neveikti. Kaip tik aktyvus žmogus sieks didesnių iššūkių ir savirealizacijos.
Kaip tai sieks, jau kitas reikalas. Svarbiausia neužmiršti, kad ne mes dirbam pinigams, o jie mums.

Kai turesi milijona tada paziuresim kaip pasikeis mintys. Viskas, begu eur/jpy shortint, koki 100 pipsu tures pakrist.

Tarkim susitaupai 25.000 Lt. Tarkim investuoji ir gauni po metų +30%, taigi kitais metais jau investuoji 32.500, dar po metų 42.250, po trijų metų jau turi 54.000, po penkių 92.820. Tarkim ne tik reinvestuoji turėtus pradžioje, bet ir toliau taupai, tik jau mažiau - po 10.000 kasmet, kuriuos irgi investuoji. Tada po 5 metų turi 190.000. Tada jau nebetaupai ir investuoji toliau. Po 10 metų turi ~ 570.000.

Paprasta aritmetika. Tam aukšojo ekonominio baigti nereikia

Pritariu išsakytoms dariaus,manto,rullis ir sauliaus mintims ir papildysiu dar viena grėsme ilgame kelyje į finansinę nepriklausomybę,kuriai reikėtų nusiteikti "prieš nusiperkant sportbačius":
Pasiryžusiam uždirbinėti pinigus tenka daug mąstyti,ekperimentuoti,rizikuoti,prarasti,iškęsti ... ir laiko jam dažniausiai trūksta.Ir reikalas dažniausiai užtrunka.Kai tuo tarpu šalia esančiam atrodo pats velnias kusina idiotiškiausias replikas ir klausimus:"Tai sakei,kad jau greit.", " O negali tas biznis kažkiek palaukti.", "Gal jau gana..." ir t.t.

Tavo skaičiavimas primena Tonio planą uždirbti milijardą ir jame padaryta viena esminė klaida - investavimas siekiant 30% grąžos turi tokią didelę riziką, kad tik laiko klausimas kada - po dvejų, trejų ar penkių metų staiga tavo kapitalas taps artimas nuliui.
Sugebant patikimai pasiekti tokią didelę grąžą tikrai galima būtų labai staigiai tapti milijonieriumi, ypač kai dabar pilna pigių pinigų. Tamsta jau senokai turėtum būti laisvu nepriklausomu milijonieriumi, kaip tai sekasi? Man, o, manau, ir vidutiniam lietuviui tokia vidutinė daugiametė grąža yra nerealus dalykas.

Tu taip kalbi, lyg būtų pasirinkimas čia pat dabar akimirksniu pasirinkti finansinę nepriklausomybę arba ją atmesti, maždaug kaip kompe nustatymą pasirenkant. Tačiau juk nėra tokio pasirinkimo ir tos laisvės siekimas kainuoja, jis išsitęsia laike ir kaip tik pasižymi papildomu taupymu, tai yra dar didesne nelaisve, didesniu savęs ribojimu. Tai dabar atsakyk, ar verta keliems ar gal net keliasdešimčiai metų tapti nelaisvesniam, kad vėliau tapti kažkiek, neaišku kiek laisvesniam? Kuri mokama kaina yra dar ne per brangi?

Keisti kai kurie pasisakymai. Pirmiausia man tai šiaip, bent dabar, finansinę laisvę kaip tikslą išsistatyt atrodo gana keista.

Tiesiog, atidirbus tiek metų su pinigais man jie atrodo tokie neįdomūs. Ne nereikalingi, bet neįdomūs. Pinigai yra instrumentas, tai man kai sako "svajoju apie finansinę laisvę" skamba taip pat kaip "svajoju turėt daug plaktukų". Nu okey, o ką tu su jais veiksi ? Gal kai kurie ir žino atsakymą į šitą klausimą. Bet kai tikslu padaro įrankį, tai tiesiog natūraliai keista.

Čia ir ateina išsilavinimo klausimas. Šiaip nesvarbu, koks išsilavinimas. Bet koks padeda geriau suvokt realybę. Vien tai, kaip keičias su išsilavinimu skaičius tikinčiųjų parodo, kad išsilavinimas būtinas. Aišku, pinigų uždirbt nebūtinai padės. Čia jau visiškai nesusiję. Bet tarkim finansų išsilavinimas padės suvokt, kas yra pinigai. Nors galima ir išgooglint. Tik tiek, kad suvokiant ko ten eini, uni galima daug nuveikt. Anyway, atskira tema.

Šiaip logika "pakankinsiu save X metų, kad kitus Y turėčiau daug įrankių" man nesusiveda. Situacija tokia, kaip Lavrinovičių padaryt pardavimų vadybininkų ir liept taupyt pinigus į finansinę laisvę. Nu ne per kur. Kad ir kaip jis stengtųs, bet nei jis darbo padarys, nei įmonei, nei sau neuždirbs. Nes jis tam netinkamas. Jam reikia žaist krepšinį ir tada finansinė laisvė natūraliai ateina. Tai taip ir čia. Jei jums tenka kankintis ir susispaudus gyvent, kad po kažkiek metų galėtumėt kažką daugiau turėt, tai gal paaiškinimas labai paprastas: darot tai kas jums nei tinka nei patinka ?

