versija spausdinimui
(0)
D. Rakauskaitė pasakoja, kad dažniausiai parduodami ne veikiantys ir stabilūs verslai, o dar jaunos įmonės ar verslo idėjos, kurias norint padaryti pelningas reikia sugebėti įžvelgti jų sėkmės faktorius, įdėti nemažai pastangų, darbo ir lėšų. Imantis tokių projektų dažniausiai paaiškėja, kad rinkos sąlygos yra kiek kitokios nei planuota, o verslui toliau vystyti reikia daugiau papildomo kapitalo ir idėjų. Bankai naujus verslus tiek prieš metus, tiek dabar finansuoja labai sunkiai, kadangi dažnai jie yra per maži banko veiklos mastams. Ypač jei tokios įmonės neturi nuosavo nekilnojamojo turto, o verslo idėjos įgyvendinimo sėkmės tikimybė yra miglota.
Kriterijai nevienodi
Pasak kalbintų ekspertų, parduodamų įmonių ir jų kainų vertinimo būdai yra labai įvairūs. „Daugiausia dėmesio verta kreipti į įmonės išskirtinumą, uždirbamus piniginius srautus, gebėjimą išlaikyti ir didinti pelningumą, įsiskolinimo lygį“, – siūlo „Primeinvestment“ valdybos pirmininkė Viktorija Trimbel.
Investicines, konsultacines paslaugas teikiančios įmonės „Mesinvest“ vadovas A. Variakojis, turintis didelę asmeninę patirtį perkant verslus, mano, kad įmonės vertė ir kaina labiausiai priklauso nuo jos veiklos pobūdžio ir pelningumo bei situacijos konkrečiame veiklos sektoriuje.
Jis tvirtina, kad, norint įžvelgti tikrąją įmonės padėtį ir nuspręsti, ar ją verta pirkti, kiek už ją mokėti, reikia įvertinti begalę faktorių, dažnai nepasiduodančių finansinei analizei. Geras pavyzdys: jei apžiūrėdamas potencialią įmonę investuotojas pastebi, jog darbuotojai darbo metu atsipalaidavę rūko, slampinėja be darbo, pirkėjui tai greičiausiai bus teigiamas signalas. Pagrįstai galima tikėtis, kad padidinus darbo efektyvumą bus įmanoma pasiekti geresnių nei dabar rezultatų. Antra vertus, jeigu darbuotojai nepakeldami galvos prietemoje triūsia prie senų įrengimų, tai dažnai reiškia, jog greitu metu į šią įmonę teks nemažai investuoti.
Planuojantiems pirkti įmones jis siūlo nepatingėti pabendrauti ne tik su įmonės savininkais ar vadovais, bet ir su jos darbuotojais, galbūt net turėti savo informatorių.
Savininkų prognozes vertinti atsargiai
Eksperto nuomone, kitas svarbus momentas perkant verslą yra samdytų specialistų atliktos įmonės perspektyvų analizės ir rezultatų prognozės. Pats A. Variakojis sakosi labiausiai atsižvelgiantis į , praktinės patirties versle turinčių ir dalyvavusių sudarant jo pirkimo ir pardavimo sandorius specialistų atliktas analizes bei išsakomą nuomonę. Pašnekovas, jau sunkiai suskaičiuojantis, kiek vienaip ar kitaip nupirkęs verslų, pataria labai kritiškai vertinti esamų savininkų prognozes. Paprastai jų pelno lūkesčiai labai optimistiški, savininkai per gerai vertina įmonės perspektyvas. „Kai Jums piešiamos rožinės prognozės, visuomet savęs paklauskite: jei ateityje viskas taip puikiai klosis, kodėl šis verslas parduodamas?“ – siūlo A. Variakojis.
Nepatikrinus – didesnė rizika
Eksperto teigimu, perkant didesnes įmones labai naudinga atlikti ir teisinį bei finansinį jų auditą. Žinoma, kartais tam padaryti trūksta laiko arba tiesiog per brangiai kainuoja. „Tokiu atveju investuotojai dėl nežinomybės automatiškai turėtų tikėtis didesnės grąžos iš šių investicijų arba reikalauti kažkokių garantijų“, – mano A. Variakojis. Tačiau jis pastebi, kad dar ir šiandien labai daug įmonių perkama neprofesionaliai, ir yra įsitikinęs, jog, įsigyjant įmones, finansiniams patarėjams bei advokatams tikrai verta mokėti didelius pinigus. Anot eksperto, nusprendus naudotis profesionalų pagalba visas paslaugų paketas įsigyjant įmonę gali kainuoti nuo 50 000 litų.
