versija spausdinimui
(1)
Vilniaus birža sekli, nelikvidi, čia nieko negalima uždirbti. Ar tikrai? Pažiūrėkime į skaičius ir pasvarstykime, ką reikia padaryti, kad birža ne tik įmonėms ir investuotojams duotų naudos, bet ir daugiau prisidėtų prie visos šalies ekonomikos augimo.
Visą balandį Vilniaus birža gyveno dividendų nuotaikomis. Kaip ir priklauso tokiais atvejais, nusivylę siūlomais dividendais investuotojai mažino atitinkamų akcijų kainą; analitikų prognozėms pasitvirtinus, planuojamus dividendus paskelbusios įmonės akcijų kaina nepatirdavo didesnių pokyčių.
Du kraštutinumai
Būta ir malonių netikėtumų. „Vilniaus baldai“ paskelbė, kad ir šiemet mokės solidžius dividendus – 8,8 lito akcijai. Netikėtumas tas, kad dar pernai spalį „Vilniaus baldai“ išmokėjo didelius tarpinius dividendus – po 9 litus akcijai. Ir jie atrodė logiški: iš esmės tai buvo dividendai už 2012 m., kai dėl pagrindinės „Vilniaus baldų“ akcininkės „Invaldos“ skaidymo nuspręsta dividendų mokėjimą atidėti, ir už pirmą 2013 m. pusę. Dėl to analitikai ir nesitikėjo, kad „Vilniaus baldai“ taip greitai vėl pamalonins akcininkus solidžiomis išmokomis. Tuo labiau kad pastaruoju metu įmonei ir šiaip nelengva – 2013 m. apyvarta smuko 28 %, palyginti su 2012 m., nuo 230 iki 166 mln. litų, grynasis pelnas susitraukė vos ne perpus, nuo beveik 27 iki 14,3 mln. litų. Tad teko išgrandyti visus rezervus, kad būtų galima išmokėti daugiau kaip 34 mln. litų dividendų.
Manoma, kad „Vilniaus baldai“ tokie dosnūs dėl to, kad pinigų prireikė pagrindinei akcininkei „Invalda LT“, kuri planuoja paleisti į biržą tris naujas įmones. Kad ir kaip ten būtų, investuotojams tokios naujienos patinka: paskelbus apie planuojamus dividendus, „Vilniaus baldų“ akcijų kaina per dieną šovė į viršų 14,49 %.
Yra ir visiškai priešingų pavyzdžių. Štai „Žemaitijos pienas“ paskelbė, kad vėl nemokės dividendų – nors uždirbo 19,5 mln. litų grynojo pelno, o ankstesniais metais sukauptas pelnas siekia net 77 mln. litų. Na, žodį „vėl“ reikėtų kiek patikslinti: pernai bendrovė irgi neketino mokėti dividendų, bet galiausiai akcininkų susirinkime nuspręsta išmokėti po 0,05 lito akcijai.
Kai išeis šis žurnalo „Investuok“ numeris, jau bus žinomi galutiniai bendrovių akcininkų sprendimai, bet mūsų analizei, manau, jie neturės esminės reikšmės – vienoks ar kitoks bendrovės veiklos ir dalijimosi pelnu modelis nusistovi per daugelį metų. Čia rūpi pasvarstyti, ką požiūris į dividendų politiką duoda pačiai įmonei, jos akcininkams, ypač smulkiesiems, taip pat vertybinių popierių biržai, o per ją – ir visai šalies ekonomikai.
Dalintis ar nesidalinti?
Atidžiau patyrinėjus įmonių dividendų politiką, galima pastebėti įdomių dalykų.
Tarkim, Vilkyškių pieninė, laikoma viena įdomesnių ir perspektyvesnių biržos bendrovių, už 2013 m. siūlo išmokėti dividendų po 0,3 lito akcijai, taip pat supirkti iki 10 % savų akcijų, taip didinant likusių akcijų vertę. Už 2012 m. bendrovė mokėjo 0,21 lito akcijai dividendų, dividendams skyrė 2,5 mln. litų. Kelmės pieninės, kurios vienintelė akcininkė yra Vilkyškių pieninė, dividendai tais metais buvo 6 litai akcijai, iš viso dividendams bendrovė atseikėjo 14,7 mln. litų. Gaila, kad Kelmės pieninės akcijų nėra biržoje.
„Vilniaus baldų“ padėtis iš dalies panaši į Kelmės pieninės: 86 % įmonės akcijų valdo dvi akcinės bendrovės – „Invalda Lt“ ir „Invalda privatus kapitalas“ (netrukus beveik vienvaldė šeimininkė gali likti „Invalda privatus kapitalas“, išperkanti „Invalda LT“ dalį). „Vilniaus baldai“ –klasikinė dividendinė bendrovė, dažnai pamaloninanti savo akcininkus.
Pati „Invalda“ niekada tuo nepasižymėjo, net ir prieš krizę, kuri ją stipriai supurtė, dividendams skirdavo nedideles sumas. Tai atrodė suprantama: bendrovė intensyviai plėtėsi, didino savo vertę, kartu ir naudą akcininkams.
Visame pasaulyje bendroves priimta skirstyti į dividendines, t. y. tas, kurios traukia investuotojus dividendais, ir vertės bendroves, į kurias investuojama tikintis didėsiančios vertės, o kartu ir turimų akcijų kainos. Bene ryškiausias pastarųjų pavyzdys būtų „Apple“, kuri nuo 1996 iki pat Steve‘o Jobso mirties 2011 m. išvis nemokėjo dividendų – pradėjo mokėti tik nuo 2012 m. rugpjūčio. Paskutiniai dividendai, išmokėti 2014 m. vasario 6 d., buvo 3,05 dolerio akcijai, arba 0,58 % akcijos vertės. Turint omenyje, kad tokio dydžio dividendai mokami kas ketvirtį, išeitų, kad naujoji „Apple“ politika yra dividendams per metus atseikėti iki 2,5 % akcijos vertės. Lietuvoje tokie dividendai būtų laikomi kukliais.
