Pastoviai išlenda (pabraukta) tavo Core Belief, kad tu esi visiems (ar kažkam) įdomi asmeniškai ir visi tave gali pulti, jei nesislėpsi.

hmz. sis Core Belief yra mano personažo traders.lt forume marketinginis Belief, kurio as laikausi.

Jei kada susitiktumem gyvai kada prie arbatos, tokius dalykus tik Tave gerai pazinodama as atskleisciau, atversciau daugiau kortu, t.y.

Cia ne ta terpe; nors galbut kad kazkas cia mane uzsipuls, turbut yra nepagrista mano baime. Bet sakau, niekada neversiu kortu, jei as intuiciskai to nenoriu. Jas atverte nebutinai patirsite stebukla, gal nusivylima. Bet pats veiksmas yra mano ir tik mano pasirinkimas.

Vis tik VK teisus, įdomesnė tema būtų jai mažiau apie save, daugiau apie temą - arba temos pavadinima reikėtų pakeisti.

Ar tikrai tai "marketinginis" dalykas? Negi sieki kažką parduoti?

Manau, kad šis klausimas yra svarbesnis tau, nei sakai ir, galbūt, suvoki. Tau esant su kauke ne mes daugiau prarandame, o tu pati. Tu slepiesi ne nuo mūsų, o nuo savęs pačios. Bijai, kad ne mes nusivilsime, o tu pati nusivilsi...

Ir kodėl man atrodo, kad šis naujas personažas - desperatiškai bandanti persiauklėti forumietė lorpak???

Nemanau, visiškai skirtingas rašymo stilius, be to lorpak, mano nuomone labai toli nuo psichologijos.

Jei kalbėti apie mane, tai man įdomiausia yra ne grynos teorijos, o jų praktinis pritaikymas, kuris suprantamiausias, kai žmogus pasako, ką jis darė ir kas pasiteisino.
C.Castaneda yra pasakęs, kad:
1) be praktikos nebus jokio mago (ar panašiai);
2) vertingos yra tik tos žinios, kurias pritaikome (nėra naudos iš nenaudojamų teorijų).

gerai. salin asmeniskumus. ir as ne lorpak

Moksliskai irodyta, kad prieskonis kurkumas (tumerikas) arba lietuviskai - ciberzole, nuo kurios ryziai pasidaro geltoni, arba del kurios indijos pyrageliai Samosos pasidaro geltoni, turi nukonkuruojantį poveikį sveikatai vietoj antidepresanto Prozaco.

http://healthblog.dallasnews.com/2013/08/curcumin-as-effective-as-prozac-in-treating-depression-without-harmful-die-effects-dallas-research-study-says.html/?nclick_check=1

Jei sunku pakelti mano postus, išgerkite ciberžolės arbatos ir tęskite...

VK - palaikau, o ir geltoni ryžiai tikrai nuotaiką pakelia - pats pastebėjau
PS: jei rašytojas visada rašo apie save, kodėl skaitytojas visada perskaito apie save?

Cia negriztu i asmeniskumus, bet paaiskinu vk del savo postu saltiniu. As vertinu ir skaitau tik praktiku kurinius. 5 communication Secrets, Nepramintuoju taku, Moterys is Veneros vyrai is Marso ir visi kiti - tai yra n, pabreziu, n metu praktika tureje psichologai ir psichoterapeutai. Is praktikos gimsta teorija. (ne atvirksciai). Todel teorija ir gaires paaiskina praktika.

Kai Tu sakai, kad idomiausia tai, ka zmones dare ir kas pasiteisino - tikriausiai nori gyvos patirties, autentiskos ir neisskaitytos knygoje patirties. Deja, sia tema neturiu daug pasiulyti, bet ta padaryti gali Tu. Ar kazkas kitas.

