(1)
Skaitau aš straipsnį, draugo man atsiųstą, kur Algis Ramanauskas Greitai iškoneveikė kitą Algį, tik Butkevičių. Iškoneveikė baisiausiais žodžiais, ir daug kitų garbingų vyrų ir žmonų iškeikė, ir į šuns dienas išdėjo...
Skaitau piktus žodžius, kur šnypščia kaip gyvatės ir taikos skaudžiai gelti į tų garbingų vyrų, ir žmonų, širdis, ar jų draugų jausmus, jų brolių, seserų...
Ir spaudžia širdį baisiais man: kodėl gi Algi, tu šitaip padarei?
Gal gėrei, vakar kai rašei?.. Taip, reik su tuo atsargiai, nes protą atima tie lašai, tiksliau užmigdo kairiąją jo pusę, tada neveikia stabdžiai visokie ir pinasi liežuvis, net pirštai pinasi, kur žodžius iškala į ekraną...
O gal, tu buvai baisiai suklaidintas? Vampyrų lordai, kur sąmonę tau gali užvaldyti, pasakė tau, kad anie - priešai tavo ir tau kenkia - jie vagia tavo sėkmę, ir tavo draugų, todėl tu privalai nekęst ir jų bijot...
Skaičiau, galvojau ir man širdį spaudė, ir ne dėl to, kad būtų gaila man, tų vyrų ir žmonų, kuriuos piktai aplojai, ar būčiau draugas jų, tiesiog, kodėl, kodėl mes taip visų nekenčiam?
Kodėl papuolame į dešimtuką labiausiai nelaimingų šioj planetoj?
Kodėl pas mus vaikai nekenčia, tyčiojasi iš tų, kurie kitokie? Gerai, kad bent pas mus neduoda mamos pistoletų savo atžaloms, nuo tų patyčių apsiginti...
Kodėl, mūs mamos, tėčiai, nekenčia knygų, kur prašo jų vaikų įsivaizduot, kas būtų, jei Jonukas taptų Jane...
Kodėl seimūnai mūs, ir net ministrai ir premjerai (gal buvę, o gal būsimi) nekenčia tų kur alų geria iš plastmasinių bambalių, ir piktai juos bomžais, degradais ar runkeliais vadina?
Kodėl net interneto žurnalistai, ar iš provincijos gūdžios, ant popieriaus parašyto žodžio šalininkai, taip bijo demonų, kurie gyvena jųjų galvose, kad piktus laiškus traiders'iuos stuksena?
O gal mes, paprasčiausiai, esam tie kurie labiau Nekenčia, nei Myli artimą savo, o gal tavo?
Štai! Berods, radau atsakymą, kodėl chimeros verkia - jos nelaimingos, nes nekenčia, o nekenčia - nes bijo, o bijo nes nepažįsta... Nemoka rizikos valdyt, kaip spekuliantai ar projektų vadovai sako...
Mes bijom kitakalbių, net užrašų kitom kalbom mes bijom (nors suprantam), mes bijome žmonių kur su turbanais, labai ilgais (o gal labai trumpais) plaukais, mes bijom tų žmonių, kurių odos spalva tamsesnė , mes bijome ir tų kurie šlubuoja, ar kreivai vaikšto, o gal kalba, nes serga gal jie užkrečiama liga. Mes apskritai bijom žmonių!
Per daug mes bijom ir per daug mes nepažįstam! Atėjo laikas jau nustot bijot, tai padaryti lengva - reikia tik išmokt daugiau mylėt. Mylėti savo žmoną/vyrą ir vaikus, mylėti savo mamą, tėtę, brolį, sesę. Mylėti bendradarbį/bendradarbę, kaimyną ar kaimynę, ir netgi giminaitį savo - nuo šito reikia mums pradėti. Daugiau mylėt mažiau nekęst, pradėti nuo savęs, ir pamatysim, Greitai, kaip keičiasi pasaulis aplink mus - ir žmonės šypsosi daugiau, daugiau jie kuria ir drąsiau; geriau uždirba, geriau pavalgo ir turi daug gražių daiktų, nors ne daiktų mums reikia, ir ne spalvotų paveiksliukų su skaičiukais nupieštais - gerumo reikia mums ir žmogiškos šilumos - chimeroms, bomžams ir vampyrams, reikia to visiems.
Neklauskite, manęs, kaip reik mylėt, daug knygų yra parašyta šia tema, jas galima paskaitinėt - nuo Biblijos iki Kama Sutros, svarbiausia yra suprast, kad viskas prasideda tiktai nuo meilės.
Nedaug yra dalykų, kur padalijus dvigubėja, ir vienas jų tai meilė artimojo savo, kur atsakingai dedam savo širdį, protą ir veiksmus, aukojam tai ką turim, nelaukdami mainais už tai kažko. Kas tu bebūtum ir kokią uniformą benešiotum – ar karišką, ar gaisrininko, o gal policininko, ar verslininko kostiumą, o gal „specūrą“ darbininko, ar treningus su sportiniais bateliais – visiem vienodai reikia meilės, kuri prasideda nuo pažinimo.
Nors sako, metams šiems jau pavadinimai šeši išbelsti protokoluos, ir taip per daug!, aš siūlau dar septintą – Gyvatės metai turi tapti Meilės metais, kuri prasideda nuo Pažinimo.
Tad Algi Ramanauskai Greitai, ir kiti likimo broliai – negausiai auga mums plaukai juk ant galvų, nes veši sodriai jie kai kur kitur, ir rašome kas į feisbuką, o kas visur kitur, ir mėgstame piktai pasišaipyti, nebuvo juk pasaulio pabaigos, ir jeigu bus tai dar negreitai, tikrai ne taip, kaip mes įsivaizduojam, pažinkime vienas kitą ir artimą mylėkim savo, kaip patys save mylim. Tad su Gyvatės metais sveikinu visus, su metais kur turi tapti Meilės metais, kuri prasideda nuo Pažinimo! Iš Rojaus mūsų niekas juk neišvarys, jei patys jį pasidarysim žemėj savo.