Per tą laiką, kol nebuvo mokami dividendai, „Apple“ akcijų kaina pašoko nuo 8,563 dolerio 1996 m. sausio 5 d. iki 605,23 dolerio 2012 m. balandžio 13 d. Nuo 1997 m., kai gavo finansinę injekciją iš „Microsoft“, bendrovė savo veiklai finansuoti nėra ėmusi pinigų iš bankų ar investuotojų ir dar turi sukaupusi apie 150 mlrd. dolerių pinigų rezervą.
Tad gal nėra ko niaugzti, kad, tarkim, „Žemaitijos pienas“ nemoka dividendų – juk sukauptas pelno rezervas niekur nedingsta, jis didina įmonės vertę, daro ją atsparesnę įvairiems netikėtumams. Pažiūrėkime, kaip pagal akcijų kainos pokyčius atrodo mūsų aptariamos Lietuvos bendrovės. Vilniaus biržos tinklalapyje įmonių duomenys pateikiami nuo 2000 m. pradžios, tad ir čia pateiksime to laikotarpio duomenis.
„Žemaitijos pieno“ akcijų kaina per tą laiką paaugo 228,62 %; „Invaldos“ – 6081,74 %. O štai dividendinių „Vilniaus baldų“ akcijų kaina žiebė aukštyn 12 434,7 % („Vilniaus baldai“ į biržą atėjo 2000 m. birželio 5 d.). Kita klasikinė dividendinė akcija TEO (biržoje imta prekiauti 2000 m. birželio 12 d.) smuktelėjo 0,83 %, bet tai netrukdo jai būti vienai intensyviausiai prekiaujamų akcijų, nes bendrovė turi gana aiškią, prognozuojamą dividendų politiką.
Kas yra normalus uždarbis
Čia reikėtų kai ką paaiškinti. Vilniaus birža dar labai jauna, pernai minėjo veiklos dvidešimtmetį (apie tai žurnalas „Investuok“ rašė 2013 m. lapkričio numeryje). Pirmą dešimtmetį apskritai galima laikyti biržos formavimosi laikotarpiu. Akcijų kainos ima kilti 2002–2003 m. (TEO, priešingai, tuo metu kaip tik išgyveno didįjį nuosmukį, pradinė 3,15 lito už akciją kaina pasirodė buvusi gerokai per didelė). Kaip matėme, tuo laikotarpiu pataikiusieji investuoti į perspektyvias akcijas uždarbį šiandien skaičiuoja tūkstančiais procentų – tada biržoje prekiaujamos akcijos buvo beprotiškai pigios.
Pažiūrėkime, kaip mūsų minimų akcijų kaina pakito per dešimtmetį, nuo 2004 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. balandžio 11 d., kai visi rinkos dalyviai jau daugmaž vienodai suprato, ką jie veikia biržoje ir ko iš jos tikisi.
„Žemaitijos pieno“ akcijų vertė per šį dešimtmetį sumenko 22,79 % (panašu, kad smulkieji akcininkai per šį laikotarpį prarado viltį sulaukti sau palankių naujienų). TEO akcijos po pradinio nuosmukio pamažu tiesėsi ir per dešimtmetį pabrango 24,69 %. „Invaldos“ akcijos pabrango 117,58 %. „Vilniaus baldų“ akcijos brango dar daugiau – 126,98 %.
Dar viena mūsų minėta bendrovė, Vilkyškių pieninė, į biržą atėjo 2006 m. gegužės 17 d., nuo to laiko jos akcijos pabrango 34,28 %.
Reikia turėti omenyje, kad į šį dešimtmetį įeina ir didysis 2008 m. smukimas, pagrįstai vadinamas akcijų rinkos griūtimi, – nors visuotinai pripažįstama, kad akcijų rinkas nuolatos ištinka nuosmukiai, tokios griūtys nebūna dažnos.
Įdomu prisiminti, kad dar antrame tik ką pradėjusio eiti žurnalo „Investuok“ numeryje (2007 m. III ketvirtis, taigi pats svaiginantis kilimas) Saulius Racevičius, investicijų valdymo įmonės „Sindicatum Capital International“ generalinis direktorius, protino skaitytojus, kad vidutinio lietuvio investuotojo noras uždirbti 35 % metinės grąžos – nerealus. 10 % metinė grąža – labai puikus uždarbis, aiškino jis. (Žinoma, tada tokių protingų minčių nelabai buvo norima girdėti, labiau patiko manyti, kad akcijos gali tiktai brangti.)
Taigi iš vienuolikos Oficialiojo sąrašo įmonių, kurių akcijomis visą dešimtmetį prekiaujama biržoje, keturios vien iš akcijų prieaugio davė 10 % arba didesnę metinę grąžą. Pridėjus dividendus, vaizdas būtų dar geresnis. (Gaila, Vilniaus birža pateikiamuose grafikuose dividendų nerodo, tektų rankioti iš atskirų lentelių, iš absoliučių skaičių versti į procentus; tikėkimės, kad ateityje tokius duomenis bus lygiai taip pat lengva gauti kaip ir pagrindinėje NASDAQ OMX biržoje.)
Vis dėlto nuolatos girdime nusiskundimų, kad Vilniaus (ir apskritai Baltijos) birža menka, nedaug įmonių, mažas likvidumas ir apskritai rimtesniems investuotojams čia nėra ką veikti. Kodėl?
Kam įmonei birža?
Kodėl įmonės nesiveržia į biržą, o viena po kitos iš jos traukiasi? Kodėl žmonės neneša pinigų į biržą ir nemėgina uždirbti, o verčiau laiko santaupas bankuose, kurių mokamos palūkanos mažesnės už infliaciją, taigi pinigai faktiškai nyksta. O juk, Lietuvos banko duomenimis, 2014 m. sausio 1 d. indėliai bankuose pasiekė visų laikų rekordą – 47,6 mlrd. litų, ir daugiau kaip 60 % laikyti einamosiose sąskaitose, t. y. gaunant pačias mažiausias palūkanas.
Palyginkime: visos Vilniaus biržos kapitalizacija 2014 m. balandžio 11 d. buvo 3,35 mlrd. eurų, arba 11,55 mlrd. litų. Prieš dešimtmetį, 2004 m. balandžio 8 d., Vilniaus biržos kapitalizacija dar buvo 3,61 mlrd. eurų, arba 12,45 mlrd. litų; nuo didesnio smukimo ją gelbėjo pastaraisiais metais į biržą atėjusios kelios valstybinės energetikos įmonės: „Litgrid“ (2010 m.), „Lesto“ (2011 m.), „Lietuvos energijos gamyba“ (2013 m.).