Kitas postas mano bus is pragmatiskumo kiles mokslinis straipsnis koks nors

... aš jau buvau Fox, Nepiktas, dar kažin kas - galiu ir ruta forume pabūti, šiaip ar taip mes esame Vienis su skirtinga identity / ego...

" desperatiškas

desperatišk|as, desperatiška - kuris be vilties, nusiminęs...."

nu duodi, Petrai...., pats toks .....

Skaičiau kadaise, patiko tada.


Jokiu būdu nepasisakau prieš geras knygas ar teorijas, aš pats mėgstu jas. Tik norėjau pasakyti, kad kalbėkim apie teorijas, kurios mums patiems turi reikšmės/yra suprantamos.

Labas, kriscia77, smagu, kad daliniesi savo patirtimi temoje Pafilosofuokim, nors jautiesi dar nejaukiai rašant į Papsichologuokim, nors sakai, kad tavo samprotavimai apie pyktį labiau tiktų šioje temoje. Nėra jokios gėdos rašyti į Papsichologuokim, per galvą Tau nieks neduos,o tik padėkos, kad pagyvini mano mokslišką stiliuką, įnešdama gyvos patirties.

Na bet apie esmę. Su viskuo sutinku, ką parašei, išskyrus:



Yra du kraštutinumai: 1) kai pyktis agresyvus ir mes jį išreiškiame destruktyviai. Kaip kad tu rašei, pvz., kaltinant kitus. Tada toks kelias greičiausiai ir yra tas silpnumo, emocinio nesivaldymo požymis, kurį tu turėjai galvoje.
2) kai pyktį slopiname ir nukreipiame į save (čia daugiau man pačiai būdinga).

Pyktis yra sveika emocija, netgi mūsų išlikimo sąlyga. Mums jo reikia.

Aš asmeniškai darau du dalykus, kai susiduriu su savo pykčiu:
1) atpažįstu fiziologiją. Pvz, man tai pasireiškia su tarsi duslesniu kvėpavimu, man lengvai užspaudžia krūtinę, lyg būčiau prarijusi lygintuvą. Kai sukyla ši fiziologija, man smegenys sako: ,,pyktis". Nes kai aš įpratusi jį slopinti, kartais jo paprasčiausiai neatpažįstu, ką bet gali pasakyti mano fiziologija.
2) stengiuosi ištransliuoti pykti. Emociškai intelektualu yra tiesiog konstatuoti ,,aš pykstu" ,,aš jaučiu pyktį" ,,aš jaučiu, kaip mane gniaužia pyktis" ir pan. Dėl to aplinkiniai nenukenčia ir nenukenčiu aš, priešingai, jei būčiau slopinusi savyje pykti.
Tai toks mano komentariukas.

Na jo Akys pasrūva krauju, šnervės išsiplečia , ketera pasišiaušia. Čia toks vidinis pyktis, aplinkiniams nepavojingas, jei skiria ganėtinai tvirtas narvas ...

Visumoj - pyktis tėra silpnų žmonių silpnumo požymis. Pykstama ant stipresnių, pranašesnių. O koks gali nūti pyktis ant silpnesnių ? Joks.

O ant savęs pykti ? Tai ne tas žodis. Greičiau būna nepasitenkinimas savo veiksmais, rezultatais, poelgiais. Kitu atveju, kas vadinama sveiku sportiniu pykčiu - tėra vidinis užsivedimas, nusiteikimas, azartas ir susikaupimas.

tarsi, Toni, sakai, kad vidinis pyktis aplinkiniams yra pavojingas. Ir sutinku, ir nesutinku Sutinku, kad pavojingas tada, kai jis isleidziamas destruktyviai; nesutinku - kai jis isleidziamas konstruktyviai, pasakant ,,as jauciu pykti". Sis pasirinkimas ar ismokta reakcija ji isleisti ir yra tas faktorius, kuris skiria gyvuna nuo homo sapiens, buduli nuo emociskai intelektualaus. Nuo vienu neapsisaugosim, kiti gal net neuzkliutu. bet tai jau ne musu kontroles rankose, c'est la vie

Kiek supratau, su pykčiu tu darai du dalykus - jį slopini ir jį ištransliuoji. Mano supratimu, nieko negalima slopinti, kaip tik reikėtų stengtis ne slopinti, o suvokti/pajusti/suprasti dėl ko tai kyla. Ir antras veiksmas, kurį rinkčiausi, būtų ne pykčio "ištransliavimas", o pergyvenimas, kad pyktis pats savaime sudegtų.

