kuo krymas panašus į niujorką..... - Dienoraščiai

Prisiminus praėjusio amžiaus revoliucijas ir karus krenta į akis tai, jog vieni prieš kitus kariavo slaptų ordinų atstovai, prieš tai greičiausiai surežisavę veiksmų planą. Lyderiai pasidalina vaidmenimis ir pliekiasi. Arba vaidina, kad pliekiasi. Tai intrigos, kurių tikslas – pinigai, naujas pasaulio padalinimas ir, kas yra svarbiausia – žmonių aukos bei reakcija į tai kas vyksta: skausmas, ašaros neapykanta ir t.t.

Svarbus ne Krymas ir ne Niujorko dangoraižiai, o gyvų būtybių reakcija į tai: pradedant nuo eilinio piliečio, baigiant prezidentais. Tokiais įvykiais išprovokuojams tam tikras žemomis emocijomis pagrįstas požiūris. Atsiranda problema, kurios sprendimo siūlymas jau būna iš anksto paruoštas.

Ekstremali situacija – puikus zombinimo metodas. Isterija, baimė, demagogija – pagrindinis politikų maistas. Realybės kontūrų išplovimas, smegenų skalbimas, melas ir provokacijos. Ir viskas – dėl tuščių blizgučių, kurie kaitina nesugebančių kritiškai mąstyti individų smegenis. Interpretacijos pateikiamos ant lėkštutės, žmogau, savo smegenimis nieko daryti nereikia, tik atitinkamai, prognozuojamai sureaguoti.

Problema-reakcija sprendimas.

Šių dienų spektaklio režisierius mums formaliai nežinomas. Trečiojo pasaulinio karo versija išlieka aktuali, juk dar prieš 2001 metų rugsėjo 11-ąją anuometinis prezidentas Bušas kalbėjo, jog reikia kažko tokio ypatingo, kas suvienytų pasaulį ir konsoliduotų sociumą. Konsolidacija didelės grėsmės akivaizdoje – trokštamas politikų arkliukas, kuris suveikia tobulai. Konsoliduota visuomenė prarys bet kokią karčią piliulę, jei politikai ją pasiūlys kaip vienintelę teisingą išeitį iš „susidariusios situacijos“.

Galima padidinti mokesčius, įvesti cenzūrą, išplėsti specialiųjų tarnybų galias, perskirstyti biudžetus kariškių naudai kultūros, švietimo ir sveikatos sąskaita. Svarbiausia, kad grėsmė būdų didelė, nevaldoma ir nenuspėjama. Tada eilinius piliečius galima melžti ir plauti jiems smegenis iki tol, kol pastovi ant kojų, o paskui – siųsti į frontą numirti už kokią nors idiotišką idėją.

Paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio sąstingį išjudino Niujorko dangoraižių griūtis. Islamo teroristų pavojus pakibo ne tik virš Amerikos, bet ir virš viso pasaulio. Bušo draugas milijonierius Bil Ladenas neva pasiuntė prieš taikius Amerikos gyventojus kelis smegenų neturinčius biorobotus, kad šie pasėtų mirtį ir baimę. Bet čia tik oficiali cenzūruota įvykių versija. Tikros, faktais paremtos tiesios niekas nerašo, o jeigu ir parašo, tai tuos straipsnius ar knygas skaito maža saujelė išsišokėlių, kurie keistu sistemai būdu iki šiol nepasidavė zombinimui. Tokių nėra vienetai, tačiau ir ne kritinė masė, kad užkirstų kelia beprasmybėms.

Svarbu ne pats faktas, o reakcija

Žinių tarnybos visada meluoja, nes yra ne informavimo, o plovimo ir propagandos instrumentai. O kas to nežino? Svarbi ne pati bokštų dvynių griūtis Niujorke 2001 metų rugsėjo 11-ąją, o žmonių reakcija į tai. Tai protu nesuvokiama provokacija, kurios tiklas - žemo dažinio energija - baimė. Reakcija yra emocija – baimė. Tai energija, kurą žmonės atiduota už dyką (Žiūrėkite W.Disney'iaus animacinį filmą "Monstrų biuras").

Problema, reakcija, sprendimas. Problema buvo surežisuota. Galima ir nerežisuoti, o tiesiog parodyti iš atsitiktinių detalių sumontuotą filmą. Jeigu mes atkreipsime dėmesį į reakciją, į mūsų emociją, baimę, kuri kyla „dėl problemos“, lengviau suvoksime ištakas ir pamatysime pilnesnį vaizdą, koks turi būti sprendimas, kuris ko gero jau yra parašytas. Gal būt nereikės jokio sprendimo, jei fakte nematysime problemos. Tačiau žiniasklaida ir politikai būtent tam ir tarnauja, kad lygioje vietoje parodytų poroblemas.

Faktu galima vadinti įvykį, kurį mažiausiai 3 žmonės matė vienodai. Dangoraižių griūtį matė dešimtys tūkstančių žmonių. Vadinasi vieniems žmonžms – tai faktas. Kitiems kyla daug klaustukų. Treti - nieko nematė. Kvantinė logika sako, kad jeigu ko nors nemačiau, vadinasi ir nebuvo.