Investuotojų atsargumą galima suprasti: birža apskritai yra rizikinga vieta, o tokioje nenusistovėjusioje ekonomikoje kaip Lietuvos – dvigubai rizikinga. Per mūsų ne kartą linksniuotą dešimtmetį ją purtė ne tik krizė, bet ir dideli bankrotai. 2006 m. bankrutavo kadaise buvusi biržos žvaigždė kineskopų gamintoja „Ekranas“, nutempdama paskui save ir kitą biržos dalyvę „Vilniaus Vingį“. Pastaraisiais metais krito du bankai, kurių akcijomis irgi buvo aktyviai prekiaujama biržoje, – „Snoras“ ir Ūkio bankas. Tokie dalykai nepadidina investuotojų pasitikėjimo.
Biržos patrauklumą sumažino ir tai, kad daug įdomių įmonių pasitraukė iš biržos, kai jas įsigijo užsienio investuotojai. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį, kad jos tam tikra prasme tebėra biržoje, tik ne Lietuvos, – jas įsigijusių įmonių akcijomis prekiaujama atitinkamų šalių biržose. Mūsų aludarius nupirkusių „Carlsberg“, „Royal Unibrew“ akcijos kotiruojamos Kopenhagos biržoje, bankų SEB ir „Swedbank“ – Stokholmo biržoje. O šios biržos, kaip ir Vilniaus birža, priklauso tai pačiai „NASDAQ OMX Nordic“ grupei, taigi yra beveik kaip ir namų rinka.
Tai svarbu pabrėžti, nes yra ne kartą tekę girdėti skeptiškų nuomonių, kad birža yra tarsi kokia bausmės vieta: neturi pinigų – esi priverstas kaulyti biržoje; štai, pažiūrėk, užsieniečiai nusiperka gerą, biržoje populiarią mūsų bendrovę – išperka akcijas ir traukiasi.
Toliau vadovaujantis tokia logika atrodo visiškai aišku, kodėl mūsų birža seklėja: paskolos pigios, ypač patikimoms bendrovėms, o eidamas į biržą visam laikui atsisakai dalies verslo. Betgi tokios pat, net dar geresnės sąlygos galioja ir kitose šalyse. O ten birža nepalyginti gyvesnė.
Išvystytos rinkos šalyse buvimas biržoje yra tam tikras bendrovės lygio, solidumo, patikimumo rodiklis. JAV iš dešimties didžiausių „Forbes 500“ sąrašo bendrovių aštuonių akcijomis prekiaujama biržoje. Pasak „Synergy Finance“ Investicijų valdymo skyriaus vadovo Artūro Milevskio, iš dešimties stambiausių Lietuvos bendrovių vos trijų akcijomis prekiaujama biržoje, ir dvi iš jų – valstybinės įmonės. Tad nieko stebėtino, sako A. Milevskis, kad JAV akcijų rinkos kapitalizacija siekia 110 % šalies BVP, Lietuvos – mažiau negu 10 %.
Žinoma, buvimas biržoje savaime dar nereiškia, kad įmonė bus skaidri, prognozuojama, pagarbiai elgsis su mažaisiais akcininkais. Ypač tokioje jaunoje biržoje kaip Lietuvos – nemalonių istorijų pernelyg dažnai girdime.
Reikia pripažinti, kad ir šiandien biržoje dar yra tokių įmonių, kurių joje neturėtų būti, kurios ten pateko per klaidą – ar užsiliko dar iš čekinio privatizavimo laikų, ar atėjo ne visai aiškiai įsivaizduodamos, kaip birža veikia, ko iš jos tikėtis.
Dar viena problema, pasak A. Milevskio, kad įmonė išplatina nedidelį akcijų kiekį, keli stambūs akcininkai ir toliau kontroliuoja bendrovę, tad prekyba tokios įmonės akcijomis menka, o būnant biržoje keliami papildomi reikalavimai, yra papildomų mokesčių. Tokiu atveju nei viena, nei kita pusė nemato naudos iš buvimo biržoje.
Gyva birža – gyva ekonomika
Kaip minėta, šiuo metu vien bankuose guli daugiau kaip 47 mlrd. litų indėlininkų pinigų, kurie iš esmės nieko neuždirba. Jei bent dalis jų atkeliautų į biržą, šioji gerokai atgytų. Bet tam reikia papildomų stimulų, ryškesnių sėkmės istorijų, neužtenka vien pradžioje minėtų dosnių „Vilniaus baldų“ dividendų. Kaip žurnalui „Investuok“ sako A. Milevskis, lietuviai bijo investuoti į bet ką, išskyrus apdraustą indėlį (ir tuo jau reikia džiaugtis – po ankstesnių bankų griūčių pinigai buvo kišami į kojines).
Kokie galėtų būti tie stimulai?
Kovo pabaigoje Finansų analitikų asociacija (FAA) su Vilniaus vertybinių popierių birža surengė diskusiją, kaip būtų galima padidinti kapitalo rinkos aktyvumą. Kai kurios ten išsakytos mintys išties verčia suklusti.
Diskusijos dalyviai konstatavo, kad ES struktūrinė parama per „Jeremie“ programą steigiant rizikos kapitalo fondus buvo sėkminga šalies smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai. Daugelis bendrovių nebebijo įsileisti investuotojų. Ateityje tokių įmonių bus dar daugiau, nes keičiasi Europos Sąjungos politika – struktūrinių fondų lėšos lengvatinėmis sąlygomis bus skiriamos finansų inžinerijai, t. y. bus teikiama ne negrąžinama subsidija, o investuojamos lėšos į įmonės kapitalą, teikiamos garantijos, skolinama siekiant, kad lėšos atsipirktų.
Užauginę įmonę verslo angelai, rizikos kapitalo fondai ir kiti investuotojai, tikėtina, naujų akcininkų ieškos ir per biržą. Pasak Armintos Saladžienės, „NASDAQ OMX Vilnius“ prezidentės, tereikia vieno gero pavyzdžio, kad juo pasektų kiti.
