Visas pasaulis yra skirtas mėgautis, tačiau kai mėgaujiesi, nepamiršk savo Tikrojo Aš.

..... Asmenybė - skambus ego pavadinimas: aš esu TAI .Siela - apsiribojusi sąmonė: AŠ ESU.
Siela, dar ne Tikrasis Aš. Kai ji sugrįžta į Šaltinį- juo tampa.
Tikrasis Aš stoja, kai (ap)miršta protas. Protas miršta, kai nyksta kvėpavimas.... Numirti dėl to nėra būtina....

Tik visiškoje Tyloje, kur nejuda gyvybinė energija - nejuda mintis, nėra sąvokų - galima patirti Tikrajį Aš. Jo neįrodysi , neišdiskutuosi, neišjausi jutimo organais.... Jis nušvis tada, kai nuraminęs protą, savo intelektą nušveisi tiek, kad jame lyg skaidriame krikštole atsispindės Beribė Sąmonė - tu pats.

Moteriškos logikos šedevras.
Kažkas-kažkur-kažkaip yra ten, kur nieko nėra.
Šito negalima išmatuoti, pajausti ar įrodyti, bet Lorpak žino ir jaučia be problemos.

Kaip taip gali būti? Tiesiog yra.

tu taip sekliai varai, Droidai - moteriška, Sex varikliukas.... Visa tavo energija nepakyla aukščiau bambos -

tat ir mintys atitinkamos, nėra ko stebėtis.... Ką su tavimi kalbėti? Ateik kitais metais.

Yra kaip yra, galima prisigalvoti ką tik nori, bet paprastume genialumas.
Paprastumas yra bet kokios sėkmės pagrindas, sudėtingos sistemos sugriūna nuo savo pačių sudėtingumo.

Štai valstybės - jos pučiasi pučiasi kol pačios save nualina.
Neieškok sudėtingų tiesų, lorpak, sudėtingas būna tik melas.

.........va va, kaip ir teorijos, ir teoremos, kaip upgreidinti žmogų....

Viskas, kas paprasta yra nepaprasta, Droidai - visa tai tik tyra Begalinė Kosminė Sąmonė. Kuri niekada negimė, nebuvo sukurta, bet visgi esti. Paprasta.

Tu, lorpak, kartais ydomiai rasai,skaitineju tavo postus,vieniems pritariu, kitems ne velnio,nes matau, jog tai ne tavo mintys, o kazkieno "ypirstos" i tavo mastyma ir pasauleziura. man dabar iskilo klausimas, kuriai zmoniu grupei priskirtum save?

tie postai, kur su 3 - nušvitusių Mokytojų citatos, dažniausiai Šri ŠRi Ravi Šankaro. O kur 1 - tai mano pačios mintys.

Aišku, beveik visada cituoju tai , kas man priimtina arba aktualu. Aš savęs neskirstau kategorijomis - užtenka kiti tai padaro už mane. .... dažniauisiai priskiriama esu kvailių kategorijai. O ką? Ganėtinai patogu - netrugdo daryti man tai ko noriu, juk ko iš kvailio norėti?

"Aš savęs neskirstau kategorijomis - užtenka kiti tai padaro už mane. .... dažniauisiai priskiriama esu kvailių kategorijai. O ką? Ganėtinai patogu - netrugdo daryti man tai ko noriu, juk ko iš kvailio norėti?"

o tau neatrodo negrazu skirstyti kitus ir nesugebeti/vengti priskirti saves? ne tik kvailiai daro ka nori...
anksciau tavo postuose buvau perskaites jog gyvenai bloga gyvenima,skriaudei silnuosius,kenkei aplinkai ir kazkas panasaus, o dabar radai ta tikraji kelia.nesigincysiu,tik paragaves blogio ir juom persisotines asmuo suvoks gerio "skoni", tiesiog tikejausi raiskios, aiskios, konstruktyvios ir kas svarbiausia LAISVOS savikritikos tavo atsakyme,bet jos net "neuzuodziau". ar tau kartais neatrodo, jog tu tik sieki laisves apie kuria nuolat rasai,bandai ja vytis, o istikruju tik esi "ykalinta" sio nusvitimo miraze? nenoreciau jog tai priimtum kaip kritika,cia tik klausimas.

....jo - rūkiau, gėriau, keikiausi ir melavau....


taip, savo galvą, skrandį ir plaučius, bei sąžinę...



irgi tiesa - tręšiau daržą amonio salietra....


...aha.... labai tiesų, į dangų.....


kai ilgiau pagyvensi , suprasi - viltis - kvailių motina....






nu tiksliai, ir aš pasigedau pas tave to paties...




ale kokie mes panašūs....




atrodo visada.



....ne, aš tavęs iš vis rimtai nepriimu, nesijaudink.

koks tavo stiprus ego ) labanakt tau, pasnekove, ir visiems kitiems,saldziu sapnu ramiu blusu ;)

Bestija, religijos ir sektos nesukurtos diskusijoms.
Jos skirtos užpildyti tuštumą galvoje kažkuo.
Ten neveikia logika ir dėsniai, ten viskas gali tiesiog būti.
Daugumai to užtenka.