Kartais nereikia ir pinigų
„Mesinvest“ vadovas pasakoja, jog kartais įmanoma perimti įmonę beveik neinvestuojant savų pinigų – pakanka tam skirti laiko ir jėgų. Gan dažnai įmonės būna perkamos už skolintus pinigus. Kartais galima susitarti su buvusios įmonės savininkais, kad suma, suderėta už įmonę, būtų išmokama iš būsimo pelno, – tuomet nuosavi pinigai visiškai nereikalingi. Įmonių įsigijimo klausimais konsultuojantis A.Variakojis pasakoja, jog neretai įmonės, kurios turi didesnių skolų, perimamos už simbolinę kainą, o naujieji akcininkai įsipareigoja jas padengti. Skolų apmokėjimą savo ruožtu kartais pavyksta nukelti vėlesniam laikui.
Vadovavimas
Vadovavimas naujai įsigytai įmonei, anot kalbintų ekspertų, yra vienas sudėtingiausių iššūkių naujiesiems savininkams. A. Variakojis pastebi, jog įsigijus įmonę galimas dvejopas dalyvavimas jos veikloje: aktyvus, kai naujieji savininkai patys pastoviai dirba įmonėje, arba pasyvus, kai veikla prižiūrima iš šalies.
Pastarasis būdas, anot eksperto, iš naujųjų savininkų reikalauja labai gerai išmanyti įmonių valdymo finansinius aspektus. Kita vertus, jei užimama tokia pozicija, labai svarbus tampa pasitikėjimo įmonės vadovais klausimas. A. Variakojis pasakoja, jog į vieną iš įmonių, kurių akcijų paketus turi, jis nuvažiuoja tik kartą per metus. Tačiau kiekvieną mėnesį iš vadovų gauna ataskaitą, kaip įmonei sekasi vykdyti užsibrėžtus tikslus.
Tenka vadovauti
Jei investuojama į naujai susikūrusią įmonę, ekspertai siūlo investuotojui pačiam aktyviai dalyvauti vystant verslą. „Tik pamačius, kad visi procesai vyksta sklandžiai, valdymą galima perduoti kitiems žmonėms“, – įsitikinusi D. Rakauskaitė.
Šiuo metu daugėja viduriniojo lygmens vadovų iš asmeniškai sukauptų pinigų pradėdančių su draugais kurti verslus „po darbo“, tačiau ekspertė pastebi, kad tokie savininkai dažniausiai neįvertina, kiek laiko galės skirti naujajai savo įmonei. Nors teoriškai valdymas dažniausiai patikimas samdomam vadovui, tačiau, naujoje įmonėje jam priėmus kelis netinkamus sprendimus, reikia daug pastangų klaidoms ištaisyti, o atidėtos problemos tik gilėja.
Jei vadovauti įmonei imasi vienas iš verslo partnerių, A. Variakojis siūlo atidžiai įvertinti jo patirtį, anksčiau pasiektus rezultatus bei padarytas klaidas. Ar kolegos nusiteikę dalintis informacija? Ar noriai bendrauja su kitais akcininkais? „Kartais būna ir taip, kad partneriai malonūs, kol neinvestuoji pinigų. Pervedus lėšas situacija kardinaliai pasikeičia“, – pasakoja ekspertas.
Su direktoriais vertingesnės
„Mesinvest“ vadovas pastebi, jog labiau vertinamos tos įmonės, kurios gali veikti be didelio akcininkų įsikišimo. Paprastai šių įmonių vadovai yra samdomi asmenys, todėl jei jie dirba sėkmingai, pasikeitus savininkams įmonėje nedaug kas keičiasi. Dėl to tokias įmones gali įsigyti ir nelabai gerai konkrečią verslo sritį išmanantys investuotojai.
„Kodėl tokias įmones parduoda? Pačios įmonės dažniausiai nėra parduodamos, tik papildomas akcijų paketas, nes bendrovei reikia lėšų, kad galėtų investuoti, o banko lėšos yra sunkiai prieinamos. Be to joms reikia partnerių, kurie žino, kaip įeiti į naujus rinkų segmentus, įsigyti konkurentus, moka rasti sprendimą, kaip pritaikyti veiklos strategiją prie pasikeitusių rinkos sąlygų. Toks investicijų pritraukimo būdas buvo paplitęs 1997–1998 metais, kai skolintis iš bankų buvo labai brangu. Šiandien situacija Lietuvoje kartojasi“, – pasakoja D. Rakauskaitė.