Kita vertus, diskusijos dalyviai pabrėžė, kad ir esamas biržos likvidumas neturėtų būti kliūtis lietuviškiems pensijų fondams daugiau investuoti Lietuvoje, nes pensijų fondai – ilgalaikiai investuotojai. 2013 m. pabaigoje iš maždaug 5,2 mlrd. litų pensijų fonduose sukauptų būsimųjų pensininkų lėšų tik 38,6 mln. litų buvo investuota į Lietuvos ir kitų Baltijos šalių įmonių akcijas ar investicinius fondus, investuojančius tik šiame regione. Pasak Lietuvos banko Reguliuojamos rinkos priežiūros skyriaus viršininko Vaido Cibo, įstatymu nustatytų investavimo į nuosavybės vertybinius popierius ribų pensijų fondai dar nepasiekė, todėl priežiūros institucija neturėtų prieštarauti, jei pensijų fondai daugiau investuotų namų rinkoje.
Pasak Investuotojų asociacijos valdybos pirmininko Vytauto Plunksnio, ir šiuo metu rinkoje galima pigiai įsigyti stabiliai dirbančių, gerai valdomų Lietuvos bendrovių akcijų. Jei investuotojas norėtų iškart investuoti šimtą ar du šimtus tūkstančių litų, esamo biržos likvidumo tikrai užtektų.
V. Plunksnis diskusijos dalyvius supažindino su sėkmingu Rumunijos valdžios sprendimu, kuris lėmė, kad Rumunijos vertybinių popierių birža dabar laikoma viena aktyviausių Rytų Europoje. Nutarusi kompensuoti akcijomis turtą, per prievartą atimtą iš jos piliečių karo metais, Rumunijos valstybė 2005 m. įkūrė fondą S. C. Fondul „Proprietatea“ S.A., kuris turi daug mažumos akcijų paketų valstybės įmonėse. Fondo tikslas – uždirbti pelno ir investuoti namų rinkoje. 2010 m. surengus tarptautinį konkursą buvo pasirinktas išorinis fondo valdytojas – vienas didžiausių pasaulyje turto valdytojų „Franklin Templeton“, kuris ne tik gerai valdo, skatina valstybines įmones ateiti į biržą, bet ir reklamuoja bei suteikia šiam Rumunijos fondui ir projektui bei šalies vertybinių popierių rinkai žinomumą. Fondas dažnai tampa naujų viešai platinamų akcijų (angl. Initial Public Offering – IPO) pirkėju, organizuoja valdomų akcijų paketų platinimą, superka savo akcijas ir pan. Sėkmingą fondo veiklą iliustruoja, pvz., „Romgaz“ 390 mln. eurų IPO, kuriame dalyvavo ir daug smulkiųjų investuotojų, ar Rumunijos valstybinės atominės elektrinės 10 % akcijų išplatinimas per IPO.
SEB banko Finansų maklerio skyriaus vadovas Arvydas Jacikevičius įvardijo dar vieną šalies kapitalo rinkos problemą – prestižo trūkumą. Pasak jo, ir į Varšuvos biržą bendrovės išėjo dėl prestižo, o padidinus mūsų biržos prestižą galima būtų susigrąžinti į ją ir dalį iš 3 mlrd. litų dabar užsienyje investuotų Lietuvos namų ūkių lėšų.
Pasak A. Jacikevičiaus, rinkos prestižui labai pakenkė krizė, kuri nuo mūsų nepriklausė, bet praradusieji investicijas gali į rinką ilgai negrįžti. Kenkia tai, kad nepakankamai dėmesio skiriama smulkiesiems akcininkams. Rinka smarkiai nukentėjo nuo dviejų bankų bankrotų – investuotojai liko nusivylę, kaip buvo vykdomos bankroto procedūros.
Kaip sako žurnalo „Investuok“ pašnekovas A. Milevskis, biržos įtaka šalies ekonomikai ypač didelė. Anot jo, net amerikiečiai per krizę kvietėsi investuoti arabus. Tarkim, improvizuoja A. Milevskis, kelios didelės Lietuvos bendrovės nusprendžia išplatinti 10–20 % savo akcijų. „Nebūtinai tokius paketus turi įsigyti Lietuvos gyventojai, galima idėją parduoti dideliems užsienio fondams. Pritraukę dideles pradines investicijas, sukeltume didesnį susidomėjimą Lietuva kaip potencialia šalimi kapitalui įdarbinti. Tai sujudintų ir mūsų investuotojus, galbūt priverstų kitas įmones pamąstyti apie investuotojų paiešką“, – svarsto A. Milevskis.
Kitas žurnalo „Investuok“ pašnekovas Tomas Andrejauskas, daug metų vadovavęs „Swedbank Markes“, o dabar vadovaujantis biotechnologijų bendrovei „ProBioSanus“, nėra toks optimistas. Jo nuomone, mūsų birža negali būti itin likvidi vien dėl ekonomikos dydžio. „Lietuvoje, deja, neatsirado tikrai globalių bendrovių, tokių kaip „Volvo“ Švedijoje ar „Nokia“ Suomijoje, kurios reikšmingai pakeltų biržos kapitalizaciją.“ Jo nuomone, vienintelis būdas didinti kapitalizaciją – biržų integracija. Iš pradžių sujungiant Baltijos biržas, o paskui jas prijungiant prie Helsinkio biržos (nes Suomija turi eurą).
T. Andrejausko nuomone, mažos ir augančios įmonės neišnaudoja „NASDAQ OMX First North“ biržos galimybių – čia jos galėtų kompensuoti bankų nenorą skolinti jaunam verslui.
Patyręs finansų rinkų specialistas skeptiškas ir dėl išganingo valstybinių įmonių atėjimo į biržą poveikio. „Valstybinių įmonių įtraukimu į sąrašą aš iš esmės netikiu“, – rėžia tiesiai. Ir paaiškina tokio netikėjimo priežastis: reguliavimas ir politinis klimatas.
Kita vertus, galima žiūrėti ir atvirkščiai: atsidūrusios biržoje, tokios įmonės būtų priverstos skaidrėti, atsiverti, nebedirbti kaip valstybė valstybėje. Vien jau tai visuomenei būtų didžiulė nauda. Gal laikui bėgant ir tikėjimo padaugėtų.