Kaip sakė Henry Ford:
Thinking is the hardest work there is, which is probably the reason why so few engage in it.
Mąstymas yra sunkiausias iš visų darbų, štai todėl tiek mažai tuo užsiima.

Religijos ir sektos ne tuštumai galvoj kuriamos. Labai naivus požiūris. Jos visos kuriamos socialinei ir politinei įtakai per silpniausią žmogaus vietą- tikėjimą ir viltį, kad kažkada bus geriau. Peršama tai, ko neįmanoma paneigti ar įrodyti per "meilę, gėrį, viltį" tiems, kurie bijo mąstyti. Tai yra avims, kurios lyderiams suneša viską. Visos religijos tik tuo ir paremtos. Ir man tai yra labai šlykštu, kai žmogus išnaudojamas dėl tam tikrų asmeninių silpnybių, kurias per evoliucijos išvystytus mechanizmus dėl neigiamų atsitikimų gyvenime įgavo. Visos religijos yra blogis ir pavojus, nes visos jos pastatytos ant melo ir išgyvena tik per melą. Bet žmonėms smagiau tikėt fėjom ir nešt duoklę lyderiams, nei įsidrąsint ir nepabijot pagalvot.

Kaip matome, lorpak yra tipinis to negalvojimo pavyzdys. Tai tik retransliatorius Shri Shri.

Gebėjimas atrasti saugumą savo vidinėje erdvėje yra dvasingumas.

Neleisk kvailystei sudrumsti savo ramybės

Kas gi iš tiesų sudrumsčia tavo ramybę? Ar tik ne kvailumas, kurį matai aplink save?

Kvaila leisti kvailumui sudrumsti savo ramybę. Kvailumas negali nustelbti ar nugalėti išminties. Kvailumas taip pat nėra amžinas. Kada nesi tvirtai įleidęs šaknų į išmintį, tada kvailumas sudrumsčia ramybę, išbalansuoja. Kuomet duodi kvailumui vietos, tuomet jis netrikdo tavęs, tiksliau sakant, tu juoksies iš jo ir eisi toliau. Kitu atveju - kvaili veiksmai sukelia neapykantą, pyktį ir stresą.

Žinodamas, kad tiesa yra pastovi ir nenugalima, tu juokiesi iš kvailumo ir išlieki nepajudinamas. Tie, kurie bjaurisi kvailumu arba tie, kuriuos jis erzina, yra kvailių klubo nariai. Saugokitės! Neįstokit į jį.

Įniršis neturi nei ausų, nei akių.

Iš jo kyla vien tik reakcija.

O po reakcijos kyla apgailestavimas.

Apgailestavimas sukelia nusivylimą.

Iš nusivylimo nebematom priežasties.

Neišmintingi veiksmai išprovokuoja įniršį, ir prasideda užburtas ratas.

Vien tik Žinios apie Save ir Atsidavimas gali išlaisvinti tave iš šio užburto rato.

Nesuteršto Tikrojo Aš šiluma sušvinta, pasinėrus į Žinias, paleidus įniršį ir kerštą

Atleisti sunku. Kažkas mumyse priešinasi. Sunku atleisti, nes baisu prarasti savigarbą. Mūsų egocentrizmas nenori atleisti. Kai jaučiamės įžeisti, galvojame ne apie atlaidumą, o apie teisingumą.

Stoikui netenka atleisti, nes jis neleidžia sau net supykti. Stoikų idealas – apatija, rami bejausmė būsena, kai protas suvokia būtinumą to, kas vyksta, ir drąsiai pakelia lemtį. Pyksta tik kvailiai. Pyktis žeistų stoiko vidinį orumą.

«Kas nors ims mane niekinti? Tegu; aš tik žūrėsiu, kad nepadaryčiau arba nepasakyčiau ko nors verto paniekos. Ims manęs neapkęsti? Tegu; aš liksiu visiems palankus ir linkintis gera, pasirengęs ir jam pačiam parodyti jo klaidą be pykčio ir be puikybės…» [Markas Aurelijus. Sau pačiam]

Protas – stoiko ramybės pamatas. Jį pasitelkus išanalizuojamas kito žmogaus elgesys, suprantamos jo priežastys ir prieinama prie išvados:

«Geriausias būdas apsiginti yra neatsilyginti tuo pačiu.» [Markas Aurelijus. Sau pačiam]

p.s.

Tikras karvedys nekaringas,

tikras kovotojas nepiktas,

tikras nugalėtojas nesikivirčija,

tikras žmonių valdovas – nuolankus… » [Lao Dze. Dao De Dzing]

Draugiškumas, atjauta ir meditacija turi būti praktikuojami tol, kol suvoki, kad tai yra tavo prigimtis.