Vien pinigai – įtartina
Anot D. Rakauskaitės, labai retai pavyksta įgyvendinti papildomo kapitalo pritraukimo sandorius, kai esami akcininkai naujiems investuotojams tvirtina, jog jiems reikia tik pinigų, o naujojo investuotojo patirtis, idėjos ir pagalba nebūtina. Paprastai tokioje situacijoje naujai investuojantiesiems pagrįstai kyla klausimas, ar investuoti pinigai nenueis vėjais? Galbūt po metų į juos vėl bus kreiptasi su pasiūlymu investuoti daugiau pinigų. Panašus įtartinas signalas, jei būsimam įmonės akcininkui pareiškiama, jog nebus teikiamos reguliarios ataskaitos, kaip įmonei sekasi. „Iš vienos pusės, tai aiškiai parodo, ko tikėtis, iš kitos pusės, greičiausiai neverta investuoti, kai esami įmonės akcininkai negerbia būsimojo partnerio“, – patarimais dalijasi „Stratos“ ekspertė.
Neužkibti
Pašnekovė pataria skeptiškai vertinti ir tuos pasiūlymus, kai skelbiama, jog parduodamas tik verslas, o jį vystę vadovai bei kai kurie svarbiausi darbuotojai traukiasi iš veiklos. „Koks gali būti verslas be svarbiausių darbuotojų? Paprastai, perimant įmonę susitariama, kad buvę akcininkai nekurs panašia veikla užsiimančios įmonės, nevilios esamų darbuotojų, o tam tikras turtas nebus parduotas iki akcijų perrašymo“, – pasakoja D. Rakauskaitė.
Siekiant išvengti situacijos, kai pardavėjai galbūt nuslėpė dalį reikšmingų faktų, mažinančių įmonės vertę, dažniausiai sutariama, jog iš pradžių mokama tik dalis, tarkime, 80 proc., suderėtos sumos, o po tam tikro termino – likusi dalis, jei nepaaiškėja naujų aplinkybių. Pavyzdžiui, susitariama, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai radus pažeidimų iš buvusių akcininkų valdymo laikotarpio, šie privalo padengti įmonei paskirtas baudas.
Akcininko apsauga
Perkant dalį, pvz., 20–30 proc., verslo, A. Variakojis naujiesiems akcininkams pataria siekti, jog įmonės įstatuose būtų numatyta, kad esminiai sprendimai įmonėje priimami ne mažiau nei 90 proc. balsų. Taip pat apsimoka tapti vienu iš valdybos nariu ir taip dalyvauti įmonės valdyme arba susitarti dėl reguliaraus informacijos apie įmonės rezultatus pateikimo.
V. Trimbel dar siūlo sudaryti akcininkų sutartis, užtikrinančias dalyvavimą priimant sprendimus, kurie turi įtakos įmonės vertei.
Visais atvejais svarbiausia yra visų sandorio dalyvių geranoriškumas ir pasiryžimas bendrai spręsti kilusias problemas bei dalintis uždirbtą pelną. Jei kažkuris dalyvis pasijus neįvertintas, jis gali tapti pagrindiniu tolesnių pokyčių „stabdžiu“.
Aiškus planas ir disciplina
Ekspertai sutaria, jog prieš įsigyjant sunkumų kamuojamą įmonę labai svarbu iš anksto susidaryti aiškų veiksmų planą, kaip įmonė bus gaivinama. Perkant verslą, reikia jį gerai suprasti arba turėti patikimą partnerį, kuris galėtų valdyti įmonę. O patys svarbiausi dalykai – tai noras dirbti, disciplina ir supratimas, kaip organizuojamas verslas.
Procentai – ne viskas
Įmonių perėmimu seniai besiverčiantis A. Variakojis sako, jog prieš perkant įmonę reikia suvokti, kiek ji gali uždirbti pelno. Taip pat svarbu aiškiai žinoti, kokio pelno siekia pats investuotojas. „Mesinvest“ prezidentas sakosi nusibrėžęs ribą, jog iš savo valdomos kompanijos nori uždirbti 15–20 proc. grąžos, o iš įmonių, kurių valdymas nereikalauja daug papildomo dėmesio, galima tenkintis ir 10 proc. grąža. Kita vertus, pašnekovas investuotojams pataria nesusipainioti skaičiuose, nes šiuo atveju labai svarbu, nuo kokios sumos yra gaunam vienokia ar kitokia grąža.
Kritiškai įvertinti
A. Variakojo nuomone, perkant verslą, kaip ir priimant bet kurį kitą svarbų sprendimą, reikia turėti žmogų, kuris būtų linkęs argumentuotai sukritikuoti bet kokią idėją. Verta užduoti sau penkis–dešimt klausimų, kodėl nusižiūrėtos įmonės pirkti neapsimoka. Pasak investuotojo, kol šių klausimų išsikelti ar į juos atsakyti nedrįsti, apie įsigijimus galvoti neverta. Tik suvokus patiriamą riziką, galima pradėti galvot kaip nupirkti patikusią įmonę.
Vytautas Mikalajūnas
Žurnalas „Investuok“