Liudvikas Gadeikis
žurnalas Investuok
Visą balandį Vilniaus birža gyveno dividendų nuotaikomis. Kaip ir priklauso tokiais atvejais, nusivylę siūlomais dividendais investuotojai mažino atitinkamų akcijų kainą; analitikų prognozėms pasitvirtinus, planuojamus dividendus paskelbusios įmonės akcijų kaina nepatirdavo didesnių pokyčių.
Du kraštutinumai
Būta ir malonių netikėtumų. „Vilniaus baldai“ paskelbė, kad ir šiemet mokės solidžius dividendus – 8,8 lito akcijai. Netikėtumas tas, kad dar pernai spalį „Vilniaus baldai“ išmokėjo didelius tarpinius dividendus – po 9 litus akcijai. Ir jie atrodė logiški: iš esmės tai buvo dividendai už 2012 m., kai dėl pagrindinės „Vilniaus baldų“ akcininkės „Invaldos“ skaidymo nuspręsta dividendų mokėjimą atidėti, ir už pirmą 2013 m. pusę. Dėl to analitikai ir nesitikėjo, kad „Vilniaus baldai“ taip greitai vėl pamalonins akcininkus solidžiomis išmokomis. Tuo labiau kad pastaruoju metu įmonei ir šiaip nelengva – 2013 m. apyvarta smuko 28 %, palyginti su 2012 m., nuo 230 iki 166 mln. litų, grynasis pelnas susitraukė vos ne perpus, nuo beveik 27 iki 14,3 mln. litų. Tad teko išgrandyti visus rezervus, kad būtų galima išmokėti daugiau kaip 34 mln. litų dividendų.
Manoma, kad „Vilniaus baldai“ tokie dosnūs dėl to, kad pinigų prireikė pagrindinei akcininkei „Invalda LT“, kuri planuoja paleisti į biržą tris naujas įmones. Kad ir kaip ten būtų, investuotojams tokios naujienos patinka: paskelbus apie planuojamus dividendus, „Vilniaus baldų“ akcijų kaina per dieną šovė į viršų 14,49 %.
Yra ir visiškai priešingų pavyzdžių. Štai „Žemaitijos pienas“ paskelbė, kad vėl nemokės dividendų – nors uždirbo 19,5 mln. litų grynojo pelno, o ankstesniais metais sukauptas pelnas siekia net 77 mln. litų. Na, žodį „vėl“ reikėtų kiek patikslinti: pernai bendrovė irgi neketino mokėti dividendų, bet galiausiai akcininkų susirinkime nuspręsta išmokėti po 0,05 lito akcijai.
Kai išeis šis žurnalo „Investuok“ numeris, jau bus žinomi galutiniai bendrovių akcininkų sprendimai, bet mūsų analizei, manau, jie neturės esminės reikšmės – vienoks ar kitoks bendrovės veiklos ir dalijimosi pelnu modelis nusistovi per daugelį metų. Čia rūpi pasvarstyti, ką požiūris į dividendų politiką duoda pačiai įmonei, jos akcininkams, ypač smulkiesiems, taip pat vertybinių popierių biržai, o per ją – ir visai šalies ekonomikai.
Dalintis ar nesidalinti?
Atidžiau patyrinėjus įmonių dividendų politiką, galima pastebėti įdomių dalykų.
Tarkim, Vilkyškių pieninė, laikoma viena įdomesnių ir perspektyvesnių biržos bendrovių, už 2013 m. siūlo išmokėti dividendų po 0,3 lito akcijai, taip pat supirkti iki 10 % savų akcijų, taip didinant likusių akcijų vertę. Už 2012 m. bendrovė mokėjo 0,21 lito akcijai dividendų, dividendams skyrė 2,5 mln. litų. Kelmės pieninės, kurios vienintelė akcininkė yra Vilkyškių pieninė, dividendai tais metais buvo 6 litai akcijai, iš viso dividendams bendrovė atseikėjo 14,7 mln. litų. Gaila, kad Kelmės pieninės akcijų nėra biržoje.
„Vilniaus baldų“ padėtis iš dalies panaši į Kelmės pieninės: 86 % įmonės akcijų valdo dvi akcinės bendrovės – „Invalda Lt“ ir „Invalda privatus kapitalas“ (netrukus beveik vienvaldė šeimininkė gali likti „Invalda privatus kapitalas“, išperkanti „Invalda LT“ dalį). „Vilniaus baldai“ –klasikinė dividendinė bendrovė, dažnai pamaloninanti savo akcininkus.
Pati „Invalda“ niekada tuo nepasižymėjo, net ir prieš krizę, kuri ją stipriai supurtė, dividendams skirdavo nedideles sumas. Tai atrodė suprantama: bendrovė intensyviai plėtėsi, didino savo vertę, kartu ir naudą akcininkams.
Visame pasaulyje bendroves priimta skirstyti į dividendines, t. y. tas, kurios traukia investuotojus dividendais, ir vertės bendroves, į kurias investuojama tikintis didėsiančios vertės, o kartu ir turimų akcijų kainos. Bene ryškiausias pastarųjų pavyzdys būtų „Apple“, kuri nuo 1996 iki pat Steve‘o Jobso mirties 2011 m. išvis nemokėjo dividendų – pradėjo mokėti tik nuo 2012 m. rugpjūčio. Paskutiniai dividendai, išmokėti 2014 m. vasario 6 d., buvo 3,05 dolerio akcijai, arba 0,58 % akcijos vertės. Turint omenyje, kad tokio dydžio dividendai mokami kas ketvirtį, išeitų, kad naujoji „Apple“ politika yra dividendams per metus atseikėti iki 2,5 % akcijos vertės. Lietuvoje tokie dividendai būtų laikomi kukliais.
Per tą laiką, kol nebuvo mokami dividendai, „Apple“ akcijų kaina pašoko nuo 8,563 dolerio 1996 m. sausio 5 d. iki 605,23 dolerio 2012 m. balandžio 13 d. Nuo 1997 m., kai gavo finansinę injekciją iš „Microsoft“, bendrovė savo veiklai finansuoti nėra ėmusi pinigų iš bankų ar investuotojų ir dar turi sukaupusi apie 150 mlrd. dolerių pinigų rezervą.