Sako jei supyksti, reikia suskaičiuoti iki 10 ir giliai kvėpuoti.
Man asmeniškai padeda trumpas pamąstymas, kad tai tik keletas neuronų ir sinapsių žybtelėjimų, bei chemijos pliūpsnis į kraują. Kai tai suvoki - pykčio kaip nebūta, netgi kartais nuoširdus juokas suima, ypač aršios diskusijose.
Beje šis metodas turi vieną minusą, ilgainiui daraisi vis mažiau empatiškas kitų jausmams.

nea, buvau blogai suprasta. Sie du krastutinumai (išrėkti ant kitų arba slopinti) yra teorija (viena is mano gal 10 lygiagreciai skaitomu knygu yra psichologes Harriet Lerner ,,Dance of Anger", kurioje apie tai rasoma). Deja, as pati linkusi i viena krastutinuma, tik ta norejau pasakyti. Atmetus siuos krastutinumus, lieka savoka Anger Management, t.y. ka daryti su tuo pykciu, kaip ji isleist konstruktyviai. Pykcio pergyvenimas manau labai nuovoki technika. Pritariu.

p.s. lėčiau paskaičiau, vk, mane gerai supratai sorry

Iškelsiu versiją, kad daugelis panašių mūsų bėdų iškyla dėl... mūsų susireikšminimo. Ir todėl galbūt geriausias metodas būtų C.Castanedos siūloma nuolatinė kova su savo susireikšminimu/savo asmeninio reikšmingumo jausmu.

Labai idomi versija ir geras startas analizuojantiems. Mano pateikti budai yra naudojami Gestalto psichoterapijoje, kur fokusuojama i pojucius ir samoninguma cia ir dabar. Antai kita terapijos rusis - psichoanalize butu naudinga norintiems prisikasti prie pykcio priezasties.

Nu pabandom.
Keliam klausima: ,,ka reiskia man susireiksminimo jausmas? " ir antai galbut atrasiu, kad kaprizais is tevu gaudavau tai, ka noriu, o gal tevai infliavo saviverte ir uzmerkdavo akis trukumams. O gal turejau daugiau daiktu, daugiau proto ir per palyginimus pastaciau savo saviverte. Ir t.t. Cia kiekvienas gali pamastyt, kas telpa i savoka reiksmingumas. Galima net pasitelkti Beliefs, pvz: ,,as turiu buti kietesne uz kitus" ,,jaunysteje jura iki keliu", daina ,,everything you need - you got it", kas galbut atskleis, kada isorinis susireiksminimas yra vidines tustumos kompensacija.

Ir tada seka labai logiska pasekme - kadangi as kieta, as cool ir dar moku gyventi aukstais kitu lukesciais - tai jus privalote irgi buti tokie ir tada jau pykstu, kai netelpate I mano remus. Jei esu aukstesnej hierarchijoj - aprekiu. Ir niekinu silpnesnius, kas yra pasyvus destruktyvus pyktis.

Jei pykti slopiname, turbut reiktu dirbti su mazesnes savivertes pojuciu analogiskais metodais.

Na, idomu

p.s. su susireikšminimo jausmu nereikia kovoti - reikia suprasti, priimti, pajausti, ir tada gal jis ir pats nuslops

bet grazi dainike

http://www.youtube.com/watch?v=g-6a9jC-K8I