...ar ne per daug kovojame...? .... su antsvoriu, su apetitu, su liga.... ect......

O kaip nuolatinė taika su savimi...?

Tai lorpak siulai nekovot su antsvoriu, apetitu ir ligom ir susitaikyt su savimi? Jei sergi kokiu veziu viskas ok - taika. Jei antsvoris auga iki 250kg ir daugiau - taika? Susitaikai su savimi koks esi ir gyveni..m jo. Nebloga filosofija, bet kaikas nenori gyvent pagal tokia filosofija.

manau jei sako kova - vadinasi, turime priesa, t.y. pacius save. Sutinku su lorpak siuo klausimu, kad verciau buti taikoje su savimi, t.y. priimti tokius, kokie esame. Nes kita syki visokie brainwashas kaip "grozio idealai", begimas i atsipalaidavima per saldainius ir tortus daznai slepia butent tai, ka lorpak ir norejo psakyt - netaika su savimi. Aisku, Orb masto teisingai, ir sprendzia siuos klausimus pragmatiskai, bet lorpak manau ne ta norejo pasakyti.

Yra idomus faktas apie vezi. Sako, ji kelia Candida grybelis, kuris vesi susilpnejus imunitetui. Moksliskai irodyta, kad neigiamos mintys ir stresas silpnina imuniteta, kitaip tariant - kovojant - mes is tiesu greiciau sergame nei judame link pasveikimo. O susidraugaujant, priimant pasejame teigiamu minciu ir emociju seklas, ir ziurek - gal ir dieta nublanksta, kai nebeziurime i top modelius, ir saldainiu tiek nebevalgome kad pamilstame patys save, ir pasejame teigiamas mintis, jei susilpnejes imunitetas ir t.t. ;)

Vakar laidoj su ruta diskutavo dvi barikadu puses apie vezi. gydo kazkuris ten vezius savo deimantiniais pirstais. koju ilgius patiesina ir pan. na zodziu kiekvienas renkasi savo. bet pateike pavyzdzius daktaras, jog kaikurie patikeje minciu galia taip ir mire nuo vezio nors turejo nustatyta lengva stadija. tas pats steve jobs.

sutinku, kad situacijai istikus, reikia pakovoti uz save. Bet ne pries save. gyvenkime su savimi taikoj, ane lorpak?

Kai banditelis siulo tau peiliu pagrazint morda, reikia nuolankiai jam viska atiduot. Nes viespats moko atsukti kita skruosta.

O Jobsui dievas atsiunte vezi, nes bjaurus su kitais buvo tas bedievis netikelis.

Orb, kas dėl "minčių galios" man atrodo, kad žmonės patys kitą kartą nesupranta ką kalba, prisiskaitę pozityviosios psichologijos vadovėlių, sako jau tiki gėriu, o slapčia pavydi kaimynui didesnio atlyginimo tipo "aš stengiausi vargau visą gyvenimą, o jis tinginys paaukštinimą gavo". Aš patikėjau minčių galia, kai pati patyriau savo kailiu,prisišnekėjau pati, kad vėžiu susirgsiu ir beveik prieš trejus metus operavo melanomą. Noriu pasakyti, kad kol pats nepatirsi ir nesusimąstysi kame reikalas, tol nesuprasi, kad mūsų minčių ir veiksmų rezultatas yra dabar kokie mes esam.

...taip, siūlau pamilti save tokį koks esate ir žiūrėti, ką ir kada valgote, gyventi sveikai....

O susirgus - eiti gydytis, o ne kovoti...





...čia iš kriscios straipsnio apie laimingiausią žmogų - jis irgi tą pat šneką - nei kovoti, nei tramdyti nereikia nieko...

kriscia, ir vėl į dešimtuką....

katunskyte ir 220kg svere, nors turbut nebuvo svarbu ka ji valge kol nepasidare skrandzio mazinimo operacijos. vargu ar jai nuo to geriau butu buve jej ji butu labiau mylejusi save, kai jai grese mirtis. manau kiekvienas savaip myli. kitas save myli kai pasidaro keleta plastiniu operaciju pvz.

Ar žinote kodėl nesusikalbame? Todėl, kad kiekvienas savaip įsivaizduojame žodžių reikšmes. Šiuo atveju skirtingai įsivaizduojame žodžio "kovoti" reikšmę. Ką jis tau, Lorpak, reiškia, kad matai jame kažką nepriimtino/negatyvaus?

mes šnekėjome šia prasme - neištrauk iš konteksto ir neabsoliutink išvadų...