Tad gal nėra ko niaugzti, kad, tarkim, „Žemaitijos pienas“ nemoka dividendų – juk sukauptas pelno rezervas niekur nedingsta, jis didina įmonės vertę, daro ją atsparesnę įvairiems netikėtumams. Pažiūrėkime, kaip pagal akcijų kainos pokyčius atrodo mūsų aptariamos Lietuvos bendrovės. Vilniaus biržos tinklalapyje įmonių duomenys pateikiami nuo 2000 m. pradžios, tad ir čia pateiksime to laikotarpio duomenis.
„Žemaitijos pieno“ akcijų kaina per tą laiką paaugo 228,62 %; „Invaldos“ – 6081,74 %. O štai dividendinių „Vilniaus baldų“ akcijų kaina žiebė aukštyn 12 434,7 % („Vilniaus baldai“ į biržą atėjo 2000 m. birželio 5 d.). Kita klasikinė dividendinė akcija TEO (biržoje imta prekiauti 2000 m. birželio 12 d.) smuktelėjo 0,83 %, bet tai netrukdo jai būti vienai intensyviausiai prekiaujamų akcijų, nes bendrovė turi gana aiškią, prognozuojamą dividendų politiką.
Kas yra normalus uždarbis
Čia reikėtų kai ką paaiškinti. Vilniaus birža dar labai jauna, pernai minėjo veiklos dvidešimtmetį (apie tai žurnalas „Investuok“ rašė 2013 m. lapkričio numeryje). Pirmą dešimtmetį apskritai galima laikyti biržos formavimosi laikotarpiu. Akcijų kainos ima kilti 2002–2003 m. (TEO, priešingai, tuo metu kaip tik išgyveno didįjį nuosmukį, pradinė 3,15 lito už akciją kaina pasirodė buvusi gerokai per didelė). Kaip matėme, tuo laikotarpiu pataikiusieji investuoti į perspektyvias akcijas uždarbį šiandien skaičiuoja tūkstančiais procentų – tada biržoje prekiaujamos akcijos buvo beprotiškai pigios.
Pažiūrėkime, kaip mūsų minimų akcijų kaina pakito per dešimtmetį, nuo 2004 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. balandžio 11 d., kai visi rinkos dalyviai jau daugmaž vienodai suprato, ką jie veikia biržoje ir ko iš jos tikisi.
„Žemaitijos pieno“ akcijų vertė per šį dešimtmetį sumenko 22,79 % (panašu, kad smulkieji akcininkai per šį laikotarpį prarado viltį sulaukti sau palankių naujienų). TEO akcijos po pradinio nuosmukio pamažu tiesėsi ir per dešimtmetį pabrango 24,69 %. „Invaldos“ akcijos pabrango 117,58 %. „Vilniaus baldų“ akcijos brango dar daugiau – 126,98 %.
Dar viena mūsų minėta bendrovė, Vilkyškių pieninė, į biržą atėjo 2006 m. gegužės 17 d., nuo to laiko jos akcijos pabrango 34,28 %.
Reikia turėti omenyje, kad į šį dešimtmetį įeina ir didysis 2008 m. smukimas, pagrįstai vadinamas akcijų rinkos griūtimi, – nors visuotinai pripažįstama, kad akcijų rinkas nuolatos ištinka nuosmukiai, tokios griūtys nebūna dažnos.
Įdomu prisiminti, kad dar antrame tik ką pradėjusio eiti žurnalo „Investuok“ numeryje (2007 m. III ketvirtis, taigi pats svaiginantis kilimas) Saulius Racevičius, investicijų valdymo įmonės „Sindicatum Capital International“ generalinis direktorius, protino skaitytojus, kad vidutinio lietuvio investuotojo noras uždirbti 35 % metinės grąžos – nerealus. 10 % metinė grąža – labai puikus uždarbis, aiškino jis. (Žinoma, tada tokių protingų minčių nelabai buvo norima girdėti, labiau patiko manyti, kad akcijos gali tiktai brangti.)
Taigi iš vienuolikos Oficialiojo sąrašo įmonių, kurių akcijomis visą dešimtmetį prekiaujama biržoje, keturios vien iš akcijų prieaugio davė 10 % arba didesnę metinę grąžą. Pridėjus dividendus, vaizdas būtų dar geresnis. (Gaila, Vilniaus birža pateikiamuose grafikuose dividendų nerodo, tektų rankioti iš atskirų lentelių, iš absoliučių skaičių versti į procentus; tikėkimės, kad ateityje tokius duomenis bus lygiai taip pat lengva gauti kaip ir pagrindinėje NASDAQ OMX biržoje.)
Vis dėlto nuolatos girdime nusiskundimų, kad Vilniaus (ir apskritai Baltijos) birža menka, nedaug įmonių, mažas likvidumas ir apskritai rimtesniems investuotojams čia nėra ką veikti. Kodėl?
Kam įmonei birža?
Kodėl įmonės nesiveržia į biržą, o viena po kitos iš jos traukiasi? Kodėl žmonės neneša pinigų į biržą ir nemėgina uždirbti, o verčiau laiko santaupas bankuose, kurių mokamos palūkanos mažesnės už infliaciją, taigi pinigai faktiškai nyksta. O juk, Lietuvos banko duomenimis, 2014 m. sausio 1 d. indėliai bankuose pasiekė visų laikų rekordą – 47,6 mlrd. litų, ir daugiau kaip 60 % laikyti einamosiose sąskaitose, t. y. gaunant pačias mažiausias palūkanas.
Palyginkime: visos Vilniaus biržos kapitalizacija 2014 m. balandžio 11 d. buvo 3,35 mlrd. eurų, arba 11,55 mlrd. litų. Prieš dešimtmetį, 2004 m. balandžio 8 d., Vilniaus biržos kapitalizacija dar buvo 3,61 mlrd. eurų, arba 12,45 mlrd. litų; nuo didesnio smukimo ją gelbėjo pastaraisiais metais į biržą atėjusios kelios valstybinės energetikos įmonės: „Litgrid“ (2010 m.), „Lesto“ (2011 m.), „Lietuvos energijos gamyba“ (2013 m.).