Tsakant, pinigai yra tik by-product. Jei darai kažką, kur esi geras, tai ir pinigų atsiras. Nėra problemų. O kai darai kas tinka ir patinka, ir savęs kankint nebėra reikalo ir apie finansines laisves svajot. Nes tiesiog tu to nebevadini darbu, o darai natūraliai ir su malonumu. O kad ateis pinigai, arba prireikus galės gaut daugiau, nebekyla jokių klausimą. Na ir kuo toliau, tuo ir daugiau pinigų atsiranda. Nes tampi dar geresnis. Tai pirma apie priemones ir tikslus gal derėtų pagalvot geriau, o tada viskas natūraliai į vietas sueitų ?

Na ir dėl to, kad asmenine patirtim dalinuos, tai užmesiu ir tiems, kurie sako, kad mašina dažnai yra kvailas pirkinys. Yra žmonės, kuriems mašina skirta nuvažiuot nuo taško A iki taško B ir yra žmonės, kurie bent šiek tiek apie mašinas supranta. Pavyzdžiui man koks Aston DB 9 būtų žymiai geresnis pirkinys, nei koks butas, kurį nuomuočiau studentams ir man per mėnesį nett'intų 500LTL. Nes vairuot tą mašiną visą mėnesį būtų didesnis malonumas, nei gaut 500 litų. Ir čia pavyzdys su mašinom, bet galima daugiau kam pritaikyt. Todėl labai juokinga būna klausyt, kai kažkas aiškina, kuris pirkinys yra kažko vertas ir kuris kažko ne.

Čia turim forume ir po 200% virinančių, ir čia ne koks Tonis ant popieriaus, čia pravalas defacto

Paantrinsiu vk ale tikrai kam tau kriscia77 ta finansinė nepriklausomybė? Turint omenyje, kad kalbi apie šeimą. Apskritai, manau, kad tai labai skirtingi dalykai. Kol gyveni vienas, tai ir fin. priklausomybė (ir visa kita gyvenime) yra ganėtinai px- gali spjaut kada nori į viską ir daryt (keliaut, verslaut, bandyt kažką naujo). Su šeima kitaip. Neiškeliausi gi į kokias džiungles 6 mėnesiams, kai vaikus į darželį ar mokyklą reikia vesti. Nu plius dar vyrui kotletus reikia iškepti (nors šitas nėra būtinybė
Ir aišku, kaip minėjo kolegos, reikia išsiaiškinti kas turima omenyje, ta nepriklausomybė. Šabloninis mass medios suformuotas vaizdas- gulėti paplūdimyje po palme su kokteiliu ir nieko neveiki. Nu pagulės žmogus dieną, dvi ar savaitę. Paskui taip užp.. tas gulėjimas, kad žmogus prašys, kad darbdavys priimtų atgal į darbą
Žmogui reikia veiklos. Jeigu jau ne dėl pinigo, tai kokios nors socialinės veiklos, labdaros fondai, savanoriai afrikoj, fotografuoti drugelius, šaukštus drožti ar pan.
Kiek įžymių pasaulio veikėjų seniausiai galėtų nieko neveikti, būdami milijardieriai, bet kažkodėl jie dirba ir toliau.
Ir čia tikrai neginu ir netiuriu omenyje darboholikų, į juos pas mane gana neigiamas požiūris..

vk, iš esmės darai klaidą kai kalbi apie papildomą taupymą. Kodėl kalbama apie taupymą o ne papildomų pajamų gavimą?
Tai nėra tie patys dalykai. Vienas kitam neprieštarauja. Aš tarkim siekiu finansinės laisvės visiškai neskubėdamas, nuo to mano gyvenimo kokybė nenukenčia nei per nago juodymą.

Ir tokio tikslo, kad tarkim po 2 metų būsiu nepriklausomas neturiu. Man tai yra proceso dalis, kurios eiga turi suteikti malonumą.

Patį galiu pakritikuoti šiek tiek dėl požiūrio į tai, kad žmogus turi investuoti į save, kad būtų patrauklus darbo rinkoje. Tai galima taikyti tik 0.001 proc. žmonių, nes tik jie gali uždirbti milžiniškas pinigų sumas kurios realiai leis tapti nepriklausomais.
Reali nepriklausomybė prasideda tada kai dirbi sau.

čia neblogai pasakė, šaukštus drožt... ir per e-bay bandyt prakišt. Bet tai ir turėtum drožt fantastiškai, kad patraukti kitų dėmesį O to reikia mokytis, o pakol mokaisi reikia iš kažko pragyvent, tada ir prasideda problemos... 8+ val. per dieną prie staklių, kompo, kasos etc.

Handrail, pritariu 100 proc.