Gelbstint eilinį Paršiuką - Dienoraščiai

Ankstyvas pavasario rytas. Saulės spinduliai mėgina prasiveržti, pro debesų užkardą. Šaltų Baltijos jūros bangų judinamos supasi karo valtys, o jose įtampos surakinti kariai. Įtampa ir nerimas matomas jų veiduose, sustingę ir nuleidę galvas kariai laukia. Laukia kol desantinės karo valtys pajudės ir genamas riaumojančių dyzelių, išmes į krantą. Ore tvyro baimės kvapas, sumišęs su prakaito ir bezdalų dvoku.
Valtys pajuda, ropščiasi per bangas, siūbuoja ir artėja prie migloje skendinčio kranto. Krante šaudo - pikti žodžiai švilpia virš galvų, trankosi į desantinės valties šarvus, aplinkui sproginėja raudoni kryžiukai.
Prasideda - suvokiu - tuoj mus išmes į krantą, kur mūsų lauks dogmatikų chimerų kulkosvaidžiai, pakrantės įtvirtinimai ir užkastos minos-provokacijos. Žinau tik viena - reikia kuo greičiau bėgti , palikti apšaudymo zoną, surasti priedangą.
Aš bėgu, lekiu, slepiuosi už kritusių karių kūnų, girdžiu cakt - šalia bėgęs karys krinta, Baltijos jūros vandenį raudonu debesiu nudažo kraujas. Girdžiu aimanas, nepakeliamo skausmo supančiotos rankos mėgina į savo pilvą susidėti savigarbos žarnas. Pagaliau priedanga, dzotuose įtvirtintų kulkosvaidžių svaidomi pikti žodžiai manęs nebepasiekia.

Pagaliau viskas baigta, placdarmas užimtas. Vietomis dar likę chimerų pasipriešinimo židinių atskirose temose ar dienoraščiuose - tolumoje girdisi pavieniai šūviai-komentarai, tačiau jie izoliuoti ir grėsmės nekelia. Galime atsipūsti, surūkyt kontrabandinę cigaretę ir išgert stipraus alaus bambalį. Tačiau ne ilgam. Gaunu įsakymą prisistatyti vadovaujančiam vampyrų karininkui.

Man perduoda aukščiausios vampyrų vadovybės įsakymą - chimerų pozicijų užnugaryje dingo eilinis Paršiukas, jo trys broliai - Vaidas, Norkus ir Šoninukas - žuvo, šiandien Paršiuko motinai bus įteiktos trys telegramos - negalima leisti, kad ir ketvirtas žūtų - surink komandą ir surask Paršiuką ir gražink jį motinai.
Atiduodu pagarbą vampyrui ir išeinu. Renku komandą - šeši patikimi kariai iš bomžų diversantų būrio ir vienas žmogus, kuris moka chimerų kalbą.

Išvykstame į chimerų kontroliuojamos teritorijos gilumą. Pliaupia stiprus lietus ir stambūs, kieti vandens lašai krinta ir ir skaudžiai taukši į šalmus. Einam toliau, tolumoje matosi Turėklvilio miestelio griuvėsiai. Einame nesislapstydami ir neieškodami priedangos, nes Turėklvilyje žvalgybos duomenimis, chimerų neturi būti. Pasigirsta šūvis ir bomžas Kaziukas krinta, rankomis suėmęs veidą, visi staigiai prisispaudžiame ant šlapios žolės - snaiperis - niekas nedrįstame pajudėti, kol mūsų snaiperis, neaptinka chimeros pozicijos ir vienu taikliu šūviu iš "Koment Aro" šautuvo likviduoja chimerą.
Netekome Kaziuko, geras buvo karys ir kovos draugas, tačiau turime judėti toliau, reikia išgelbėti Paršiuką. Kariai nesupranta misijos prasmės, kodėl žuvo Kaziukas, kodėl kiti šeši turi rizikuoti savo gybėmis, dėl vieno...
Aptinkame užmaskuotą Chimerų kolkosvaidžių lizdą, netoli Resursmelle miestelio - nusprendžiu, reikia sunaikinti, nors pozicija ne strateginė, tačiau prastai ginama. Staigiai puolame, netikėtai užkluptos chimeros negali rimtai pasipriešinti, tespėja išauti keletą šūvių ir viskas - chimerų lizdas likviduotas. Tačiau ir mes neišvengėme aukų - žuvo mūsų medikas Vycka - kažkada dirbo miesto ligoninėje, tačiau jo gražuolė žmona jį paliko ir išvažiavo į Ameriką, tai palaužė Vytautą, jis pradėjo gerti medicininį spiritą, pasirodydavo neblaivus darbe... Ir jį išmetė. Taip Vytautas tapo Vycka atsidūrė pas mus.
Vyckos netektis galutinai palaužė likusių bomžų kovinę dvasią - jie pradėjo abejoti, mano kaip bomžų vado sugebėjimais vesti būrį. Vienas, vardu Rapolas, atvirai pradėjo kurstyti kitus, ir pareiškė, kad nėra prasmės toliau ieškoti Paršiuko, tačiau ištikimas mano pagalbininkas ir artimas draugas, kurį visi vadino Hiena, sugriebė Rapolui už striukės skverno - tuoj prasidės bomžų kova, pamanau, kova be taisyklių, kur nėra draužiamų smūgių.
Kiek?- pasakau. Kiek yra sumesta banke tam kas atspės kokia mano profesija? - žinojau, kad kariai susilažino, ir sumetė banką, tam kas atspės, kas aš buvau iki karo.
Aš anksčiau buvau mokytojas - pasakau...
Įtampa nuslūgsta, bomžai nustoja svaidyti vienas į kitą piktus žvilgsnius - tikiuosi visa tai buvo verta, ir kai surasime Paršiuką, paaiškės, kad jis geras ir šaunus karys, dėl kurio vertėjo taip rizikuoti.