Investuotojų atsargumą galima suprasti: birža apskritai yra rizikinga vieta, o tokioje nenusistovėjusioje ekonomikoje kaip Lietuvos – dvigubai rizikinga. Per mūsų ne kartą linksniuotą dešimtmetį ją purtė ne tik krizė, bet ir dideli bankrotai. 2006 m. bankrutavo kadaise buvusi biržos žvaigždė kineskopų gamintoja „Ekranas“, nutempdama paskui save ir kitą biržos dalyvę „Vilniaus Vingį“. Pastaraisiais metais krito du bankai, kurių akcijomis irgi buvo aktyviai prekiaujama biržoje, – „Snoras“ ir Ūkio bankas. Tokie dalykai nepadidina investuotojų pasitikėjimo.
Biržos patrauklumą sumažino ir tai, kad daug įdomių įmonių pasitraukė iš biržos, kai jas įsigijo užsienio investuotojai. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį, kad jos tam tikra prasme tebėra biržoje, tik ne Lietuvos, – jas įsigijusių įmonių akcijomis prekiaujama atitinkamų šalių biržose. Mūsų aludarius nupirkusių „Carlsberg“, „Royal Unibrew“ akcijos kotiruojamos Kopenhagos biržoje, bankų SEB ir „Swedbank“ – Stokholmo biržoje. O šios biržos, kaip ir Vilniaus birža, priklauso tai pačiai „NASDAQ OMX Nordic“ grupei, taigi yra beveik kaip ir namų rinka.
Tai svarbu pabrėžti, nes yra ne kartą tekę girdėti skeptiškų nuomonių, kad birža yra tarsi kokia bausmės vieta: neturi pinigų – esi priverstas kaulyti biržoje; štai, pažiūrėk, užsieniečiai nusiperka gerą, biržoje populiarią mūsų bendrovę – išperka akcijas ir traukiasi.
Toliau vadovaujantis tokia logika atrodo visiškai aišku, kodėl mūsų birža seklėja: paskolos pigios, ypač patikimoms bendrovėms, o eidamas į biržą visam laikui atsisakai dalies verslo. Betgi tokios pat, net dar geresnės sąlygos galioja ir kitose šalyse. O ten birža nepalyginti gyvesnė.
Išvystytos rinkos šalyse buvimas biržoje yra tam tikras bendrovės lygio, solidumo, patikimumo rodiklis. JAV iš dešimties didžiausių „Forbes 500“ sąrašo bendrovių aštuonių akcijomis prekiaujama biržoje. Pasak „Synergy Finance“ Investicijų valdymo skyriaus vadovo Artūro Milevskio, iš dešimties stambiausių Lietuvos bendrovių vos trijų akcijomis prekiaujama biržoje, ir dvi iš jų – valstybinės įmonės. Tad nieko stebėtino, sako A. Milevskis, kad JAV akcijų rinkos kapitalizacija siekia 110 % šalies BVP, Lietuvos – mažiau negu 10 %.
Žinoma, buvimas biržoje savaime dar nereiškia, kad įmonė bus skaidri, prognozuojama, pagarbiai elgsis su mažaisiais akcininkais. Ypač tokioje jaunoje biržoje kaip Lietuvos – nemalonių istorijų pernelyg dažnai girdime.
Reikia pripažinti, kad ir šiandien biržoje dar yra tokių įmonių, kurių joje neturėtų būti, kurios ten pateko per klaidą – ar užsiliko dar iš čekinio privatizavimo laikų, ar atėjo ne visai aiškiai įsivaizduodamos, kaip birža veikia, ko iš jos tikėtis.
Dar viena problema, pasak A. Milevskio, kad įmonė išplatina nedidelį akcijų kiekį, keli stambūs akcininkai ir toliau kontroliuoja bendrovę, tad prekyba tokios įmonės akcijomis menka, o būnant biržoje keliami papildomi reikalavimai, yra papildomų mokesčių. Tokiu atveju nei viena, nei kita pusė nemato naudos iš buvimo biržoje.
Gyva birža – gyva ekonomika
Kaip minėta, šiuo metu vien bankuose guli daugiau kaip 47 mlrd. litų indėlininkų pinigų, kurie iš esmės nieko neuždirba. Jei bent dalis jų atkeliautų į biržą, šioji gerokai atgytų. Bet tam reikia papildomų stimulų, ryškesnių sėkmės istorijų, neužtenka vien pradžioje minėtų dosnių „Vilniaus baldų“ dividendų. Kaip žurnalui „Investuok“ sako A. Milevskis, lietuviai bijo investuoti į bet ką, išskyrus apdraustą indėlį (ir tuo jau reikia džiaugtis – po ankstesnių bankų griūčių pinigai buvo kišami į kojines).
Kokie galėtų būti tie stimulai?
Kovo pabaigoje Finansų analitikų asociacija (FAA) su Vilniaus vertybinių popierių birža surengė diskusiją, kaip būtų galima padidinti kapitalo rinkos aktyvumą. Kai kurios ten išsakytos mintys išties verčia suklusti.
Diskusijos dalyviai konstatavo, kad ES struktūrinė parama per „Jeremie“ programą steigiant rizikos kapitalo fondus buvo sėkminga šalies smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai. Daugelis bendrovių nebebijo įsileisti investuotojų. Ateityje tokių įmonių bus dar daugiau, nes keičiasi Europos Sąjungos politika – struktūrinių fondų lėšos lengvatinėmis sąlygomis bus skiriamos finansų inžinerijai, t. y. bus teikiama ne negrąžinama subsidija, o investuojamos lėšos į įmonės kapitalą, teikiamos garantijos, skolinama siekiant, kad lėšos atsipirktų.
Užauginę įmonę verslo angelai, rizikos kapitalo fondai ir kiti investuotojai, tikėtina, naujų akcininkų ieškos ir per biržą. Pasak Armintos Saladžienės, „NASDAQ OMX Vilnius“ prezidentės, tereikia vieno gero pavyzdžio, kad juo pasektų kiti.