Man "kovojimas" reiškia tikslingą ir atkaklų tikslo siekimą, lydimą krūvos kitų pozityvių aspektų. C.Castanedos įtakoje man "kovotojo/kovojimo" sąvokos yra bene pozityviausios ir labai įkvepiančios. Besidomintiems rekomenduočiau žvilgtelėti į šį citatų rinkinį.
Pavyzdžiui:
Kovotojo ir vidutinio žmogaus pasitikėjimas savimi skiriasi. Vidutinis žmogus stebėtojo akyse ieško užtikrinimo ir vadina tai pasitikėjimu savimi. Kovotojas ieško nepriekaištingumo savo paties akyse ir vadina tai kuklumu. Vidutinis žmogus surištas su savo draugais, kovotojas - tik su begalybe.
Argi tai ne puiku?

Tęsdamas mintį noriu pasakyti, kad - mano supratimu - "buvimas su savimi taikoje" ir "kovojimas" visiškai neprieštarauja vienas kitam, o galbūt netgi kaip tik turi būti kartu.

Spėliodamas, ką čia tokio neigiamo galėtų tame įžvelgti lorpak, kuri pati nesiteikė to nurodyti, sumąstau tik vieną idėją - "kovojime su antsvoriu, su apetitu, su liga" neidealus būtų tik blogojo aspekto akcentavimas (dėmesio fokusavimas į blogą, o ne gerą aspektą), tai yra, geriau būtų ne "kovoti su antsvoriu", o "siekti tapti sveiko sudėjimo ir sveiku bei gerai jaustis". Tačiau čia problema ne "kovojime", lygiai taip pat sėkmingai galima "kovoti" siekiant tapti sveiku, geru, atjaučiančiu, laimingu, harmoningu...

....lucky you

Pakliuvo i rankas labai idomi knyga. Neurologijos mokslo tiesos su visokiais psichologiniais tyrimais, apvilktos i grozines lit. Siuzeta.
Ispudi palikau knygos aprasymo komentare siame puslapyje: http://www.pegasas.lt/index.php?cl=details&success=1&anid=3cdb10161&dtab=3&comments=1&sid=d88b0e1581a7f11b2c3d168a00e35f74

Papsichologavome apie susireikšminimo jausmą, dabar - apie menkavertiškumo jausmą.

Logišką požiūrio metoda pateikia Mosakas (1954), kuris gyvenimo įsitikinimus išskiria į 4 grupes:
1. Savasties samprata - įsitikinimai, kas aš esu.
2. Savasties idealas - įsitikinimai, koks turėčiau ar privalau būti, kad turėčiau vietą
3. Weltbild ("pasaulėvaizdis) - įsitikinimai, kas aš nesu ir ko reikalauja iš manęs pasaulis.
4. Etiniai įsitikinimai - asmeninis "gėrio ir blogio" kodeksas.

Ir kai įvyksta konfliktas tarp savasties ir kitų trijų įsitikinimų (,,Esu žemaūgis, turėčiau būti aukštas"; ,,Aš moteris, turėčiau būti lygiavertė vyrams"; ,,aš meluoju, kai privalu nuolat sakyti tiesą"), jaučiamas menkavertiškumo jausmas, konfliktui su (4) - dažnai lydi kaltės jausmas.

Viską ištrupinau iš vadovelio 83psl

Vėlgi, viskas per mūsų latentinius Beliefs...

Moksliškai įrodyta, kad jaučiant liūdesį ir pasiklausius liūdnos melodijos, į gerąją pusę pakyla emocinė būsena. Tai, kaip ir užsiimant menu, yra saugus būdas išgyventi emociją. Apie tai:
http://www.sciencedaily.com/releases/2013/07/130711135459.htm

Turbūt iš to galima padaryti išvadą, kad jei būna pikta, irzlu ir viskas užnervina, kokio nors hard rocko paklausymas irgi padėtų.

Kai kurios emocijos "nuodija", o gal ir ne.

Ką konkrečiai norėjai pasakyti?

Aš pati niekad neklausydavau sunkaus metalo pvz. man ši muzika yra per daug sunki, chaotiška. Bet paskaičius šį mokslinį tyrimą tapau empatiškesnė, galbūt tokia muzika atlieka taip pat emocinę funkciją.

dabar, kai jaučiu lengvą įkvėpimą, klausau to enya. Man tai padeda palaikyti šią būseną.

Yep, Enya, neblogai. Dažnai darbe fone "sukam", neįpareigojanti tokia, sukuria gan kūrybišką atmosferą.

O norėjau pasakyti, jog egzistuoja riba tarp "vaistų" ir "nuodų". Taip ir su emocijom, kai kada tai tai stumia į priekį, o kai kada tampa balastu ir tempa atgal. O muzika, vargu bau ar gali pakeisti emocijas, sakyčiau tik "pareguliuoti" jų intensyvumą. T.y. sustiprinti, slopinti ar neutralizuoti.

Beje, dauguma dainų yra apie meilę/aistrą. Kaip vieną stipriausių emocinių potyrių prieinamų žmogui. Taigi meilės kaip emocijos/jausmo spalvų gama yra itin ryški. Kai saka: kažkur tarp "vaistų" ir "nuodų".