Kita vertus, diskusijos dalyviai pabrėžė, kad ir esamas biržos likvidumas neturėtų būti kliūtis lietuviškiems pensijų fondams daugiau investuoti Lietuvoje, nes pensijų fondai – ilgalaikiai investuotojai. 2013 m. pabaigoje iš maždaug 5,2 mlrd. litų pensijų fonduose sukauptų būsimųjų pensininkų lėšų tik 38,6 mln. litų buvo investuota į Lietuvos ir kitų Baltijos šalių įmonių akcijas ar investicinius fondus, investuojančius tik šiame regione. Pasak Lietuvos banko Reguliuojamos rinkos priežiūros skyriaus viršininko Vaido Cibo, įstatymu nustatytų investavimo į nuosavybės vertybinius popierius ribų pensijų fondai dar nepasiekė, todėl priežiūros institucija neturėtų prieštarauti, jei pensijų fondai daugiau investuotų namų rinkoje.
Pasak Investuotojų asociacijos valdybos pirmininko Vytauto Plunksnio, ir šiuo metu rinkoje galima pigiai įsigyti stabiliai dirbančių, gerai valdomų Lietuvos bendrovių akcijų. Jei investuotojas norėtų iškart investuoti šimtą ar du šimtus tūkstančių litų, esamo biržos likvidumo tikrai užtektų.
V. Plunksnis diskusijos dalyvius supažindino su sėkmingu Rumunijos valdžios sprendimu, kuris lėmė, kad Rumunijos vertybinių popierių birža dabar laikoma viena aktyviausių Rytų Europoje. Nutarusi kompensuoti akcijomis turtą, per prievartą atimtą iš jos piliečių karo metais, Rumunijos valstybė 2005 m. įkūrė fondą S. C. Fondul „Proprietatea“ S.A., kuris turi daug mažumos akcijų paketų valstybės įmonėse. Fondo tikslas – uždirbti pelno ir investuoti namų rinkoje. 2010 m. surengus tarptautinį konkursą buvo pasirinktas išorinis fondo valdytojas – vienas didžiausių pasaulyje turto valdytojų „Franklin Templeton“, kuris ne tik gerai valdo, skatina valstybines įmones ateiti į biržą, bet ir reklamuoja bei suteikia šiam Rumunijos fondui ir projektui bei šalies vertybinių popierių rinkai žinomumą. Fondas dažnai tampa naujų viešai platinamų akcijų (angl. Initial Public Offering – IPO) pirkėju, organizuoja valdomų akcijų paketų platinimą, superka savo akcijas ir pan. Sėkmingą fondo veiklą iliustruoja, pvz., „Romgaz“ 390 mln. eurų IPO, kuriame dalyvavo ir daug smulkiųjų investuotojų, ar Rumunijos valstybinės atominės elektrinės 10 % akcijų išplatinimas per IPO.
SEB banko Finansų maklerio skyriaus vadovas Arvydas Jacikevičius įvardijo dar vieną šalies kapitalo rinkos problemą – prestižo trūkumą. Pasak jo, ir į Varšuvos biržą bendrovės išėjo dėl prestižo, o padidinus mūsų biržos prestižą galima būtų susigrąžinti į ją ir dalį iš 3 mlrd. litų dabar užsienyje investuotų Lietuvos namų ūkių lėšų.
Pasak A. Jacikevičiaus, rinkos prestižui labai pakenkė krizė, kuri nuo mūsų nepriklausė, bet praradusieji investicijas gali į rinką ilgai negrįžti. Kenkia tai, kad nepakankamai dėmesio skiriama smulkiesiems akcininkams. Rinka smarkiai nukentėjo nuo dviejų bankų bankrotų – investuotojai liko nusivylę, kaip buvo vykdomos bankroto procedūros.
Kaip sako žurnalo „Investuok“ pašnekovas A. Milevskis, biržos įtaka šalies ekonomikai ypač didelė. Anot jo, net amerikiečiai per krizę kvietėsi investuoti arabus. Tarkim, improvizuoja A. Milevskis, kelios didelės Lietuvos bendrovės nusprendžia išplatinti 10–20 % savo akcijų. „Nebūtinai tokius paketus turi įsigyti Lietuvos gyventojai, galima idėją parduoti dideliems užsienio fondams. Pritraukę dideles pradines investicijas, sukeltume didesnį susidomėjimą Lietuva kaip potencialia šalimi kapitalui įdarbinti. Tai sujudintų ir mūsų investuotojus, galbūt priverstų kitas įmones pamąstyti apie investuotojų paiešką“, – svarsto A. Milevskis.
Kitas žurnalo „Investuok“ pašnekovas Tomas Andrejauskas, daug metų vadovavęs „Swedbank Markes“, o dabar vadovaujantis biotechnologijų bendrovei „ProBioSanus“, nėra toks optimistas. Jo nuomone, mūsų birža negali būti itin likvidi vien dėl ekonomikos dydžio. „Lietuvoje, deja, neatsirado tikrai globalių bendrovių, tokių kaip „Volvo“ Švedijoje ar „Nokia“ Suomijoje, kurios reikšmingai pakeltų biržos kapitalizaciją.“ Jo nuomone, vienintelis būdas didinti kapitalizaciją – biržų integracija. Iš pradžių sujungiant Baltijos biržas, o paskui jas prijungiant prie Helsinkio biržos (nes Suomija turi eurą).
T. Andrejausko nuomone, mažos ir augančios įmonės neišnaudoja „NASDAQ OMX First North“ biržos galimybių – čia jos galėtų kompensuoti bankų nenorą skolinti jaunam verslui.
Patyręs finansų rinkų specialistas skeptiškas ir dėl išganingo valstybinių įmonių atėjimo į biržą poveikio. „Valstybinių įmonių įtraukimu į sąrašą aš iš esmės netikiu“, – rėžia tiesiai. Ir paaiškina tokio netikėjimo priežastis: reguliavimas ir politinis klimatas.
Kita vertus, galima žiūrėti ir atvirkščiai: atsidūrusios biržoje, tokios įmonės būtų priverstos skaidrėti, atsiverti, nebedirbti kaip valstybė valstybėje. Vien jau tai visuomenei būtų didžiulė nauda. Gal laikui bėgant ir tikėjimo padaugėtų.
Liudvikas Gadeikis
žurnalas Investuok